Į kambarį įėjo jaunesnioji moteris, nešina dubeniu su kojelėmis. Padėjo jį ant krėslo prie lango ir prisiartinusi įsikibo antrosios Kivrinos rankos.
— Hastontee natour yowresse? — paklausė, šypsodamasi Kivrinai savo bedantę šypsena. O gal jos nori nuvesti mane į tualetą? — dingtelėjo Kivrinai; ji pati pamėgino atsisėsti, nuleido kojas per lovos kraštą.
Tą pat akimirksnį jai apsvaigo galva. Ji sėdėjo, nusvėrusi nuogas kojas nuo lovos, ir laukė, kol praeis kvaitulys. Pastebėjo vilkinti tik drobinius apatinius marškinius, nieko daugiau. Kažin, pagalvojo ji, o kur mano drabužiai? Dar gerai, kad jai nenuvilko ir tų paskutinių marškinių. Viduramžiais žmonės, eidami gulti, paprastai nusivilkdavo viską.
Be to, Viduramžiais niekas nė girdėt nebuvo girdėjęs apie vidaus vandentiekį; Kivrinai liko tik viltis, kad neteks dabar pat traukti į lauko išvietę. Tiesa, pilyse kartais tam reikalui būdavo įrengiami uždari kambariukai arba atitvertos kertės su tualetu virš gilios duobės, kurios dugną protarpiais reikėdavo iškuopti, tačiau jos atsidurta tikrai ne pilyje.
Jaunesnioji moteris plona perlenkta antklode tarsi šaliku apgaubė Kivrinai pečius; tada abi padėjo jai išsiropšti iš lovos. Medinių grindų lentelės buvo ledinės. Kivrina žingtelėjo kelis žingsnius, ir jai vėl apsisuko galva. Į lauką aš niekaip nepajėgsiu išeiti, dingtelėjo jai.
— Wotan shay wootes nawdaor youse der Jordane? — aštriai tarstelėjo senoji, ir Kivrinai pasirodė, kad ji atpažino žodį jardin — prancūziškai tai reiškia sodą, bet ką jos dabar galėtų kalbėtis apie sodus?
— Thanway maunhollp anhour, — pasakė jaunesnioji, viena ranka apglėbdama Kivriną ir užsimesdama vieną šios ranką sau ant pečių. Senoji abiem rankomis suspaudė antrąją Kivrinos ranką. Ūgiu ji vos siekė Kivrinai iki peties, o jaunoji iš pažiūros negalėjo sverti daugiau devyniasdešimties svarų, tačiau bendromis pastangomis jos šiaip taip nuvedė Kivriną iki lovos kojūgalio.
Sulig kiekvienu žingsniu galva Kivrinai svaigo vis labiau ir labiau. Aš tikrai neįstengsiu išeiti į lauką, vėl pagalvojo ji, tačiau eiti teko tik iki lovos kojūgalio. Ten stovėjo skrynia — žema medinė dėžė su dangtyje grubiai išpjaustytu paukščiu, o gal angelu. Ant jos stovėjo medinė rėčka, pilna vandens, kruvinas tvarstis, nurištas nuo Kivrinos galvos, ir mažesnis, tuščias dubuo. Visą dėmesį sutelkusi į tai, kad nepargriūtų, Kivrina iš karto nė nesusigaudė, kam tas dubuo reikalingas, bet vyresnioji moteris kilstelėjo sunkius savo sijonus, pavaizdavo sėdanti ant jo ir pasakė:
— Swoune nayvmaydar oupondre yorresette.
Kambarinis naktipuodis, pagaliau suprato Kivrina ir lengviau atsiduso. Pone Danvorti, 1320-aisiais kaimo dvaruose jau buvo naudojami naktipuodžiai. Ji linktelėjo rodydama, kad suprato, ir leidosi moterų nuleidžiama ant naktipuodžio, nors galva svaigo taip, kad, baimindamasi nugriūti, ji įsitvėrė lovos užuolaidos, o kai bandė vėl atsistoti, krūtinę pervėrė toks skausmas, kad ji susirietė dvilinka.
— Maisry! — riktelėjo senoji durų link. — Maisry, com undtvae holpoon! — Iš intonacijos buvo visiškai aišku, kad ji šaukia kažką — Mardžorę? Merę? — pagalbon, tačiau niekas taip ir nepasirodė, taigi, galbūt Kivrina ir dabar suklydo.
Ji pabandė atsitiesti, tikrindama, ar nepervers naujas skausmo dūris, paskui mėgino ir atsistoti; skausmas krūtinėje šiek tiek atslūgo, tačiau moterims vis vien teko kone nešte nunešti ją atgal į lovą, o atsidūrusi po antklode ji pasijuto visiškai išsekusi. Ir užsimerkė.
