(Pauzė)
1320 gruodžio penkioliktoji (pagal senąjį kalendorių). Vertėjas jau veikia visai pakenčiamai, vietiniai žmonės, atrodo, supranta, ką aš sakau. O aš suprantu juos, nors jų Viduramžių anglų kalba nėmaž neprimena tos, kurios mane mokė ponas Latimeras. Ponas Latimeras čia net neatpažintų savo mėgstamojo „Whan that Aprille with his shoures sote”.
Versdamas vietinių žmonių kalbą, vertėjas išsaugo sintaksę ir kai kuriuos šio meto žodžius. Iš pradžių ir aš bandžiau formuluoti tai, ką sakau, tuo pačiu principu: sakydavau „Aye” ir „Nay” vietoj „taip” ir „ne”, arba, norėdama pasakyti, kad neprisimenu, iš kur atvykusi, mėginau laužyti liežuvį „I remember naught of vvhence I came”, bet mąstyti šitokiomis frazėmis — beviltiškas reikalas: vertėjas užtrunka visą amžinybę, kol surezga vertimą, o man kliuvinėja liežuvis ir tartis išeina siaubinga. Tad galiausiai numojau ranka: tiesiog kalbu šiuolaikine anglų kalba ir viliuosi, jog tai, kas išsprūsta iš mano lūpų, skamba daugmaž teisingai, lieka tikėtis, kad vertėjas pernelyg smarkiai nesuniokoja idiomų bei intonacijų. Dievai žino, kaip pasiklausius skamba mano kalba. Galbūt kaip pačios tikriausios prancūzų šnipės.
Kalba — toli gražu ne vienintelis dalykas, su kuriuo smarkiai prašovėme pro šikšnelę. Mano suknelė irgi visai ne tokia, kokia turėtų būti: audinys gerokai per smulkus, o mėlyna spalva — pernelyg ryški, nesvarbu, kad dažyta augaliniais mėlžolės dažais. Čia aš išvis nemačiau jokių ryškių spalvų. Be to, aš ganėtinai aukšta, pernelyg geri mano dantys, o rankos — labai jau baltos, kas, kad stropiai rausiausi kasinėjimuose. Jos turėtų būti ne tik gerokai purvinesnės, bet ir nusėtos nuožvarbomis. Čia visų, netgi vaikų, rankos suskirdusios ir kraujuojančios. Šiaip ar taip, juk gruodis.
Gruodžio penkioliktoji. Nuklausiau dalį ledi Imeinos ir ledi Elivysos ginčo dėl būtinybės parsikviesti naują kapelioną. Imeina sakė: „Laiko turime daugiau nei pakankamai pasiųsti ką nors jo pakviesti. Juk iki kalėdinių mišių liko dar dešimt dienų.” Taigi, galite pasakyti ponui Gilkraistui, kad bent jau savo buvimo vietą laike išsiaiškinau. Tačiau nežinau, ar toli atsidūriau nuo plyšio. Bandžiau nuosekliai prisiminti, kaip Gavynas atgabeno mane čionai, tačiau visi tos nakties prisiminimai beviltiškai susiraizgę, be to, dalies to, ką lyg ir prisimenu, iš tikrųjų nė būt nebuvo. Rodos, menu baltą arklį, kurio kamanos buvo apkabinėtos varpeliais, tilindžiuojančiais kalėdines giesmes visai kaip Karfakso bokšto varpai.
Gruodžio penkioliktoji čia reiškia, kad jūsuose šiandien — Kūčių vakaras; jūs visi rinksitės į pobūvį ir gersite šerį, o paskui eisite į šventosios Mergelės Marijos bažnyčią, į visuotines tarpbažnytines pamaldas. Nelengva suvokti, kad nuo jūsų mane skiria septyni šimtai metų. Negaliu išmesti iš galvos minties, kad, jei išsiropščiau iš lovos (ko padaryti negaliu — pernelyg svaigsta galva, man rodos, bus vėl pakilusi temperatūra) ir atidaryčiau kambario duris, išvysčiau ne Viduramžių menę, o Brasenozės laboratoriją ir ten — jus visus, laukiančius manęs: Badrį ir daktarę Arens, ir jus, pone Danvorti, jūs, kaip visuomet, valytumėte akinius ir bambėtumėte: na, ar nesakiau? Gaila, kad iš tikrųjų yra visai ne taip.
12
Ledi Imeina nė trupinėlio nepatikėjo Kivrinos amnezija. Kai Agnesė atnešė parodyti Kivrinai savo skaliką, paaiškėjo, kad tai mažytis šuniukas didelėmis šleivomis letenomis. Suspaudusi per storąjjilvelį, mergytė ištiesė šuniuką Kivrinai.
