Elivysa linktelėjo:
— Ko geroji — aukštos kilmės, ir dabar artimieji jos ieško.
— Kurioje girios vietoje tu mane suradai? — jau kone sucypė Kivrina.
— Mes ją trikdome, žiūrėk, kaip ji susikrimto, — pasakė Elivysa. Ji pasilenkė prie Kivrinos ir patapšnojo šiai ranką. — Ššš. Ilsėkis.
— Ji atsitraukė nuo lovos, Gavynas nusekė paskui ją.
— Gąl norite, kad tuojau pat jočiau į Batą pranešti lordui Gijomui? — paklausė Gavynas; Kivrina jo nebematė — jį vėl užstojo lovos drapiruotė.
Elivysa vėl žingtelėjo atatupsta, lygiai taip pat, kaip tada, kai Gavynas įėjo į kambarį — tarytum jo baimintųsi. Tačiau juodu juk stovėjo prie lovos visai greta kits kito, jų rankos beveik lietėsi. Juodu kalbėjosi taip, lyg būtų seni draugai. Matyt, šitokio Elivysos atsargumo priežastis slypi kažkur kitur.
— Ar norėsite, kad keliaučiau pakviesti jūsų vyro? — paklausė Gavynas.
— Ne, — atsakė Elivysa, įsmeigusi žvilgsnį sau į rankas. — Mano ponas dabar ir šiaip turi pakankamai rūpesčių, jis niekur negali išvykti, kol nesibaigs teismas. Be to, jis prisakė tau likti su mumis ir mus sergėti.
— Tuomet, jeigu leisite, grįšiu atgal į tą vietą, kur ponia pakliuvo į pasalą ir dar ko nors paieškosiu.
— Gerai, — atsakė Elivysa. — Skubėdami jie galėjo ką nors numesti, galbūt tau pavyks rasti kokį ženklą, kuris pasakys mums ką nors apie ją.
Tą vietą, kur ponia pakliuvo į pasalą, beveik be garso pakartojo Kivrina, stengdamasi per vertėjo kuždesį išgirsti Gavyno tariamus žodžius ir juos įsiminti. Parodyk man vietą, kur aš pakliuvau į pasalą.
— Prašau jūsų leidimo tuojau pat ir išvykti, — pasakė Gavynas.
Elivysa kilstelėjo akis ir pažvelgė į jį.
— Dabar? — nustebo. — Juk jau temsta.
— Parodyk man vietą, kur aš pakliuvau į pasalą, — paprašė Kivrina.
— Aš nebijau tamsos, ledi Elivysa, — pasakė Gavynas ir, skimbčiodamas kardu, nužirgliojo prie durų.
— Pasiimk kartu ir mane, — bandė prašyti Kivrina, tačiau bergždžiai. Tuodu jau išėjo pro duris, o vertėjas neveikė. Ji tik apsigaudinėjo manydama, kad jis pasitaisė. Tikriausiai suprato vietinių kalbą tik pono Danvorčio kalbos pamokų, o ne vertėjo, dėka, kita vertus, galbūt jai tik atrodė, kad suprato, apie ką jie kalbasi.
Galbūt jie šnekėjosi anaiptol ne apie tai, kas ji galėtų būti, o apie ką nors visiškai kita, pavyzdžiui, būtinybę rasti dingusią avį arba apie tai, kad ją reikėtų atiduoti teismui.
Išeidama ponia Elivysa užtrenkė duris, tad dabar Kivrina išvis nieko nebegirdėjo. Nutilo netgi gaudęs varpas, o šviesa, įspįstanti vidun pro išvaškuotą drobę, buvo blausiai mėlyna. Jau temsta.
Gavynas sakė josiąs atgal prie plyšio. Jeigu langas išeina į kiemą, galbūt jai pavyktų pamatyti, bent kokia kryptimi jis nujos. Gavynas užsiminė, kad ta vieta netoli. Tad jeigu jai pavyktų pamatyti, kur link jis išjos, galbūt surastų plyšį ir pati.
Kivrina pasikėlė lovoje, bet ir to užteko, kad krūtinę pervertų skausmas. Ji nuleido kojas nuo lovos krašto, tačiau nuo tokio judesio visai apsvaigo galva. Kivrina vėl susmuko ant pagalvės ir užsimerkė.
Svaigulys, aukšta temperatūra, krūtinę varstantis skausmas. Kokiai ligai galima priskirti šiuos simptomus? Susirgus raupais pakyla aukšta temperatūra, krečia šaltis, o rauplių šašai pradeda formuotis tik antrąją ar trečiąją dieną. Kivrina kilstelėjusi apžiūrėjo ranką — ar neišryškėjo pirmosios dėmės? Ji nežinojo, kelinta diena serga, tačiau raupai jos niekaip negalėjo sugriebti, kadangi ligos inkubacinis periodas trunka nuo dešimties iki dvidešimt vienos dienos. O prieš dešimt dienų ji gulėjo ligoninėje Oksforde — tais laikais, kai raupų virusas galutinai išnaikintas jau prieš beveik visą šimtmetį.
