Privalau tučtuojau ko nors imtis, pagalvojo Elivysa. Kitaip, žiūrėk, dar ir Agnesei nuraus ausis.
Ji pasikėlė, remdamasi alkūnėmis. Ir to pakako, kad uždustų.
— Aš kalbėjausi su Agnese, — pasakė ji, patyliukais melsdama, kad vertėjas deramai susidorotų su užduotimi. Jeigu kaip tik dabar jis sumanys vėl užsiožiuoti, o Agnesė dėl to gaus į kailį, tai bus jau paskutinis lašas. — Aš prašiau jos atnešti parodyti man vežimaitį.
Abi moterys atsigręžė ir sužiuro į ją. Elivysos akys išsiplėtė.
Senoji, atrodė, apstulbo, o paskui supyko, tarsi manytų, jog Kivrina jas apgaudinėjo.
— Na, ką sakiau? — patenkinta pareiškė Agnesė ir, nešina vežimaičiu, nudrožė prie lovos.
Kivrina išsekusi vėl sudribo ant pagalvių.
— Kokia čia vieta? — paklausė ji.
Elivysai prireikė geros minutės, kad atitoktų.
— Jūs saugiai ilsitės mano pono ir vyro… namuose. — Ties vardu vertėjas vėl užkliuvo. Dvaro šeimininko vardąjis ištarė maždaug Gijomas d‘Ivery, o gal — Devero.
Elivysa nuogąstaudama žvelgė į Kivriną.
— Mano vyro patikėtinis aptiko jus miške ir atgabeno čionai. Jūs pakliuvote į plėšikų pasalą, jie sunkiai jus sužalojo. Kas jus užpuolė?
— Aš nežinau, — atsakė Kivrina.
— Mano vardas — Elivysa, o čia — mano vyro motina, ledi Imeina. O jūs kuo vardu?
Štai ir atėjo metas iškloti kruopščiai suregztą istoriją. Tiesa, kunigui ji pasisakė vardą Katerina, bet ledi Imeina jau nedviprasmiškai leido suprasti nė trupinėlio netikinti niekuo, kad ir ką jis sakytų. Ji netgi netikėjo, kad dvasiškasis tėvelis moka lotyniškai. Tad Kivrina ramiausiai galėjo pasakyti, kad jis suklydo, o jos vardas — Izabelė de Bovrijė. Galėjo pasakyti, kad karščiuodama vardu šaukėsi motinos arba sesers. Galėjo netgi pasakyti, kad meldėsi, prašydama šventosios Kotrynos užtarimo.
— Iš kokios jūs šeimos? — paklausė ledi Imeina.
Jos pramanytoji istorija buvo išties puiki ir visiškai įtikėtina. Moterims taptų aišku, kas ji tokia ir kokia jos padėtis visuomenėje, be to, šitaip Kivrina užsitikrintų, kad niekas nemėgins skubiai ieškoti jos artimųjų. Jorko grafystė pernelyg toli, o ir šiauriniai keliai šiuo metų laiku — nepravažiuojami.
— Kur jūs keliavote? — paklausė Elivysa.
„Medievalis” buvo kuo kruopščiausiai išstudijavęs oro sąlygas bei kelių būklę. Gruodžio mėnesį čia lijo kiekvieną mielą dieną ištisas dvi savaites, o paskui užėjo šalčiai, gruodas sukaustė įmirkusius kelius ir laikėsi iki pat sausio pabaigos. Tačiau Kivrina savo akimis matė kelią, vedantį į Oksfordą. Ir jis nėmaž nebuvo pažliugęs. Be to, juk „Medievalis” tik po kruopščių tyrinėjimų parinko jos suknelės spalvą… po kruopščių tyrinėjimų nustatė, kad aristokratija langus jau stiklindavo tikru stiklu… Ir to meto anglų kalbą ištyrinėjo taip pat kruopščiai…
— Aš neprisimenu, — pasakė Kivrina.
— Nieko? — perklausė Elivysa ir atsigręžė į ledi Imeiną. — Ji nieko neprisimena.
Juk Elivysa suklydo, staiga susizgribo Kivrina. Ji pasakė „I remember not”, aš neprisimenu, tačiau ši frazė nei tarimu, nei intonacija nėmaž nesiskyrė nuo „I remember naught” — aš nieko neprisimenu.
— Tai dėl žaizdos, — kalbėjo Elivysa. — Sužalodami galvą, jai sukrėtė ir atmintį.
— Ne… ne… — bandė prieštarauti Kivrina. Juk ji visiškai neketino suvaidinti amnezijos. Ji turėjo prisistatyti esanti Izabelė de Bovrijė iš Rytų Redingo. Ta aplinkybė, kad keliai pakankamai sausi čia, dar nereiškė, kad jie nėra beviltiškai pažliugę kiek šiauriau, be to, Elivysa juk nesutiko išleisti Gavyno į Oksfordą sužinoti naujienų ar į Batą — iškviesti jos vyro. Tad, be jokios abejonės, ji tikrai nelieptų jam joti į Rytų Redingą.
