Ji pabaigė nurišti tvarstį Kivrinai nuo galvos ir padėjo ant apkloto. Tai buvo tokios pat nebalintos drobės atraiža, iš kokios pasiūtas ir galvos apdangalas, tik suplėšyta į apspurusias juosteles, išterliotas rudomis sudžiūvusio kraujo dėmėmis. Šių buvo gausiau, nei manė Kivrina. Matyt, vėl pradėjo kraujuoti pono Gilkraisto jai įtaisyta žaizda.
Moteris nervingai palietė Kivrinos skruostą, tarsi neapsispręsdama, ką dabar daryti.
— Vexeyaw hongroot? — paklausė ir, pakišusi ranką Kivrinai po kaklu, padėjo šiai kilstelėti galvą.
Galva pasirodė neįtikėtinai lengva. Tikriausiai dėl to, kad nebesveria plaukai, dingtelėjo Kivrinai.
Vyresnioji moteris padavė jaunajai medinį dubenėlį, kurį ši prikišo Kivrinai prie lūpų. Kivrina atsargiai gurkštelėjo — jai pasidingojo, kad čia tasai pats kubiliukas su vašku. Tačiau pajuto anaiptol ne vaško skonį — ir net ne to karstelėjusio gėrimo, kuriuo buvo girdoma kiek anksčiau. Dabar ją girdė skysta avižine putra, ne tokia karčia kaip praėjusios nakties gėralas, bet su kažkokiu riebiu prieskoniu.
— Thasholde nayive gros vitaille towayte, — tarstelėjo senesnioji moteris nekantriu, nepasitenkinimo kupinu balsu.
Kaip kažin ką, jos vyro motina, dingtelėjo Kivrinai.
— Shimote lese hoor fource, — nekeldama balso atsiliepė jaunesnioji.
Skystos avižinės košės skonis buvo visai pusėtinas. Kivrina bandė išgerti visą, bet vos po kelių gurkšnių ją vėl apleido jėgos.
Jaunoji moteris padavė dubenį senesniajai, kuri prisiartino prie lovos iš kitos pusės, ir nuleido Kivrinos galvą atgal ant pagalvės. Paskui paėmė kruviną tvarstį, vėl palietė Kivrinos smilkinį, tarsi svarstydama, ar reikėtų iš naujo aprišti, bet paskui atidavė audinio skivytus senesniajai, kuri padėjo juos ir dubenį ant skrynios, matyt, stovinčios lovos kojūgalyje.
— Lo, liggethsteallouw, — ištarė jaunesnioji, nusišypsodama Kivrinai ištrupėjusią šypsena; nors Kivrina žodžių ir vėl nesuprato, jų reikšmę atskleidė pati intonacija. Moteris liepėjai miegoti. Kivrina užsimerkė.
— Durmidde shoalausbrekkeynoyv, — pasakė vyresnioji ir abi išėjo iš kambario, paskui save užtrenkiamos sunkias duris.
Kivrina pati sau lėtai pakartojo, ką išgirdusi, stengdamasi išskirti bent kokį nors pažįstamą žodį. Vertėjas lyg ir turėjo ne vien kaupti Viduramžių anglų kalbos žodyną, bet dar ir sustiprinti jos gebėjimus girdėti atskiras fonemas ir atpažinti sintaksinius derinius, tačiau dabar lygiai taip pat sėkmingai ji galėjo klausytis kad ir, tarkime, serbų-kroatų kalbos.
O gal taip ir yra? — dingtelėjo jai. Ką žinosi, kur jie mane atgabeno? Juk nuo karščio man buvo visiškai aptemęs protas. Galbūt galvažudys įmetė mane į laivę ir perplukdė įkitąLamašo pusę? Vis dėlto Kivrina žinojo, kad šito negalėjo būti. Ji prisiminė didžiąją naktinės kelionės dalį, nesvarbu, kad tarsi per sapną, atskiromis susivėlusiomis nuotrupomis. Aš nukritau nuo arklio, galvojo ji, o paskui rudaplaukis mane pakėlė. Ir dar — tikrai ėjome pro bažnyčią.
Ji suraukė antakius, iš paskutiniųjų stengdamasi geriau prisiminti kelionės kryptį. Jie pasuko gilyn į girią, į priešingą pusę nuo tankumyno, per kurį ji brovėsi anksčiau, o paskui išniro į kelią, kelias netrukus išsišakojo. Kaip tik toje vietoje ji ir nusivertė nuo arklio. Jeigu pavyktų rasti kelio išsišakojimą, tikriausiai iš ten ji surastų ir plyšio vietą. Išsišakojimą nuo dvaro tikrai skyrė tik galiukas kelio.
Tačiau jeigu plyšys iš tikrųjų taip arti, tuomet jos atsidurta Skendgeite, o jeigu jos atsidurta Skendgeite, vadinasi, vietinės moterys kalbasi Viduramžių anglų kalba, o jeigu jos kalba senąja anglų kalba — kodėl tuomet ji nesupranta nė žodžio?
