Moteris dirstelėjo lovos pusėn, o paskui ramiai tęsė darbą — tepė drobę ilgais, nerūpestingais potėpiais. Tikriausiai jau sveikstu, pagalvojo Kivrina. Juk visą tą laiką, kol rimtai karščiavau, ji nė per žingsnį nesitraukė nuo lovos. Ją vėl ėmė graužti nerimas, ji ėmė svarstyti, kiek laiko šitaip pragulėjusi. Teks tai išsiaiškinti, pagalvojo ji, o paskui dar teks surasti plyšį.
Ji negalėjo labai smarkiai nuo jo nutolti. Jeigu šis kaimas — tikrai tas, į kurį ji ir ketino pakliūti, vadinasi, nuo plyšio ją skiria ne daugiau nei mylia. Kivrina pabandė prisiminti, kiek laiko užtruko kelyje iki kaimo. Jai atrodė, kad labai ilgai. Galvažudys užkėlė ją ant balto arklio, šio kamanos buvo nukabinėtos varpeliais. Bet iš tikrųjų nebuvo jis joks galvažudys. Tik rudaplaukis, malonaus veido jaunuolis.
Reikės paklausti, kaip vadinasi tas kaimas, į kurį ją atgabeno — vilsimės, kad tai ir bus Skendgeitas. O net jeigu ir ne, ji pagal pavadinimą susiorientuosianti, kurioje pusėje nuo plyšio atsidūrusi. Ir dar, savaime suprantama, kai tik ji šiek tiek sustiprės, šitie žmonės juk galės parodyti, iš kur ją paėmę.
Kaip vadinasi šitas kaimas, į kurį mane atgabenote? Praėjusią naktį ji niekaip nevaliojo prisiminti tinkamų žodžių, bet dėl to, žinoma, kalta tik karštinė. Dabar prisiminė juos be jokio vargo. Juodu su ponu Latimeru sugaišo ištisus mėnesius, tobulindami jos tartį. Taigi, vietiniai be jokios abejonės supras tokį klausimą: „In whatte londe am I?“ arba „Whatte be thisse holding?”, o jeigu jos tartis ir skirsis nuo vietinio dialekto, tokią smulkmeną automatiškai ištaisys vertėjas.
— Whatte place hast thou brotte me? — ištarė Kivrina balsu.
Moteris atsigręžė, atrodė išsigandusi. Nulipo nuo akmeninio krėslo, vis dar nepaleisdama kubiliuko, antrojoje rankoje tebelaikydama šepetį — tik tai buvo anaiptol ne šepetys, kai moteris prisiartino prie lovos, Kivrina įžiūrėjo visai aiškiai: ketvirtainis, beveik visai plokščias medinis šaukštas.
— Gottebae plaise tthar tleve, — pasakė moteris, laikydama kubiliuką ir šaukštą priešais save. — Beth naufgt agast.
Vertėjas lyg ir turėjo tučtuojau išversti viską, kad ir kas būtų sakoma. Galbūt Kivrinos tartis buvo visai netikusi ir neaiški? Tokia neaiški, kad moteris, pamaniusi, jog ji šneka kažkokia svetima kalba, bando atsakyti jai, laužydama liežuvį prancūziškai arba vokiškai?
— Whatte place hast thou brotte me? — lėtai pakartojo Kivrina, kad vertėjas suskubtų išversti jos žodžius.
— Wick londebay yae comen lawdayke awtreen godelae deynorm andoar sic straunguwlondes. Spekefaw eek wae-noot awfthy taloorbrede.
— Lawyes sharess loostee? — atsiliepė kitas balsas.
Moteris atsisuko ir pažvelgė į duris — šių Kivrina nematė. Į kambarį įėjo kita moteris, gerokai vyresnė — veidas po gobtuvu raukšlėtas, o rankos — tos pačios, kurias Kivrina prisiminė iš kliedesio reginių — sugrubusios, senos. Ji segėjo sidabrinę grandinėlę, nešėsi nedidelę odinę dėžutę, labai panašią į skrynelę, kurią atsigabeno Kivrina, tik mažesnę ir kaustytą ne žalvariu, o geležimi. Senoji padėjo dėžutę ant krėslo po langu.
— Auf specheryit darmayt?
Kivrina prisiminė ir balsą — kimų ir šiurkštų, skambantį kone piktai, kalbantį su moterimi, budinčia prie ligonės patalo, taip, tarsi ji būtų tarnaitė. Ką gi, galbūt kaip tik taip ir buvo, galbūt namų šeimininkė — ši vyresnioji moteris, nors sučiuręs jos gobtuvas nebuvo nėmaž baltesnis, o apdaras — iš tokios pat grubiai nuaustos medžiagos. Tačiau jai prie juosmens nekabojo raktai, ir Kivrina staiga prisiminė, kad namų raktus paprastai nešiodavosi ne ekonomė, o pati šeimininkė.
