— Tai štai kur tu nulindusi, — pareiškė Kolinas. — O aš ieškau tavęs visur užsimušdamas.
Pone Danvorti, ad adjuvandum me festina.[2]
ANTRA DALIS
Vidury blankios žiemos Vėjas ūbauja speiguos,
Žemę kausto plieno gruodas,
Ledas lyg akmuo, šarmotas.
Sniegas sniego pataluos,
Sniegu padengti sniegynai Vidury blankios žiemos Amžių glūdumos žilos.
10
Laužas jau buvo užgesęs. Tiesa, Kivrina vis dar tebejautė kambaryje tvyrantį dūmų kvapą, tačiau susigaudę, kad dūmai rūksta iš kažkur besikūrenančio ugniakuro. Nieko nuostabaus, pagalvojo ji, juk kaminai Anglijoje paplito pačioje keturioliktojo amžiaus pabaigoje, o dabar — dar tik 1320-ieji. Vos ši mintis spėjo susiformuoti galvoje, plūstelėjo ir viso kito suvokimas: aš 1320-uosiuose, buvau susirgusi. Mane kamavo karštinė.
Kurį laiką j i net nebandė mąstyti toliau. Jautėsi nurimusi, buvo gera tiesiog gulėti ir ilsėtis. Ji buvo visiškai išsekusi, tarsi nuveikusi kažkokį beveik neįveikiamą darbą ir išeikvojusi jam visas jėgas. O aš maniau, kad jie bando sudeginti mane ant laužo, atplaukė dar viena mintis. Ji prisiminė, kaip dar bandė spurdėti ir grumtis, kaip siūbtelėjo liepsnos, laižančios rankas, svilinančios plaukus.
Tikriausiai jiems teko nukirpti man plaukus, pagalvojo ji ir čia pat suabejojo: kažin, ar tai tikras prisiminimas, ar tik dar viena sapno atplaiša. Jautėsi pernelyg pavargusi, kad kilstelėtų ranką ir pačiupinėtų plaukus, pernelyg pavargusi, kad dar mėgintų prisiminti. Aš labai sunkiai sirgau, galvojo ji. Ir jie atliko apeigas mirštančiajam, suteikė paskutinį patepimą… „Nėra ko baimintis”, — sakė kunigas. — Tu tiesiog iškeliausi namo”. Reąuiscat in pace. Po toji užmigo.
Kai vėl nubudo, kambaryje viešpatavo tamsa, iš kažkur toli atsklido varpo gaudimas. Kivrinai dingojosi, kad varpas skamba jau labai ilgai, panašiai, kaip skambėjo ir tas vienišas varpas, vos jai persikėlus čionai, bet po minutės prabilo dar vienas, o tuojau pat — ir dar vienas, ir netgi taip arti, kad atrodė, skamba po pat langu, savo gaudesiu užgoždamas visus kitus. Kviečia rytinėms mišioms, dingtelėjo Kivrinai; ji lyg ir prisiminė, kad anksčiau varpai jau skambėjo visai taip pat: trūkčiojantis, į jokią melodiją nesiliejantis gaudesys, atliepiantis jos širdies dūžių ritmui, tačiau šito negalėjo būti.
Tikriausiai jai prisisapnavo. Juk ji sapnavo, kad ją degina ant laužo, sapnavo, kad jai nukirpo plaukus. Ir dar ji sapnavo šio laikotarpio čiabuvius, marmaliuojančius kalba, kurios ji negalėjo suprasti.
Čia pat gaudęs varpas nutilo, visi kiti dar valandėlę skambėjo, tarsi naudodamiesi proga būti išgirsti — Kivrina prisiminė ir tai. Kažin, kiek laiko ji jau čia? Dar neseniai buvo naktis, o dabar — jau rytas. Kivrinai atrodė, jog naktis tebuvo viena, bet paskui ji prisiminė prie jos palinkusius veidus. Prisiminė, kaip moteris davė jai atsigerti iš puodelio, paskui buvo atėjęs kunigas, o drauge su juo — ir galvažudys, ir ji matė juos visiškai aiškiai, nepastebėjo jokių mirgančių žvakės liepsnelės atšvaitų. O tarpe ji atminė ir tamsą, ir ūkanotą lajinių lempų šviesą, ir varpus: sugaudžiančius ir nutylančius, ir sugaudžiančius vėl.
Staiga ją smilktelėjo panikos dūris. Kiek laiko ji jau pragulėjo šitaip čia? O kas, jeigu prasirgo kelias savaites ir sutartu laiku nepasirodė susitikimo vietoje? Tačiau tai buvo neįmanoma. Aukšta temperatūra nieku gyvu negali laikytis šitaip ilgai, netgi susirgus vidurių šiltine, o savo ruožtu ir vidurių šiltinės ji niekaip negalėjo susigriebti. Juk buvo nuo jos paskiepyta.