— Slaeponpon donų paw daton, — pasakė jaunesnioji moteris; reikia manyti, ji sakė „Ilsėkis” arba „Miegok”, tačiau iššifruoti žodžių kivrinai taip ir nepavyko. Vertėjas tikrai sugedęs, dingtelėjo jai, ir krūtinėje vėl ėmė graužtis panikos gumulas, nustelbiantis net varstantį skausmą.
Na ne, vertėjas niekaip negalėjo sugesti, ėmėsi tikinti ji save. Juk tai — ne koks nors mechanizmas. Tai cheminiu pagrindu veikiantis sintaksės bei atminties stiprintuvas. Vis dėlto jis galėjo operuoti tik jo atmintyje esančiais žodžiais; ką gi, panašu, kad pono Latimero Viduramžių anglų kalba — visiškai bevertė. „ Whan that Aprille with his shoures sote.” Tikriausiai ponas Latimeras savo tartimi prašovė pro šikšnelę taip smarkiai, kad vertėjas tiesiog neįstengė atpažinti dabar girdįs tuos pačius žodžius, bet tai dar anaiptol nereiškia, kad jis sulūžo. Reikia manyti, tai reiškia tik tiek, kad jam dabar tenka rinkti naujus duomenis, o tų kelių iki šiol jos girdėtų sakinių kol kas nepakanka — tiesiog per mažai medžiagos.
Tačiau lotynų kalbą jis atpažino kuo puikiausiai, pagalvojo Kivrina ir vėl pajuto panikos dūrį, tačiau stengėsi nepasiduoti baimei. Vertėjas atpažino lotynų kalbą tik dėl to, kad, atliekant paskutinio patepimo apeigas, kalbamos atitinkamos maldos, kurių formuluotė niekad nesikeičia. Kivrina iš anksto žinojo, kokie žodžiai turi būti tariami. Kita vertus, moterys kalbėjo anaiptol ne įprastais, nekintančiais frazių blokais, tačiau iššifruoti įmanoma ir jų sakomus žodžius. Tikriniai daiktavardžiai, kreipiniai, daiktavardžiai ir veiksmažodžiai, prielinksniniai žodeliai be paliovos kartosis tose pačiose pozicijose. Greitai visi jie išsiskirstys, o tada vertėjas pasinaudos jais, kurdamas likusiojo kodo raktą. Taigi, dabar jai tereikia prisirinkti kuo daugiau medžiagos, klausytis to, kas kalbama, net nemėginant suprasti, — o vertėjas tegul sau darbuojasi.
— Thinkeowre hoonvoun desmoortale? — paklausė jaunesnioji moteris.
— Got tallon wottes, — atsakė vyresnioji.
Kažkur toli ėmė gausti varpas. Kivrina atsimerkė. Abi moterys atsigręžusios sužiuro į langą, nors per jį dengiančią drobę nieko negalėjo matyti.
— Bere wichebay gansanon, — pasakė jaunoji moteris.
Senoji neatsiliepė. Akis įsmeigusi dėbsojo į langą, tarytum kažką įžiūrėdama pro išvaškuotą drobę, rankas suglaustais delnais sudėjusi priešais save tarsi melsdamasi.
— Aydreddit ister fayve riblaun, — pasakė jaunesnioji moteris; nepaisydama ankstesnio sprendimo, Kivrina ėmėsi dėlioti žodžius, stengdamasi išlukštenti kažką panašaus į „Jau laikas eiti mišparų” arba „Varpas kviečia mišparų”, tačiau varpas skambino anaiptol ne mišparams. Jis vis nesiliovė gaudęs, tačiau kiti apylinkės varpai taip ir neprisijungė. Kivrina susimąstė, ar tik tai nebūsiąs tas pats varpas, kurio vienišą skambesį j i ilgai girdėjo vėlyvą popietę.
Senoji moteris staigiai atsigręžė nuo lango.
— Nay, Elwiss, itbahn diwolffin. — Ji nukėlė nuo skrynios naktipuodį. — Gavvynha thesspyd…
Staiga už durų pasigirdo bruzdesys, laiptais aukštyn bėgančių kojų tapsėjimas ir vaiko balselis, rėkiantis visa gerkle:
— Modder! Eysmertemay!
Į kambarį įsiveržė mažučiukė mergaitė, išsiplaiksčiusiomis gelsvomis kasomis, maskatuojančiais kepurėlės raišteliais; ji vos neįsirėžė į senąją, laikančią rankose naktipuodį. Vaiko veidelis buvo įraudęs, šlapias nuo ašarų.
— Wolyadothoos forshame ahnyous! — užbaubė senoji, kilstelėdama aukštyn puodą su teliūskuojančiu skysčiu. — Yowe maurt naroonso inhus.
Mergytė nekreipė į ją jokio dėmesio. Tekina pasileido prie jaunosios moters kūkčiodama:
— Rawzamun hattmay smerte, Modder!