Dvarininkė nebalintos drobės gobtuvu ir suknele iš prastai nudažyto maišinio audeklo… Tai reiškė, kad Kivrinos suknelė — anaiptol ne tokia, kokia turėtų būti — kaip neteisinga ir pono Latimero įkalta jai į galvą tartis, kaip neteisingi ir daktarės Arens tikinimai, esą jai negresia užsikrėsti jokiomis Viduramžių ligomis.
— Mane juk paskiepijo nuo visko, kas įmanoma, — sukuždėjo Kivrina, ir abi moteris grįžtelėjusios sužiuro į ją.
— Ellavih swot wardesdoor feenden iss? — aštriai paklausė vyresnioji. Kažin, kas ji? Jaunesniosios motina? Anyta? Auklė? To Kivrina net nenutuokė. Jai taip ir nepavyko išskirti nė vieno iš pasakytų žodžių, nieko, kas primintų vardą ar kokį nors kreipinį.
— Maetinkerr woun dahest wexw hoordoumbe, — pasakė jaunesnioji.
Vyresnioji atsakė:
— No r nayte bawcows derouthe.
Kivrina vis dar ničnieko nesuprato. Trumpesni sakiniai lyg ir turėjo būti lengviau išverčiami, bet ji net nesusigaudė, ar moteris ištarė vieną žodį, ar kelis.
Jaunesnioji moteris, kurios galvą veržė glotniai apgulęs gobtuvas, piktai kilstelėjo smakrą.
— Certessan, shreevadwomm wolde nadae seyvous, — aštriai tarstelėjo ji.
Juk gali būti ir taip, dingtelėjo Kivrinai, kad jos ginčijasi, niekaip nenutardamos, kaip pasielgti su manim. Silpnomis rankomis ji stumtelėjo nuo savęs apklotą, tarsi šitaip galėtų atsistumti toliau nuo abiejų moterų; jaunesnioji tuojau padėjo kubiliuką bei šaukštą ir atskubėjo prie lovos.
— Spaegurt yovor tongawn glais? — ištarė; nesupaisysi, galbūt tai reiškė „Labas rytas”, o gal „Ar jau geriau jautiesi?”, o gal netgi „Auštant sudeginsime tave ant laužo”. Galimas dalykas, vertėjas bus užstrigęs dėl ligos. Galbūt tada, kai karštis atslūgs, Kivrina jau galės suprasti viską ką kalba vietiniai žmonės.
Senoji atsiklaupė greta lovos, suspaudė tarp delnų mažytę sidabrinę dėžutę, kabančią ant grandinėlės po kaklu, ir ėmė melstis. Jaunesnioji pasilenkė prie Kivrinos, apžiūrėjo šios kaktą, paskui apgrabaliojo pakaušį ir padarė dar kažką, peštelėdama plaukus; Kivrina susizgribo, kad jai tikriausiai aptvarstyta galva. Kilstelėjusi rankas ji palietė tvarstį, paskui pačiupinėjo kaklą tikėdamasi užčiuopti susivėlusias garbanas, tačiau šių nebebuvo. Nelygi plaukų linija siekė tik šiek tiek žemiau ausų.
— Vae motten tiyez thynt, — sunerimusi pasakė jaunoji moteris. — Far thotyiwort wount sorr.
Atrodė, ji bando kažką Kivrinai paaiškinti, ir ši, nors ir nesuprato žodžių, vis dėlto suvokė, kas jai sakoma: ji smarkiai sirgo, taip smarkiai, kad net manė, jog užsidegė jos plaukai. Ji pati prisiminė kaip kažkas — galbūt senoji moteris? — bandė sugriebti jos rankas, o ji iš paskutiniųjų daužėsi ir plakė delnais, stengdamasi užslopinti liepsnas. Taigi, šioms moterims teko nukirpti jai plaukus — nebuvo kitos išeities.
Tiesa, Kivrina ir negalėjo pakęsti to nepaklusnaus plaukų kaltūno, kuriam iššukuoti sugaišdavo ištisą amžinybę, be to, ji gerokai nerimavo dėl to, kad nežinojo, kaip Viduramžiais moterys nešiodavo plaukus: pindavo ar ne; ir dar ji net nenutuokė, kaip reikės ištisas dvi savaites ištverti netrinkta galva. Taigi, tarsi reikėtų tik džiaugtis, kad jai nukirpo plaukus, tačiau įkyriai lindo mintis tiktai apie Žaną d’Ark, kuri nešiojo trumpą šukuoseną — ir kurią sudegino ant laužo.
Jaunoji moteris atitraukė rankas nuo tvarsčio ir dabar žvelgė į Kivriną gerokai nusigandusi. Kivrina išspaudė šiokią tokią virpančią šypsenėlę, ir moteris tuojau pat atsakė jai šypsena. Dešiniojoje jos burnos pusėje žiojėjo tarpas — trūko poros dantų, o dantis greta plyšio buvo pajuodęs, tačiau, kai veidą nušvietė šypsena, moteris atrodė ne vyresnė nei pirmakursė studentė.