Kivrina sukluso. Modder. Juk tai, reikia, manyti, „mother” — motina.
Mažoji iškėlė rankas, ir motina — taip, iš tikrųjų motina — sučiupo ją į glėbį. Mergytė abiem rankomis apsivijo jos kaklą ir prapliupo verkti.
— Shh, ahnyous, shh, — ramino motina. O juk tai gomurinė „G”, dingtelėjo Kivrinai. Gargždi, vokiška „G”. Ššš, Agnese.
Nepaleisdama mergytės iš glėbio, motina atsisėdo į krėslą po langu. Galvos apdangalo kraštu nušluostė mažajai ašaras.
— Spekenaw dothass bifel, Agnės.
Taip, tikrai Agnesė. O speken reiškia „sakyk”. Sakyk, kas atsitiko.
— Shayoss mayswerte! — sušuko Agnesė, durdama pirštu į kitą mergaitę, tik ką įėjusią pro duris. Ši buvo gerokai vyresnė, mažų mažiausiai devynerių ar dešimties metų. Jos plaukai buvo ilgi, tamsrudžiai, perrišti sodriai mėlyna skepeta.
— Itgan naso, ahnyous, — prašneko ji. — Tha pighte rennin gawn derstayres. — Jos balse buvo aiškiai justi meilė, sumišusi su panieka. Nors vyresnioji nėmaž nebuvo panaši į šviesiaplaukę mažylę, Kivrina galėjo galvą guldyti, kad mergaitės — seserys.
— Shay pighte renninge ahndist eyres, Modder.
Ir vėl Modder — motina; shay, reikia manyti, reiškia „ji”, pighte, tikriausiai — „griuvo”. Kalba skambėjo panašiai į prancūzų, tačiau konstrukcijos buvo vokiškos. Vokiškas buvo tarimas, vokiški žodžių deriniai. Kivrina beveik girdėjo, kaip trakšteli spynoje pasisukantis suvokimo raktas.
— Na comfitte horr thusselwys, — įsiterpė senoji moteris. — She hatnau woundes. Hoor teres been fornaufgt mais gain thy pitye.
— Hoor nay ganful bloody, — atsakė jaunesnioji, tačiau jos Kivrina jau nebegirdėjo. Vietoj moters balso jos ausyse jau skambėjo vertimas — tiesa, vis dar gremėzdiškas, vis dar atsiliekantis kur kas daugiau nei per žingsnį, bet — vertimas:
— Nepopink jos šitaip, Elivysa. Ji nesusižeidė. Lieja ašaras, tik trokšdama susilaukti tavo dėmesio.
O motina, vardu Elivysa, atsakė:
— Jos kelis kruvinas.
— Rossmunt, brangund oonvarsted frommecofre, — pridūrė ji, rodydama į lovos kojūgalį, ir vertėjas suskato tarškėti, šiek tiek atsilikdamas: — Rozemunda, paduok man tą šluostę nuo skrynios.
Dešimtmetė mergaitė nedelsdama nuėjo prie skrynios, stovinčios lovos kojūgalyje.
Vadinasi, vyresnioji mergaitė vardu Rozemunda, o mažoji — Agnesė; neįtikėtinai jaunos, gobtuvą su kepuraite dėvinčios jų motinos vardas — Elivysa.
Rozemunda ištiesė motinai nubrizgusį skudurėlį — neabejotinai tą patį, kurį Elivysa nurišo nuo Kivrinos kaktos.
— Neliesk! Neliesk! — sukliegė Agnesė — Kivrinai nebūtų prireikę nė vertimo. Vertėjas vis dar gerokai vėlavo.
— Aš tik aprišiu žaizdą, kad nebėgtų kraujas, — paaiškino Elivysa, imdama skarmalą iš Rozemundos. Agnesė pabandė nustumti jį šalin. — Tvarstis tau ne… — trumputė pauzė, tarsi vertėjas būtų praleidęs jam nesuprantamą žodį; paskui pridūrė: — Agnese.
Reikia manyti, praleistasis žodis buvo „negrauš”, „nepakenks” ar koks nors panašus. Kivrina susimąstė, ar vertėjo atmintyje tikrai tokio žodžio nebuvo it kodėl jis nepateikė bent apytikslės reikšmės pagal kontekstą.
— …kaip tik penaunce! — suklykė Agnesė, ir vertėjas ataidėjo: kaip tik… — ir vėl — pauzė. Reikia manyti, ji skirta tam, kad Kivrina galėtų išgirsti, kaip tasai žodis tariamas iš tikrųjų, ir pati susigaudyti, kokia galėtų būti jo reikšmė. Sumanymas gal ir neblogas, tačiau vertėjas vertė taip atsilikdamas, kad Kivrina taip ir neišgirdo to žodžio, kurį turėjo išgirsti. Jeigu vertėjas šitaip elgsis kiekvieną kartą, kai pasitaikys jam neatpažįstama frazė, ji gali įklimpti į rimtą bėdą.