Kambaryje tvyrojo žvarba, tarsi lauželis ugniakure nakčiai būtų užgesintas. Kivrina apsigraibė apkloto — tuojau pat iš tamsos išniro kažkieno rankos ir kažkuo minkštu užklostė jai pečius.
— Ačiū, — sušnibždėjo Kivrina ir užmigo.
Ir vėl ją pažadino šaltis; Kivrinai atrodė, kad jos snūduriuota vos kelios akimirkos, tačiau dabar jau kambaryje tvyrojo prietema. Blausi šviesa sruvo vidun pro siaurus plyšius akmeninėje sienoje. Langinės buvo atviros, tad pro tuos pačius plyšius iš lauko smelkėsi ir šaltis.
Po vienu langu stovėjo akmeninis krėslas; pasilypėjusi ant jo ir pasistiebusi kažkokia moteris dangstė plyšį audeklo atraiža. Ji vilkėjo juodą platų drabužį, jos galvą dengė balta vienuolės skraistė su gobtuvu. Pakliuvau į vienuolyną, šmėkštelėjo Kivrinai, bet tuoj pat ji prisiminė, kad keturioliktojo amžiaus moterys ištekėjusios visuomet vaikščiodavo pridengtais plaukais. Palaidus, be jokio galvos apdangalo nešiodavo tik jaunos, netekėjusios mergaitės.
Iš pažiūros moteris atrodė pernelyg jauna, kad būtų ištekėjusi, per jauna netgi būti vienuole. Kol Kivrina tysojo karščio krečiama, į kambarį užeidavo ir kita moteris, bet toji buvo gerokai vyresnė. Karščiuodama Kivrina stvarstė ją už rankų — šios buvo sugrubusios, raukšlėtos, o ir balsas — senatviškai šiurkštus, nors visa tai irgi galėjo būti tik karštinės sukelto kliedesio detalė.
Moteris prie lango pasilenkė, ant jos krito šviesa. Kivrina įžiūrėjo, kad baltas jos galvos apdangalas jau gerokai nugeltęs, o juodasis rūbas — ne mantija, kaip jai pasirodė anksčiau, o suknelė, beveik tokia, kaip ir jos pačios; ant suknelės moteris dar dėvėjo ir tamsžalį apsiaustą; audeklas buvo prastai nudažytas, atrodė šiurkštus ir storas, tarsi maišinė medžiaga, o audimo apmatai — tokie stambūs, kad Kivrina be vargo įžiūrėjo juos net prietemoje. Vadinasi, šioji moteris turėtų būti tarnaitė, bet tarnaitės juk nenešiodavo lininių galvos apdangalų, o juo labiau — raktų kezulo, koks kad karojo moteriai prie juosmens. Tikriausiai moters pareigos šiuose namuose — vis dėlto iš svarbesniųjų, gal ji kokia ekonomė ar panašiai.
Patys namai irgi nebuvo eilinis trobesys. Tikriausiai ne pilis — siena, į kurią rėmėsi lova, buvo ne sumūryta iš akmenų, o medinė, suręsta iš neobliuotų rąstų, tačiau dvaro pastatas — tai jau tikrai, galbūt jo šeimininkas paties žemiausio bajorijos sluoksnio, gal koks nereikšmingas baronas, tačiau galėjo būti ir gerokai aukštesnės kilmės. Lova, kurioje gulėjo Kivrina, buvo tikra lova — su aukštu mediniu rėmu ir baldakimu, ir gurgždančiais drobiniais patalais — toli gražu ne paprastas, ant grindų numestas čiužinys; apklotą atstojo kailiai. Akmeninis krėslas po langu buvo apkrautas siuvinėtomis pagalvėlėmis.
Moteris ant mažyčių, abipus siauro lango įtaisytų akmeninių išsikišimų pritvirtino audeklo atraižą, nulipo nuo krėslo, pasilenkė kažko paimti. Ko — Kivrina nematė, kadangi baldakimo audeklas užstojo vaizdą. Užuolaidos buvo sunkios, beveik primenančios kilimus, atitrauktos ir surištos kažkuo panašiu į virvę.
Moteris atsitiesė — jos rankoje buvo medinis kubiliukas. Susiglobusi sijonus laisvąja ranka, ji vėl užlipo ant krėslo po langu ir ėmėsi tepti audeklą kažkuo tirštu. Lajus, pagalvojo Kivrina. Ne, vaškas. Vaškuota drobė, naudojama langams įstiklinti — vietoj tikro stiklo. O juk manoma, kad keturioliktojo amžiaus dvaruose stiklas jau plačiai paplitęs. Persikeldama iš vieno būsto į kitą, aukštuomenė neva gabendavosi ir langų stiklus drauge su visa manta bei baldais.
Būtinai privalau įrašyti, dingtelėjo Kivrinai, kad kai kuriuose dvaruose langai anaiptol nebuvo įstiklinti; ji kilstelėjo rankas ir suglaudė delnus, tačiau išlaikyti jų tokioje padėtyje neįstengė, rankos vėl bejėgiškai nukrito ant apkloto.