— Kuo vardu tavo šuo? — paklausė Kivrina.
— Aš jį vadinu Juočkiu, — atsakė Agnesė, nors Kivrinai nekilo abejonių, kad vardą „Juočkis” — Blackie — jai pateikė vertėjas. Kur kas labiau tikėtina, kad mergaitė pasakė „Blakamonas” arba „Blakinas”. — Jis visas juodas. O tu ar turi šunį?
Kivrina buvo pernelyg apstulbusi, kad išsyk sumestų, ką atsakyti. Ji pasakė kelis žodžius — ir ją suprato! Iš Agnesės elgesio netgi visiškai neatrodė, kad Kivrinos tartis būtų mergytę kuo nors nustebinusi. Kivrinai klausimas tiesiog išsprūdo, ji nė nesusimąstė apie vertėją, nelaukė jo vertimo — galbūt kaip tik čia ir slypėjo sėkmės priežastis.
— Ne, aš šuns neturiu, — galiausiai pasakė ji, stengdamasi pakartoti pavykusį procesą.
— Aš išmokysiu savo šarką kalbėti. Išmokysiu ją pasakyti „Labas rytas, Agnese”.
— O kur dabar tavo šuo? — Kivrina pamėgino dar kartą. Žodžiai skambėjo kažkaip kitaip nei anksčiau, kiek švelniau, su melodinga prancūziška intonacija, kokiąji girdėjo ir moterų šnekoje.
— Nori pamatyti Juočkį? Jis arklidėje, — pasakė Agnesė. Visai panašu į tiesioginį atsakymą, bet abejonių liko: pleputė Agnesė galėjo ir pati sugalvoti pranešti, kur yra jos šuo. Norint įsitikinti, kad ją tikrai supranta, Kivrinai teks pakeisti temą ir užduoti tokį klausimą, į kurį galimas tik vienas atsakymas.
Agnesė delniuku glostė minkštą patalo kailį ir kažką patyliukais niūniavo po nosimi.
— Kuo tu vardu? — paklausė Kivrina, stengdamasi leisti žodžius kontroliuoti vertėjui. Šiuolaikine kalba ištartą sakinį jis išvertė maždaug šitaip: „How are youe cleped?„ Kivrina toli gražu nebuvo tikra, kad pasakė teisingai, tačiau mergytė nė akimirkos nedvejojo.
— Agnesė, — tuoj pat atsakė ji. — Tėtis sako, kad ir aš galėsiu laikyti sakalą kai būsiu didesnė ir jodinėsiu kumele. Kol kas aš turiu ponį. — Mergytė liovėsi glosčiusi kailį, pasirėmė alkūnėmis į lovos kraštą smakrą pasidėjo į delniukus. — O aš žinau, kuo tu vardu, — pareiškė ji, labai patenkinta savimi. — Tu — Katerina.
— Ką? — net žioptelėjo Kivrina. Katerina. Iš kur galėjo išlįsti Katerina? Juk ji turėjo pasivadinti Izabele. Nejaugi priglaudę ją žmonės mano kažkaip ją atpažinę?
— Rozemunda sakė, kad niekas nežino, kuo tu vardu, — vis dar tokia pat patenkinta savimi tęsė Agnesė. — Bet aš girdėjau, kaip tėvas Rošas sakė Gavynui, kad tavo vardas — Katerina. Rozemunda sakė, kad tu negali kalbėti, bet juk tu kalbi.
Kivrinai staiga šmėkštelėjo vaizdas: prie jos pasilenkęs kunigas, jo veidą užstoja liepsnos liežuviai, rodos, be paliovos plazdantys jai prieš akis. Kunigas klausia jos lotyniškai:
— Pasakyk, kuo tu vardu, kad galėčiau duoti tau išrišimą.
O ji iš paskutiniųjų, stengėsi išspausti savo vardą nors gerklė buvo tokia perdžiūvusi, kad, regis, išjos neišsprūstų nė garsęlis, ji bandė pasisakyti, kas esanti, baimindamasi, kad tuojau numirs, ir visi, likusieji tolimoje ateityje, niekada nesužinos, kas ją ištiko.
— Ar tu — tikrai Katerina? — primygtinai paklausė Agnesė. Vertėjo kuždesio fone Kivrina pakankamai aiškiai girdėjo mergytės balsą. Jos tariamas vardas skambėjo visai kaip Kivrina.
— Taip, — atsakė ji jusdama, kad tuojau pravirks.
— O Juočkis turi… — pareiškė Agnesė. Paskutiniojo žodžio vertėjas taip ir neperprato. Karette? Chavette? — Raudoną. Nori pamatyti?
Kivrinai nė nespėjus jos sulaikyti, mergytė nukurnėjo per kambarį ir išsmuko pro vis dar praviras duris.
