Aukštai šokęs, žemai pulsi. Atrodo, vertėjas ėmė pernelyg smarkiai pasitikėti savimi. Galbūt turėtas omeny tėvas Rolfas, o gal netgi tėvas Petras, juk kaip tik Petras lygintas su uola, bet tik jau ne tėvas Uola, kitaip tariant — Rokas.
Kivrina per gluminantį vertėjo kuždesį pabandė išgirsti, kaip tas žodis skamba iš tikrųjų. Rošas. Prancūziškas žodis, reiškiantis „uolą”. Tėvas Rošas.
— Galbūt jam pavyko ką nors išsiaiškinti apie ponią, — pasakė Elivysa, dirstelėdama į Kivriną. Tai buvo išvis pirmas ženklas, jog bent kas nors iš esančiųjų kambaryje ją prisimena. Kivrina paskubomis užsimerkė ir apsimetė mieganti — tegul moterys nepaliauja kalbėtis apie ją.
— Gavynas šįryt buvo išjojęs ieškoti plėšikų, — kalbėjo toliau Elivysa. Kivrina prasimerkė, vos per plyšelį, tačiau Elivysa į ją nebežiūrėjo. — Galbūt jam pavyko juos pričiupti. — Ji pasilenkė ir užrišo kadaruojančius Agnesės kepurėlės raištelius. — Agnese, nueik kartu su Rozemunda į bažnyčią ir pasakyk Gavynui, kad mes pasikalbėsime su juo menėje. Ponia miega. Nevalia jos trikdyti.
Agnesė kaipmat stryktelėjo prie durų šaukdama:
— Tai aš jam pasakysiu, Rozemunda!
— Rozemunda, leisk pasakyti sesei, — joms pavymui šūktelėjo Elivysa. — Agnese, nebėk.
Mergaitės išnyko už durų ir nudundėjo žemyn iš kambario nematomais laiptais, akivaizdu — kiek kojos nešė.
— Rozemunda jau beveik suaugusi, — prašneko senoji. — Jai visiškai nedera lakstyti paskui tavojo vyro žmones. Nieko gero, kai dukterys auga be priežiūros. Pasielgtum išmintingai, jei pasiųstum ką nors į Oksenfordą pargabenti auklės.
— Ne, — atrėžė Elivysa taip tvirtai, ko Kivrina iš jos niekaip nebūtų tikėjusis. — Prižiūrėti mergaites gali ir Maisrė.
— Maisrė netikėlė, nesugebėtų prižiūrėti net avių. Mums tikrai nevertėjo šitaip strimgalviais išvykti iš Bato. Be jokios abejonės, galėjome luktelėti, kol… — kažkas nesuprantamo.
Vertėjas vėl padarė pauzę, o pati Kivrina ištartos frazės nesuprato, tačiau jai jau atsiskleidė bent keletas svarbių faktų. Moterys atvyko čionai iš Bato. Dabar jie — kažkur nelabai toli nuo Oksfordo.
— Gavynui būtinai reikėtų parsigabenti auklę. Ir dar gydytoją poniai slaugyti.
— Mes niekur jo nesiųsime ir nieko nesikviesime čionai.
— Tegul jis nujoja į… — Dar vienas vietovardis, su kuriuo vertėjas neįstengė susidoroti. — Ledi Yvolda garsėja gebėjimu gydyti žaizdas. Ji tikrai sutiktų atsivežti ir vieną savo kambarinių — turėtume slaugytoją.
— Ne, — atsakė Elivysa. — Išslaugysime ją pačios. Tėvas Rošas…
— Tėvas Rošas, — su panieka drėbė senoji, — ničnieko nenutuokia apie mediciną.
Tačiau aš supratau viską, ką jis sakė, pagalvojo Kivrina. Ji prisiminė tykų jo balsą, kalbantį paskutinio patepimo maldas, prisiminė, kaip jis švelniai palytėjo jos smilkinius, delnus, kulnus. Jis liepėjai nebijoti ir paklausė, kuo ji vardu. Jis laikė ją už rankos.
— Jei ši ponia — tikrai aukštos kilmės, — laikėsi savo senoji, — būtų labai jau negražu, jei pasklistų žinia, kad, tavo valia, ją gydė neišmanėlis kaimo kunigas. Ledi Yvolda…
— Mes niekur nieko nesiųsime ir nieko nekviesime, — atkirto Elivysa; Kivrina tik dabar suvokė, kad ji kažko bijo. — Mano vyras griežčiausiai prisakė mums būti čia ir su niekuo nebendrauti, kol atvyks jis pats.
— Jam derėtų kur kas greičiau grįžti pas mus.
— Pati žinai, kad jis negali, — atsakė Elivysa. — Kai tik galės, iš karto ir atvyks. O dabar privalau pasikalbėti su Gavynu, — pridūrė ji, eidama pro senąją prie durų. — Gavynas sakė man apieškosiąs tą vietą, kur aptiko ponią, bene suras kokį nors užpuolikų pėdsaką. O gal jam pavyko aptikti ką nors, kas padės mums įspėti, kas ji tokia.
