Kivrina susimąstė, kur galėjo prašapti Agnesė. Galbūt kas nors, kad ir pavėluotai, susizgribo, kad vaiko nevalia leisti į ligonio kambarį, o gal ją vis dėlto pristvėrė nepatikimoji Maisrė. O gal, kas dar labiau įtikėtina, mergytė užsuko į arklidę aplankyti savojo skaliko ir jai visiškai išrūko iš galvos, kad ketino parodyti Kivrinai kažkokį chavotte.
Maras irgi prasidėdavo galvos skausmais bei aukšta temperatūra. Bet aš negalėjau susirgti maru, galvojo Kivrina. Man nepasireiškia jokie maro simptomai. Nesiformuoja bubonai, kitąsyk išaugdavę iki apelsino dydžio, netinsta ir liežuvis, sergantiems maru išpampstantis tiek, kad nebetelpa burnoje, netrūkinėja ir poodinės kraujagyslės, nuo ko pajuosta visas kūnas. Vadinasi, tikrai ne maras.
Belieka manyti, kad ji bus susigavusi kokios nors rūšies gripą. Ši vienintelė liga užklumpa staigiai, o daktarė Arens gerokai susikrimto sužinojusi, kad ponas Gilkraistas paankstino išvykimo datą, mat priešvirusiniai skiepai visiškai efektyvūs turėjo tapti tik penkioliktąją dieną, taigi, imunitetas kol kas saugojo Kivriną tik iš dalies. Liko vienintelis galimas variantas: matyt, ją bus pakirtęs kažkokios rūšies gripas. O kaip gydytis susirgus gripu? Vartoti priešvirusinius preparatus, ilsėtis, gerti daug skysčių.
Ką gi, pasakė sau Kivrina, tuomet ir ilsėkis. Ir užsimerkė.
Ji neprisiminė, kad būtų užmigusi, bet tikriausiai kaip tik taip ir buvo: kambaryje vėl kalbėjosi abi moterys, o Kivrina nė nepastebėjo jų įeinant.
— Ką pasakė Gavynas? — teiravosi senoji. Ji kažką darė su dubeniu ir šaukštu, trindama šaukštą į dubens kraštą. Greta jos stovėjo atidaryta geležimi kaustyta dėžutė, senoji panaršė joje, ištraukė mažytį medžiaginį maišelį, subėrė jo turinį į dubenį, vėl išmaišė.
— Tarp daiktų jis nerado nieko, iš ko galėtume spėti, kas yra toji ponia. Visi jos daiktai išgrobstyti, skrynios atplėštos, nebelikę nė menkiausio daiktelio, kuris padėtų mums ją atpažinti. Tačiau jis sakė, kad jos vežimas — puikaus darbo, kokius dirbdinasi tik turtingieji. Nekelia abejonių, kad ji — iš geros šeimos.
— Ir dar visiškai aišku, kad šeima jos ieško, — pareiškė senoji. Ji padėjo dubenį ir garsiai drykstelėjusi perplėšė audeklo skiautę.
— Būtinai turime pasiųsti žmogų į Oksenfordą, kad praneštų jiems, jog ji — pas mus, saugi.
— Ne, — paprieštaravo Elivysa, iš intonacijos buvo visiškai aišku, kad ji nė už ką nenusileis. — Mes nieko nesiųsime į Oksenfordą.
— Ar tu ką nors girdėjai?
— Nieko aš negirdėjau, — atsakė Elivysa. — Tačiau mano žmogus prisakė mums nė kojos nekelti iš čia. Jeigu viskas susiklostys gerai, dar šią savaitę jis pats atvyks pas mus.
— Jei viskas klostytųsi gerai, jis jau dabar būtų čia.
— Teismas dar tik prasidėjo. O gal jis jau dabar pakeliui čionai.
— O gal… — ir vėl kažkoks neišverčiamas vardas, bene Torkilas? Torkilo? — …laukia kartuvės, o drauge su juo bus pakartas ir mano sūnus. Jam jokiu būdu nereikėjo veltis į tokius dalykus.
— Juk jis — tik draugas, ir niekuo nekaltinamas.
— Jis — kvailys per visą pilvą, o mano sūnus — dar didesnis kvailys, kad sutiko liudyti jo naudai. Tikras draugas būtų pataręs jam tučtuojau išvykti iš Bato. — Ji vėl ėmė trinti šaukštu į dubens kraštą. — Reikėtų pridėti garstyčių, — tarstelėjo ji ir žengė prie durų. — Maisre! — suriko ir nuplėšė dar vieną audeklo atraižą. — Ar Gavynas surado ką nors iš ponios palydovų?
Elivysa atsisėdo į krėslą prie lango.
— Ne. Nerado nei jų, nei arklių.
Į kambarį įėjo mergaitė raupuotu veidu, apdribusiu nutriušusiais riebaluotais plaukais. Nejaugi tai Maisrė — ta pati Maisrė, kuri, užuot žiūrėjusi skirtų pareigų, duodasi su arklidės bernais? Mergina nevikriai tūptelėjo ar veikiau kluptelėjo, tarytum būtų už kažko užkliuvusi, ir prašneko:
— Wotwardstu, Lawttymayeen?