— Nejaugi neprisimeni net savo pačios vardo? — nekantriai paklausė ledi Imeina, pasilenkdama taip arti Kivrinos, kad ši net užuodė jos alsavimą. Iš senosios burnos klaikiai trenkė puvėsiais. Matyt, jos dantys irgi buvo išgedę.
— Kuo tu vardu?
Ponas Latimeras tvirtino, kad Izabelė — keturioliktame amžiuje užvis labiausiai paplitęs moters vardas. Kažin, ar Katerina — irgi dažnas vardas? „Medievalis” juk netgi nežinojo Bovrijė šeimos dukterų vardų. O kas, jei Jorko grafystė nepakankamai toli ir ledi Imeina tą šeimą pažįsta? Jei taip, tuomet tik dar labiau sustiprės jos įsitikinimas, kad Kivrina — šnipė. Vis dėlto geriausia bus pasilaikyti dažnai pasitaikantį vardą ir pasisakyti, kad ji — Izabelė de Bovrijė.
Senoji netvertų savo kailyje džiaugsmu sužinojusi, kad kunigas nesugebėjo teisingai išgirsti net nepažįstamosios ponios vardo. Tai būtų tik dar vienas jo neišmanymo, jo nesugebėjimo eiti savo pareigas įrodymas — ir dar vienas, pakankamai svarus argumentas siųsti pasiuntinį į Batą kviesti naujo kapeliono. Tačiau jis juk laikė Kivriną už rankos, jis sakė jai nebijoti…
— Mano vardas — Katerina, — ištarė ji.
Aš — ne vienintelė, pakliuvusi į bėdą, pone Danvorti. Atrodo, vietiniai žmonės, kurie mane priglaudė, patys įklimpę į bėdą iki ausų.
Dvaro šeimininko, lordo Gijomo, šiuo metu čia nėra. Jis Bate — liko liudyti draugo teisme, kas, atrodo, irgi gana pavojinga. Jo motina, ledi Imeina, išvadino jį kvailiu dėl to, kad įsivėlė į tai, o ledi Elivysa, jo žmona, visąlaik susirūpinusi ir nervinga.
Jos atkeliavo čionai paskubomis, be jokių tarnų. Keturioliktame amžiuje kiekviena kilminga šeimos moteris turėdavo mažų mažiausiai po vieną kambarinę, tačiau dabar be kambarinės tenka verstis ir Elivysai, ir Imeinai, be to, jos neatsivežė ir vaikų auklės — su jomis čionai atkeliavo ir dvi mažos Gijomo dukrelės. Ledi Imeina vis bamba, kad reikėtų parsikviesti auklę ir naują kapelioną, bet ledi Elivysa kategoriškai draudžia.
Aš manau, lordas Gijomas numatė kokį nors pavojų ir išsiuntė savo šeimos moteris, kad šios įsikurtų atokiau, kur joms negrėstų pavojus. Gali būti ir taip, kad neganda jau ištiko — Agnesė, mažesnioji iš dviejų mergaičių, papasakojo man apie kapeliono mirtį ir dar apie kažkokį Džilbertą, kurio „galva buvo visa raudona”, taigi, galimas dalykas, kraujo praliejimo jau būta, ir moterys pasislėpė čia, kad jo išvengtų. Drauge su jomis čia įsikūrė ir vienas lordo Gijomo patikėtinių, jis ginkluotas iki dantų.
Oksfordo grafystėje 1320-aisiais nebūta jokių žymesnių sukilimų prieš Eduardą II, tačiau niekas per daug nemėgo nei paties karaliaus, nei jo favorito Hugo Despenserio; tai šen, tai ten vis buvo rezgami sąmokslai, įsiplieksdavo vietinės reikšmės susidūrimai. Tais — tai yra šiais — metais du baronai, Lankasteris ir Mortimeras, iš Despenserių šeimos atėmė šešiasdešimt tris dvarus. Visai galėjo atsitikti ir taip, kad lordas Gijomas — arba jo draugas — įsivėlė į kokį nors panašų sąmokslą.
Savaime aišku, priežastis gali būti ir kokia nors visai kita, pavyzdžiui, ginčas dėl žemės ar dar kas nors. Keturioliktame amžiuje žmonės teismuose praleisdavo ne mažiau laiko nei dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje. Tačiau aš kita priežastimi nelabai tikiu. Ledi Elivysa pašoka nuo menkiausio garselio, be to, griežtai uždraudė ledi Imeinai pranešti kaimynams, kad jos čia.
Manau, bent jau vienu atžvilgiu man tokia situacija netgi palanki. Jeigu jos neketina niekam skelbtis, kad apsistojo čia, vadinasi, niekam nepraneš ir apie mane, nemėgins siųsti pasiuntinio aiškintis, kas aš tokia. Kita vertus, negaliu būti tikra, kad bet kurią akimirką pro duris neįsilauš būrys ginkluotų vyrų. Arba kad Gavynas — vienintelis, žinantis, kur yra plyšys — nežus, gindamas dvarą.