Tą vietą, kur aptiko ponią. Vadinasi, Gavynas ir yra tas žmogus, kuris ją surado — jaunas rudaplaukis vyrukas maloniu veidu, tas pats, kuris užsikėlė ją ant arklio ir atgabeno čionai. Taigi, bent jau šitai jai neprisisapnavo, nors baltasis arklys — tikriausiai vis tik karštinės pasekmė. Gavynas atgabeno ją čionai, ir jis žino, kur yra plyšys.
— Palaukite, — ištarė Kivrina. Ji pabandė pasikelti, alkūnėmis remdamasi į pagalves. — Palaukite. Prašau. Man irgi reikia pasikalbėti su Gavynu.
Moterys sustojo. Elivysa grįžo prie lovos, atrodė sunerimusi.
— Noriu pasikalbėti su žmogumi, vardu Gavynas, — kruopščiai tardama,kiekvieną žodį pakartojo Kivrina, vis luktelėdama, kol vertėjas pateiks jai kiekvieną frazę. Ilgainiui šis procesas turėtų vykti automatiškai, bet kol kas ji ištardavo žodį mintyse, palaukdavo vertimo ir tik tada sakydavo jį balsu. — Man būtinai reikia rasti tą vietą, kur jis mane surado.
Elivysa uždėjo delną Kivrinai ant kaktos, bet ši nekantriai nustūmė jos ranką šalin.
— Man reikia pasikalbėti su Gavynu, — pakartojo dar sykį.
— Ji jau nebekarščiuoja, Imeina, — pasakė Elivysa senajai, — bet vis vien bando kalbėti, nors ir žino, kad mes jos nesuprantame.
— Ji šneka kažkokia užsienio kalba, — pareiškė Imeina taip, tarsi tai būtų koks nusikaltimas. — Galbūt ji — prancūzų šnipė.
— Aš kalbu ne prancūziškai, — pasakė Kivrina. — Aš kalbu Viduramžių anglų kalba.
— O gal lotyniškai? — bandė spėti Elivysa. — Tėvas Rošas sakė, ji kalbėjo lotyniškai, kai jis klausė jos išpažinties ir davė išrišimą.
— Tėvas Rošas pats nė „Tėve mūsų” nesugeba sukalbėti kaip reikiant, — susiraukė ledi Imeina. — Privalome pasiųsti žmogų į…
— Ir vėl kažkoks nesuprantamas vietovardis. Kersis? Koursis?
— Man reikia pasikalbėti su Gavynu, — pasakė Kivrina lotyniškai.
— Ne, — paprieštaravo Elivysa. — Lauksime, kol atvyks mano vyras.
Senoji piktai apsisuko, ištėkšdama puodo turinį sau ant rankos. Nusišluostė ranką į sijoną, išspūdino pro duris ir užtrenkė jas paskui save. Elivysa jau buvo bežengianti jai iš paskos.
Kivrina stvėrė ją už abiejų rankų.
— Kodėl nesupranti, ką sakau? — prapliupo ji. — Juk aš suprantu jus kuo puikiausiai. Man būtinai reikia pasikalbėti su Gavynu. Tik jis gali pasakyti man, kur yra plyšys.
Elivysa ištraukė rankas iš Kivrinos gniaužtų.
— Na jau, nereikia verkti, — pasakė nuoširdžiai. — Pamėgink užmigti. Privalai pailsėti, kad po to galėtum keliauti namo.
Pone Danvorti, pakliuvau į rimtą bėdą. Net nenumanau, kur atsidūriau, su vietiniais nesusikalbu. Matyt, bus išklibęs vertėjas. Suprantu beveik viską, apie ką žmonės kalbasi, tačiau jie manęs išvis nesupranta. Ir tai dar ne visų blogiausia.
Susigavau kažkokią ligą. Kokią — net nenutuokiu. Tiesa, tai tikrai ne maras, man nepasireiškė jokie maro simptomai, be to, jau sveikstu. Ir dar, aš juk paskiepyta nuo maro. Aš paskiepyta nuo visko, kas įmanoma, sustiprintas mano imunitetas, padaryta viskas, kas tik galima, siekiant apsaugoti mane nuo ligų, tačiau atrodo, kad kažkuris skiepas nesuveikė, o gal man prikibo kažkokia Viduramžių infekcija, nuo kurios mūsiškiai net neturėjo skiepų.
Ligos simptomai štai kokie: galvos skausmas, aukšta temperatūra ir svaigulys, be to, vos bandau pasijudinti, krūtinę perveria skausmas. Kurį laiką karščiuodama klejojau, štai kodėl net nežinau, kur atsidūriau. Vyriškis, vardu Gavynas, atgabeno mane čionai užsisodinęs ant arklio, tačiau iš tos kelionės aš ne kažin ką teprisimenu — tik tiek, kad buvo visiškai tamsu, o man atrodė, kad kelyje sugaišome ištisas valandas. Lieka tik viltis, jog suklydau: galbūt dėl karštinės man tik pasirodė, kad kelionė trunka šitaip ilgai, galbūt dabar vis dėlto esu tame ponios Montojos nurodytame kaime.