— Kaip tik penaunce, — sriūbavo Agnesė, stumdama motinos ranką šalin nuo keliuko. — Kaip tik skausmuos, — sukuždėjo vertėjas, ir Kivrina lengviau atsiduso: vertėjas sugebėjo rasti bent šiokį tokį atitikmenį, nors tokia veiksmažodžio forma vargu ar įmanoma.
— Kaip čia buvo, kad pargriuvai? — paklausė Elivysa, norėdama nukreipti Agnesės dėmesį.
— Ji bėgo laiptais aukštyn, — paaiškino Rozemunda. — Ji bėgo pranešti tau žinios, kad atvyko…
Vertėjas ir vėl nutylėjo, bet Kivrina šį kartą suskubo išgirsti žodį, kuris buvo ištartas. Gavynas — tikriausiai tai vardas; matyt, vertėjo nuomonė irgi buvo tokia pat, mat, kai Agnesė suklykė: „Tai aš turėjau pasakyti mamai, kad atvyko Gavynas!” — šis žodis jau buvo įterptas į vertimą.
— Tai aš turėjau pasakyti, — aimanavo Agnesė, dabar jau rimtai įsiverkusi, veidu įsiraususi motinai į krūtinę; ši tučtuojau pasinaudojo proga ir aprišo skudurėliu mergaitei kelį.
— Gali pasakyti man dabar, — tarstelėjo ji.
Agnesė, vis dar įsikniaubusi į motiną, tik papurtė galvą.
— Pernelyg laisvai užrišai tvarstį, marčia, — pareiškė senoji. — Tuojau atsipalaiduos ir nukris.
Kivrinai tvarstis pasirodė užveržtas pakankamai, maža to, bet kokios pastangos aprišti kelį tvirčiau būtų pasibaigusios naujais klyksmais. Senoji abiem rankomis tebelaikė naktipuodį. Kažin, dingtelėjo Kivrinai, kodėl ji neina jo išpilti?
— Cit, cit, — maldė mergaitę Elivysa, švelniai ją čiūčiuodama ir tapšnodama nugarą. — Aš mielai paklausysiu, ką pasakysi.
— Aukštai šokęs žemai pulsi, — pareiškė senoji, matyt, tvirtai pasiryžusi vėl pravirkdyti Agnesę. — Tu pati kalta dėl to, kad pargriuvai. Laiptais negalima bėgioti.
— Ar Gavynas jojo balta kumele? — paklausė Elivysa.
Balta kumelė. Kivrina susimąstė: ar tik Gavynas nebus tas pats žmogus, kuris užkėlė ją ant savo arklio ir pargabeno į dvarą?
— Ne, — atsakė Agnesė tokiu balsu, kuris bylojo, kad motinos žodžiai — kažkoks joms vienoms suprantamas pokštas. — Jis atjojo savo juoduoju ristūnu, Gringoletu. Prijojo prie manęs ir pasakė: „Garbioji ledi Agnese, norėčiau pasikalbėti su tavo mama”.
— Rozemunda, tavo sesuo susižeidė per tavo nerūpestingumą, — neatlyžo senoji. Nuliūdinti Agnesės jai nepavyko, tad ji nutarė griebtis kitos aukos. — Kodėl jos neprižiūrėjai?
— Aš siuvinėjau, — atsakė Rozemunda, žvilgsniu prašydama motinos užtarimo. — Ją prižiūrėti turėjo Maisrė.
— Maisrė išėjo pasitikti Gavyno, — pareiškė Agnesė, susirangydama motinai ant kelių.
— Ir pasiniurkyti su arklininku, — burbtelėjo senoji. Paskui priėjo prie durų ir užriko: — Maisre!
Maisrė. Tuo pačiu vardu senoji kažką šaukė ir anksčiau — dabar jau vertėjas nebedarė pauzių ir tada, kai pasitaikydavo koks vardažodis. Kivrina nežinojo, kas galėtų būti toji Maisrė, galbūt tarnaitė, tačiau, jei apie įvykių eigą galima spręsti iš pažiūros, Maisrė įklimpo į rimtą bėdą. Senoji buvo akivaizdžiai pasiryžusi rasti auką, o Maisrė pražuvėlė tam reikalui idealiai tiko.
— Maisre! — dar kartą užriko senoji; jos riksmą atkartojo aidas.
Rozemunda pasinaudojo proga prieiti arčiau prie motinos.
— Gavynas liepė mums pasakyti tau, kad prašo leidimo ateiti čionai ir pasikalbėti su tavim.
— Ar jis laukia apačįpje? — paklausė Elivysa.
— Ne. Pirmiausia jis nuėjo į bažnyčią pasikalbėti apie ponią su tėvu Roku.