Šiaip ar taip, Kivrina tarp tokių tikrai nepateks. Dabar — pusė penkių. Badris vos neparbloškė moters su žibuokliniu skėčiu maždaug pusę antros. Vadinasi, inkubacinis periodas — penkiolika valandų, o prieš penkiolika valandų Kivrina jau buvo saugi nuo bet kokio užkrato.
Sugrįžo Merė, kepurę buvo nusiėmusi, kaukė maskatavo po kaklu. Plaukai styrojo į visas puses: Merė atrodė nusigalavusi taip pat, kaip jautėsi Danvortis.
— Išleidžiu iš ligoninės ponią Gadson, — pasakė ji registratorei.
— Ji privalo grįžti čionai septintą — atiduoti kraujo mėginį. — Merė prisiartino prie Danvorčio. — Žinai, ją buvau visiškai užmiršusi, — ji nusišypsojo. — Taigi jos nuotaika, švelniai tariant, nepergeriausia. Pagrasino paduosianti mane į teismą už neteisėtą sulaikymą.
— Tikriausiai ji puikiai sutartų su manaisiais varpininkais. Jie grasino man teismu dėl to, kad ne savo valia negalėjo laikytis sutarties sąlygų.
Merė delnu persibraukė išsitaršiusius plaukus.
— Pagaliau gavome gripo viruso identifikaciją iš Pasaulinio Gripo Centro. — Ji atsistojo, tarsi pajutusi netikėtą energijos antplūdį. — Tikrai neatsisakyčiau puodelio arbatos, — pridūrė. — Eime.
Danvortis dirstelėjo į registratorę, kuri įdėmiai stebėjo juos, ir prisivertė atsistoti.
— Būsiu operacinio skyriaus laukiamajame, — pranešė Merė registratorei.
— Gerai, daktare, — atsakė registratorė. — Aš netyčia nugirdau jūsų pokalbį… — pridūrė neryžtingai.
Merė sustingo.
— Jūs man pasakėte, kad išleidžiate iš ligoninės ponią Gadson, o paskui išgirdau jus minint Viljamą… Štai ir pagalvojau, ar tik ponia Gadson nebus Viljamo Gadsono mama?
— Taip, — atsakė Merė gerokai suglumusi.
— Bene jūs — jo draugė? — pasidomėjo Danvortis; jam netikėtai parūpo, ar ji nuraus taip pat, kaip anoji šviesiaplaukė studentė slaugytoja, ar ne.
Ji nuraudo.
— Per šias atostogas mudu gana artimai susidraugavome. Jis liko čia skaityti Petrarkos.
— Be kitų dalykų, — pridūrė Danvortis ir nelaukdamas, kol ji dar labiau nuraus, išstūmė Merę pro ženklą „ĮEITI DRAUDŽIAMA — IZOLIATORIUS” į koridorių.
— Po šimts galų, ką visa tai reiškia? — parūpo Merei.
— Tai reiškia, kad mūsų ligotasis Viljamas sugeba pasirūpinti savimi dargi geriau, nei manėme, — atsakė Danvortis ir atidarė duris į laukiamąjį.
Merė uždegė šviesą ir nuskubėjo prie arbatos stalelio. Krestelėjo elektrinį virdulį ir drauge su juo pranyko už tualeto durų. Danvortis atsisėdo. Kažkas jau buvo išnešęs padėklą su kraujo tyrimų įranga ir nustūmęs galinį stalą atgal į vietą, tačiau Merės pirkinių krepšys vis dar kėpsojo kambario viduryje. Danvortis pasilenkė ir pristūmė jį prie kėdžių.
Merė grįžo, pripylusi virdulį vandens. Pasilenkusi įkišo kištuką į rozetę.
— Kaip tau sekėsi aiškintis Badrio kontaktus? — paklausė.
— Ne kažin kaip. Vakar vakare jis buvo nuėjęs į kalėdinius šokius Hedingtone. Į abu galus važiavo traukiniu. Kiek rimta jo būklė?
Merė atplėšė du arbatos pakelius ir sumerkė juos į puodelius.
— Bijau, kad arbatai baltinti turime tik pieno miltelių. Gal netyčia žinai, ar pastaruoju metu Badris nebendravo su kuo nors iš Jungtinių Valstijų?
— Ne. Kodėl klausi?
— Arbatą gersi su cukrum?
— Sakyk, kiek rimta jo būklė?
Merė įpylė į puodelius pieno miltelių.
— Pirmiausia — blogos naujienos. — Ji pamaišė šaukšteliu cukrų. — Badris sega labai sunkiai. Jis skiepijosi Universitete, o jie reikalauja platesnio spektro apsaugos nei NSA. Taigi, nuo mutacijos per penkias padalas jis turėtų būti visiškai apsaugotas, o iš dalies — ir nuo mutacijos per dešimt padalų. Ir vis dėlto jam pasireiškia visi naujos atmainos gripo simptomai, o tai reiškia, kad virusas mutavo iš esmės.