Ji gulėjo ligoninėje, kur ją paskiepijo nuo visų tų bjaurių ligų: raupų, vidurių šiltinės, choleros, maro. Tad kaip ji galėjo užsikrėsti kuria nors iš jų? O jei prisimetė ne viena šių ligų, tuomet — kas? Galbūt šventojo Vito šokis? Jau anksčiau ji galvojo apie tai, mat vakcinos nuo šios ligos taip ir negavo, tačiau sustiprinta jos imuninė sistema turėjo atsispirti bet kokiai infekcijai.
Laiptuose sudundėjo žingsniai.
— Modder! — suriko balsas — Kivrina jau atpažino Agnesę. — Rozemunda nepalaukė!
Ji neįsigriovė į kambarį su dundesiu tik todėl, kad sunkios durys buvo užtrenktos, ir mergytei teko jas pastumti, bet vos pravėrusi jas per plyšelį, ji įsmuko vidun ir aimanuodama puolė prie krėslo po langu.
— Modder! Juk tai aš turėjau pasakyti Gavynui… — sukūkčiojo ji, bet tuoj pat užsikirto — pastebėjo, kad motinos kambaryje nėra. Tą pat akimirksnį, pastebėjo Kivrina, išdžiūvo ir ašaros.
Agnesė kokią minutę pastovėjo prie lango, tarsi svarstydama, ar vertėtų mėginti pakartoti šią sceną vėliau, o paskui vėl nukumėjo prie durų. Bet pusiaukelėje pastebėjo Kivriną ir vėl sustojo lyg įbesta.
— O aš žinau, kas tu tokia, — pareiškė ji apsisukusi, pėdindama prie lovos. Mergytei vos pakako augumo pažvelgti per lovos kraštą. Jos kepuraitės raišteliai vėl maskatavo atsirišę. — Tu — toji pati ponia, kurią Gavynas surado miške.
Kivrina pabūgo, kad vertėjo sudarkytas jos atsakas gali išgąsdinti mažylę. Tad ji, remdamasi alkūnėmis, kiek pasikėlė lovoje ir tik linktelėjo.
— Kas nutiko tavo plaukams? — paklausė Agnesė. — Ar ir juos pagrobė plėšikai?
Kivrina papurtė galvą ir šyptelėjo, nustebinta tokios netikėtos minties.
— Maisrė sako, kad plėšikai pagrobė tavo liežuvį, — kalbėjo Agnesė. Paskui dūrė pirštuku į Kivrinos kaktą. — Tau sužeidė galvą?
Kivrina linktelėjo.
— O aš susižeidžiau kelį, — pareiškė Agnesė ir pabandė abiem rankomis pakelti koją,i kad Kivrina pamatytų murziną tvarstį. Pasirodo, senoji sakė tiesą. Tvarstis buvo užrištas per laisvai, jau dabar baigė nuslysti. Kivrina puikiausiai matė žaizdą po juo. Ji manė, kad mergytė paprasčiausiai nusibrozdino kelį, bet dabar žaizda jai pasirodė gana gili.
Agnesė susverdėjo, paleido koją ir vėl atsirėmė į lovos kraštą.
— Ar tu mirsi?
Aš nežinau, pagalvojo Kivrina — jai neišėjo iš galvos varstantys skausmai krūtinėje. Susirgusiųjų raupais mirtingumas keturioliktame amžiuje siekė septyniasdešimt penkis procentus, o sustiprina jos imuninė sistema kažkodėl nėmaž nepadėjo išvengti ligos.
— Brolis Hubardas numirė, — išmintingu tonu pareiškė Agnesė.
— Taip pat ir Džilbertas. Nudribo nuo arklio. Aš jį mačiau. Jo galva buvo visa raudona. Rozemunda sako, kad brolis Hubardas mirė nuo mėlynosios ligos.
Kažin, kas galėtų būti ta mėlynoji liga? — susimąstė Kivrina. Galbūt tasai nelaimėlis užspringo ar jį ištiko apopleksija? Kažin, ar tik brolis Hubardas nebuvo tas pats kapelionas, kuriam pamainos taip atkakliai reikalavo Elivysos anyta? Kilmingųjų šeimynoms būdavo įprasta į kelionę drauge pasiimti ir savą nuodėmklausį. O tėvas Rošas, matyt, buvo vietinis kaimo kunigas, tikriausiai neišsilavinęs, galbūt netgi neraštingas. Tačiau, kai jis kalbėjo lotyniškai, Kivrina suprato jį kuo puikiausiai. Ir dar, jis buvojai geras. Jis laikė ją už rankos, kalbėjo, esą baimintis neverta. Viduramžiais gyveno ir tikrai gražių žmonių, pone Danvorti, pagalvojo Kivrina. Pavyzdžiui, tėvas Rošas ir Elivysa, ir Agnesė.
— Tėtis pažadėjo grįždamas iš Bato atvežti man šarką, — tratėjo Agnesė. — O Adeliza turi sakalą. Kartais leidžia man jį palaikyti. — Ji ištiesė ir kiek kilstelėjo per alkūnę sulenktą ranką sugniaužtu kumštuku, tarsi ant įsivaizduojamos šarvinės pirštinės tupėtų sakalas. — Užtat aš turiu šunį, skaliką.