Galbūt krisdama nuo arklio aš susitrenkiau galvą ir tai kažkaip sugadino vertėją, pagalvojo ji. Tačiau galvos juk tikrai nesusitrenkė. Tiesiog paleido karčius ir nuslydusi žemėn klestelėjo ant kelio. Tikriausiai kalta bus temperatūra, nutarė ji. Tai ji kažkaip trukdo vertėjui atpažinti žodžius.
Tačiau lotynų kalbą vertėjas atpažino kuo puikiausiai, staiga dingtelėjo Kivrinai; ji pajuto krūtinėje mezgantis baimės gniutulą. Vertėjas atpažino lotynų kalbą, o ji pati niekaip negalėjo susirgti. Ją paskiepijo nuo visko, kas įmanoma. Staiga ji prisiminė, kaip niežėjo priešvirusinis skiepas, o ant rankos iššoko nemenkas gumbas. Vis dėlto, prieš išleisdama ją į kelionę, daktarė Arens skiepą patikrino. Daktarė Arens pati sakė, kad viskas gerai. Tiesa, nė vienas kitas skiepas nė neniežėjo — išskyrus skiepą nuo maro. Maru susirgti aš niekaip negalėjau, pagalvojo Kivrina. Visiškai ne tokie ligos simptomai.
Maru susirgusiems ligoniams pažastyse bei vidinėje šlaunų pusėje susiformuodavo didžiuliai guzai. Maro aukos vemdavo krauju, kraujagyslės po oda sproginėdavo, kūnas pajuosdavo. Vadinasi, ją pakirto ne maras, bet tuomet — kas? Ir kaip ji sugebėjo susigriebti ligą? Juk buvo paskiepyta nuo visų 1320-aisiais siautusių ligų, maža to, nė nebuvo susidūrusi su jokiu ligoniu. Karštinės simptomai pradėjo reikštis vos atvykus, anksčiau, nei ji pamatė bent vieną žmogų. Juk visiškai neįmanoma, kad vietinės bakterijos būtų susitelkusios ties plyšio vieta ir tykojusios ko nors atkeliaujant. Bakterijos turėjo kokiu nors būdu sklisti: pavyzdžiui, čiaudant, arba jas pemešdavo blusos. Štai, tarkime, marą kaip tik blusos ir paskleidė.
Ne, tai tikrai ne maras, tvirtai tarė sau Kivrina. Tasai, kurį paguldo maras, nebeturi kada svarstyti: maru ar kuo kitu susirgęs. Toks ligonis būna pernelyg užsiėmęs merdėjimu.
Vadinasi, ne maras. Marą pernešančios blusos gyvena žiurkių kailyje bei ant žmogaus kūno, bet ne vidur miško, be to, Juodoji Mirtis Angliją pasiekė tik 1348-aisiais. Vadinasi, veikiausiai jai bus prikibusi kažkokia Viduramžių liga, apie kurią daktarė Arens net nenutuokė. Juk Viduramžiais siautėjo aibė visokiausių keistų ligų, tarkime, karalių pragaištis, šv. Vito šokis, įvairios bevardės karštinės. Tikriausiai viena jų bus pakirtusi ir ją, o sustiprinta jos imuninė sistema šiek tiek užtruko, kol susigaudę, kas nutiko, ir ėmėsi kovoti. Tačiau galų gale ji ėmė veikti, temperatūra nukrito, vadinasi, atsigaus ir vertėjas. Dabar jai tereikia kaip reikiant pailsėti ir palaukti, kol pasijus geriau. Šitaip pasiguodusi, Kivrina vėl užsimerkė ir užmigo.
Kažkas ją lietė. Kivrina atsimerkė. Prie lovos sėdėjo senesnioji, anyta. Ji apžiūrinėjo Kivrinos rankas, vartaliojo jas delnuose, suskirdusiu pirštu braukė plaštakų viršų, tyrinėjo nagus. Pastebėjusi, kad Kivrina atsimerkė, paleido šios rankas tarsi pasibjaurėjusi, ir pasakė:
— Sheavost ahvheigh parage attelest, baht hoore der wik-konasshae haswfolletwe?
Ir vėl — ničnieko. Kivrina vylėsi, kad, kol miegos, vertėjo įranga išrūšiuos ir iššifruos viską, ką ji iki šiol girdėjo, ir, jai prabudus, vertėjas jau veiks kaip pridera. Tačiau žodžiai taip ir liko absoliučiai nesuprantami. Kalba skambėjo šiek tiek panašiai į prancūzų — apie tai bylojo pabrėžiamos žodžių galūnės ir šiek tiek kylančios balso moduliacijos; tačiau Kivrina juk mokėjo prancūzų kalbos normanų dialektą — ponas Danvortis privertė išmokti — ir vis vien nesuprato nė žodelio.
— Hastow naydepesse? — pasakė senoji.
Nuskambėjo lyg ir panašiai į klausimą; kita vertus, visi prancūzų kalbos sakiniai skamba kaip klausimai.
Viena sugrubusia ranka senoji įsitvėrė Kivrinos rankos, o kita apglėbė per pečius, tartum padėdama atsikelti. Aš dar per silpna keltis, dingtelėjo Kivrinai. O ir kodėl ji nori mane pakelti? Kad iškvostų? Kad nuvestų ant laužo sudeginti?