Užkaukė virdulys.
— O tai reiškia epidemiją.
— Taip.
— Pandemiją?
— Įmanoma ir tai. Jei PGC nesugebės sparčiai atkurti viruso sekvencijos, jeigu iškris darbuotojai. Arba jei bus pralaužtas karantinas.
Merė išjungė virdulį ir verdančiu vandeniu užpylė arbatos maišelius.
— Bet turiu ir gerą naujieną: PGC mano, kad tai — jau pažįstamas, iš Pietų Karolinos kilęs gripo virusas. — Ji atnešė puodelį Danvorčiui. — Jei pasitvirtins, kad tikrai taip ir yra, tuomet sekvenciją jau turėsime, jau sudarytas analogas ir sukurta vakcina; šį virusą veiksmingai naikina antivirusiniai preparatai, padeda ir simptomatinis gydymas, be to, šis gripas — ne mirtinas.
— Kiek laiko trunka inkubacinis periodas?
— Nuo dvylikos iki keturiasdešimt aštuonių valandų. — Ji atsirėmė į arbatos stalelį ir gurkštelėjo iš puodelio. — PGC išsiuntė kraujo pavyzdžius į Atlantos CDC palyginimui, o jie siunčia mums rekomenduojamą gydymo kursą.
— Kada Kivrina pirmadienį paguldyta į ligoninę priešvirusiniams skiepams?
— Trečią valandą, — atsakė Merė. — Ir prabuvo iki kito ryto devynių. Pralaikiau ją čia visą naktį tam, kad gerai išsimiegotų.
— Badris sakė, kad vakar su ja susitikęs nebuvo, — pasakė Danvortis, — tačiau juodu galėjo matytis pirmadienį, prieš jai ateinant į ligoninę.
— Tam, kad jai grėstų koks nors pavojus, ji turėjo užsikrėsti dar prieš gaudama priešvirusinius skiepus, Džeimsai, be to, virusas turėjo turėti progą daugintis nekontroliuojamas, — pasakė Merė. — Net jeigu Kivrina buvo susitikusi su Badriu pirmadienį arba antradienį, jai gresia mažesnis pavojus pajusti ligos simptomus nei tau. — Ji rimtai pažvelgė į jį per arbatos puodelį. — Tu vis dar nerimauji dėl jos buvimo taško fiksavimo, tiesa?
Jis krestelėjo galvą — lyg ir papurtė, lyg ir ne.
— Badris tvirtino patikrinęs asistento suvestas koordinates — šios buvo teisingos, maža to, jis spėjo pasakyti Gilkraistui, jog laiko paklaida — minimali, — atsakė jis, slapčia apgailestaudamas, kad, paklaustas apie laiko paklaidą, jam Badris neatsakė.
— Kokių dar problemų gali iškilti? — paklausė Merė.
— Nežinau. Lyg ir jokių. Nebent tai, kad ji — vienui viena Viduramžiuose.
Merė padėjo puodelį ant padėklo.
— Gali būti ir taip, kad ten jai saugiau negu čia. Čia mes neabejotinai turėsime daugybę susirgusiųjų. Gripas plinta lyg gaisras, o dėl karantino situacija tik dar labiau paaštrės. Ligoninės darbuotojai paprastai visuomet užsikrečia pirmieji. Jeigu gripas pakirs medikus arba jei išseks antimikrobinių preparatų atsargos, gali nutikti ir taip, kad dešimtąjį pavojingumo lygį teks priskirti šiam šimtmečiui.
Nuvargusia ranka ji persibraukė neklusniai styrančius plaukus.
— Atleisk, aš visiškai nusivariusi, todėl ir kalbu šitaip. Juk dabar — ne Viduramžiai. Netgi ne dvidešimtas amžius. Mes turime preparatų medžiagų apykaitai reguliuoti, taip pat visokiausių pagalbinių medžiagų. O jeigu paaiškės, kad mus iš tikrųjų užpuolė Pietų Karolinos virusas, tuomet turėsime ir analogą, ir vakciną. Ir vis vien džiaugiuosi, kad Kolinas ir Kivrina saugūs — kažkur toli nuo čia.
— Ji — saugi Viduramžiuose, — burbtelėjo Danvortis.
Merė jam nusišypsojo.
— Tarp visų tų galvažudžių.
Staiga pokštelėjusios atsilapojo durys. Vidun įgriuvo aukštokas vaikinukas stambiomis pėdomis, ant peties užsimetęs sumaigytą regbio krepšį; nuo jo varvėjo taip, kad ant grindų tuoj pat susitelkė klanelis.
— Kolinai! — aiktelėjo Merė.