O čia dabar kas? — pagalvojo Kivrina. Kas vėl nutiko vertėjui?
— Atnešk man iš virtuvės indelį garstyčių, tik negaišuok, — paliepė senoji, ir mergina tuoj pat pasuko prie durų. — O kur Agnesė ir Rozemunda? Kodėl jos ne su tavim?
— Shiyrouthamacy, — paniurusi burbtelėjo mergina.
Elivysa atsistojo.
— Sakyk! — paliepė aštriai.
— Jos (kažką) nuo manęs slepia.
Vadinasi, kaltas vis dėlto ne vertėjas. Tiesiog normanų anglų kalba, kuria kalbėjo kilmingieji, gerokai skyrėsi nuo valstietiškojo, vis dar saksiškąja tartimi gerokai atmiešto dialekto; beje, nei vienas, nei kitas nėmaž nepriminė tos Viduramžių anglų kalbos, kurios Kivriną taip džiaugsmingai mokė ponas Latimeras. Stebuklas, kad vertėjas išvis sugebėjo šį tą suprantamai jai išversti.
— Aš kaip tik ieškojau jų, geroji ponia, kai mane pašaukė ledi Imeina, — pasakė Maisrė, ir vertėjas susidorojo su užduotimi, nors ir atsilikdamas kęliomis sekundėmis. Dėl to atrodė, kad Maisrė kalba lėtai, tarsi būtų riboto proto — toks įspūdis galėjo būti ir teisingas, ir ne.
— O kur tu jų ieškojai? Bene arklidėje? — rėžė Elivysa ir staiga abiem delnais smarkiai pliaukštelėjo Maisrei per galvą, tarsi sudauždama porą cimbolų. Maisrė sustūgo ir purvina ranka stvėrėsi už kairiosios ausies. Išsigandusi Kivrina sudribo ant pagalvių.
— Eik ir atnešk ledi Imeinai garstyčių. Ir tučtuojau surask Agnesę.
Maisrė linktelėjo — neatrodė pernelyg išsigandusi, bet ausį vis dar dangstėsi. Ji dar kartą kluptelėjo — tai turėjo reikšti tūpsnį — ir pasišalino: nėmaž ne sparčiau nei buvo įėjusi. Atrodė, kad toks staigus smurto proveržis suglumino ją kur kas mažiau nei Kivriną — ši smarkiai suabejojo, ar ledi Imeinai artimiausiu metu lemta sulaukti garstyčių.
Kivriną labiausiai pribloškė tai, kad Elivysa rėžė tarnaitei pėr ausį šitaip staigiai ir šitaip ramiai. Ji netgi neatrodė labai įpykusi. Vos Maisrė išėjo, Elivysa grįžo prie krėslo po langu, atsisėdo ir prašneko lyg niekur nieko:
— Ponios niekur negalima vežti, net jei ir atsirastų jos šeima. Ji gali pabūti pas mus bent jau tol, kol sugrįš mano vyras. O Kalėdoms jis būtinai atvyks.
Laiptuose sudundėjo žingsniai. Matyt, suklydau, dingtelėjo Kivrinai. Ko gero, tas antausis bus šiek tiek pažvalinęs tarnaitę. Bet tai buvo ne Maisrė — į kambarį įpuolė Agnesė, spausdama kažką prie krūtinės.
— Agnese! — šūktelėjo Elivysa. — O tu ką čia veiki?
— Aš atnešiau savo… — vertėjas vis dar nesurado žodžio atitikmens. Charettel — …parodyti poniai.
— Tu negera mergaitė: slapstaisi nuo Maisrės ir dar landžioji čionai, drumsti poniai ramybę, — pareiškė Imeina. — Žinok, kad ją labai kamuoja žaizdos.
— Bet ji pati man sakė, kad norėtų jį pamatyti! — Agnesė iškėlė tai, ką atsinešė. Tai buvo žaislinis dviratis vežimaitis, išdažytas raudonais ir auksiniais dažais.
— Dievas baudžia amžina kančia tuos, kurie liudija melagingai, — grubiai stverdama mergytę prapliupo ledi Imeina. — Ponia negali kalbėti. Ir tu puikiai tai žinai.
— Su manim ji kalbėjo, — nesutrikusi atšovė Agnesė.
Labai patogu, pagalvojo Kivrina. Amžinos kančios. Tai bent baisybės, kuriomis galima bauginti vaikus. Bet tokie jau tie Viduramžiai — kunigai be paliovos šnekėdavo apie pasaulio pabaigą, paskutiniojo teismo dienas ir pragaro kankynes.
— Ji sakė man, kad norėtų pamatyti mano vežimaitį, — neatlyžo Agnesė. — Ir dar pasakė, kad neturi medžioklinio šuns.
— Išsigalvoji, — nutraukė ją Elivysa. — Ponia juk negali kalbėti.