Kivrina laukė vildamasi, kad mergytė sugrįš ir dar, kad karette, kad ir kas tai būtų, — ne gyvas padaras. Ji jau gailėjosi, kad nespėjo išklausinėti, kur pakliuvusi ir kiek laiko pragulėjusi čia, nors Agnesė galbūt dar per maža, kad tai žinotų. Iš pažiūros jai niekaip neduotum daugiau trejų metų, tačiau, be abejoji gerokai smulkesnė už dvidešimt pirmojo amžiaus trimečius vaikus. Vadinasi Jai gal kokie penkeri ar šešeri. Reikėjo paklausti jos, kiek jai metų, pagalvojo Kivrina, bet paskui jai dingtelėjo, kad šito mergytė irgi gali nežinoti. Juk netgi Žana d‘Ark nežinojo savo amžiaus, kai teisme jos šito klausė inkvizitoriai.
Vis dėlto bent jau klausinėti galiu, galvojo Kivrina. Vis dėlto vertėjas nesugedęs. Buvo užsikirtęs tik laikinai, tikriausiai iš karto nesusidorodamas su keista vietinių tartimi, o gal jį kažkaip paveikė jos karštinė. Bet dabar jis jau veikia, o Gavynas žino, kur yra plyšys, ir galės jai parodyti.
Ramstydamasi į pagalves Kivrina atsisėdo. Tuojau pat skausmas persmelkė krūtinę, apsvaigo ir ėmė mausti galva. Sunerimusi ji apsičiupinėjo kaktą, paskui — ir skruostus. Jie buvo šilti, bet galbūt taip tik atrodė, palietus ledinėmis rankomis. Kambaryje tvyrojo stingdanti žvarba, o per žygį iki naktipuodžio Kivrina nepastebėjo nieko panašaus į žarijų indą ar šildymo plokštę.
Nejaugi šildymo plokštės dar išvis neišrastos? Neąali būti. Kaip kitaip žmonės būtų išgyvenę mažąjį Ledo Amžių? Salta buvo pasiutusiai.
Kivriną ėmė krėsti drebulys. Tikriausiai vėl kyla temperatūra. Ar gali būti, kad karštinė sugriebia iš naujo? Medicinos istorijoje jai teko skaityti apie atvejus, kai temperatūra staiga krinta, o ligonis po to būna visiškai silpnas, tačiau kartą kritusi temperatūra juk nebeturėtų iš naujo smarkiai pakilti. Ką ten, žinoma, kartais ji vėl pakyla. O kaip maliarija? Drebulys, galvos skausmas, gausus prakaitavimas, pasikartojanti aukšta temperatūra. Savaime aišku, temperatūra gali vėl pakilti.
Ką gi, kad ir kaip būtų, maliarija jos niekaip negalėjo sugriebti. Maliarija jokiais laikais nebuvo paplitusi Anglijoje, uodai Oksfordo apylinkėse niekad nesiveisdavo viduržiemį, o ir simptomai — anaiptol ne maliarijos. Kivrinos nepylė prakaitas, o dėl drebulio reikėjo kaltinti tik aukštą temperatūrą.
Susirgus šiltine, ligonį vargina galvos skausmas ir aukšta temperatūra, o užkratą perneša kūno utėlės bei žiurkių blusos, kurių Viduramžiais Anglijoje knibždėte knibždėjo, galimas dalykas, jų knibždėte knibždėjo ir jos lovoje, tačiau šiltinės inkubacinis periodas — pernelyg ilgas, beveik dvi savaitės.
Tuo tarpu vidurių šiltinės inkubacinis periodas — vos kelios dienos, ši liga sukelia galvos skausmą, maudulį galūnėse, taip pat pakyla aukšta temperatūra. Kivrina neprisiminė, kad vidurių šiltinę lydėtų periodiškai pasikartojantis karščiavimas, bet tuoj pat jau dingtelėjo, kad aukšta temperatūra labiausiai vargina naktį, o tai reiškia, kad dieną karštis atslūgsta, o vakare vėl pakyla.
Kažin, kiek dabar galėtų būti valandų? — susimąstė Kivrina. Jau temsta, pasakė Elivysa, o ir melsva šviesa, besismelkianti vidun pro lango drobę, vis labiau blausėsi, tačiau dienos gruodžio mėnesį trumpos. Gali būti, kad dabar — dar net ne vėlyva popietė. Kivriną marino miegas, bet ir tai nieko nereiškė. Mieguista ji jautėsi ištisą dieną.
O mieguistumas — vienas iš vidurių šiltinės simptomų. Kivrina bandė prisiminti ir kitus iš to „trumpo Viduramžių medicinos kurso”, kurį jai išdėstė daktarė Arens. Kraujavimas iš nosies, aptrauktas liežuvis, bėrimas ryškiai rožinėmis dėmėmis. Tiesa, spuogais ligonį išberia tik septintąją ar aštuntąją ligos dieną, bet Kivrina dėl viso pikto pasikėlė marškinius ir apžiūrėjo savo pilvą bei krūtinę. Jokio bėrimo — vadinasi, ne vidurių šiltinė. O susirgus raupais, rauplės pradeda ryškėti antrąją ar trečiąją dieną.