— Štai mano medžioklinis šuo, ledi Kivrina. Jeigu nori, gali jį paglostyti. Ar prisimeni kaip?
— Taip, — atsakė Kivrina. Ji paėmė šunytį iš pernelyg stipriai jį sugniaužusios Agnesės ir paglostė minkštutėlį juodą kailiuką. — Argi šiuo metu tu neturėtum siuvinėti?
Agnesė atsiėmė iš jos šunytį ir vėl suspaudė glėbyje.
— Senelė nuėjo išbarti prievaizdo, o Maisrė nulindo į arklidę. — Ji apsuko glėbyje šuniuką ir pakštelėjo jam į nosį. — Tai aš ir atėjau pasikalbėti su tavim. Senelė labai smarkiai širsta. Kai mes atkeliavome čionai, prievaizdas su visa šeima buvo įsikūrę mūsų menėje. — Ji dar kartą pakštelėjo šuniuką. — Senelė sako, kad tai prievaizdo žmona traukia jį į nuodėmę.
Senelė. Savaime suprantama, Agnesė nesakė nieko panašaus. Toks žodis bus sugalvotas tik aštuonioliktame amžiuje, bet vertėjas jau įsibėgėjo didžiuliais, kitąsyk gerokai trikdančiais šuoliais, tačiau jis netaisė neteisingai Agnesės tariamo Katerinos vardo, be to, protarpiais darydavo pauzes tose vietose, kur žodžio prasmė turėjo būti aiški iš konteksto. Kivrinai liko tik viltis, kad jos pasąmonė žino, ką daro.
— Ar tu — tikrai daltrisė, ledi Kivrina? — paklausė Agnesė.
Matyt, pasąmonė vis dėlto nežinojo, ką daro.
— Kas? — paklausė Kivrina.
— Daltrisė, — pakartojo Agnesė. Šunytis rangėsi kaip išmanydamas, stengdamasis išsivaduoti iš Agnesės glėbio. — Senelė sako, kad tokia tu ir esi. Sako, kad žmona, bėganti pas savo meilužį, turi labai rimtų priežasčių nieko neprisiminti.
Ak štai kaip. Adultress — tai yra svetimautoja. Na, vis geriau nei prancūzų šnipė. Tiesa, ledi Imeinai galbūt atrodo, kad viena kitam netrukdo.
Agnesė dar kartą pabučiavo šunytį.
— Senelė sako, kad ponioms nėra jokio reikalo žiemą bastytis po miškus.
Ir nė truputėlio neklysta, pagalvojo Kivima. Ledi Imeina teisi, kaip teisus buvo ir ponas Danvortis. Jai vis dar nepavyko išsiaiškinti, kur yra plyšys, nors rytą, kai ledi Elivysa atėjo patepti gyduolėmis jos smilkinio, ir prašė leidimo pasikalbėti su Gavynu.
— Jis išjojo ieškoti tų nedorėlių, kurie tave apiplėšė, — atsakė Elivysa, tepdama Kivrinos smilkinį kažkokia bjaurastimi, kuri trenkė česnakais ir siaubingai dilgino. — O gal ką nors prisimeni, kaip jie atrodė?
Kivrina tik papurtė galvą vildamasi, kad dėl jos suvaidintos amnezijos galų gale nebus pakartas koks nors niekuo dėtas bėdžius valstietis. Juk ji, jei neva nieko neprisimena, tikrai negalės pasakyti: „Ne, tai ne jis”.
Galbūt nereikėjo jai sakyti, kad išvis nieko nebeprisimenanti. Tikimybė, kad jie pažįsta de Bovrijė šeimą, labai jau menka, o dėl tos priežasties, kad ji ničnieko nepaaiškino, Imeina tik dar labiau ją įtarinėja.
Agnesė bandė užmaukšlinti šunyčiui savo kepuraitę.
— Miške yra vilkų, — pranešė ji. — Gavynas vieną nudobė kirviu.
— Agnese, ar Gavynas sakė tau, kur mane surado? — paklausė Kivrina.
— Aha. Juočkiui patinka nešioti mano kepuraitę, — pareiškė ji, sumaizgydama raištelius į palaidą mazgą.
— Iš jo elgesio taip neatrodo, — paprieštaravo Kivrina. — Tai kur Gavynas mane surado?
— Miške, — atsakė Agnesė. Šunytis išsirangė iš kepurės ir vos nedribtelėjo nuo lovos. Agnesė perkėlė jį toliau nuo krašto ir kilstelėjo už priekinių letenėlių. — Juočkis moka šokti.
— Nagi, duokš jį man palaikyti, — paprašė Kivrina, norėdama išgelbėti gyvulėlį nuo tolesnių kančių. Ji paėmė šuniuką ant rankų. — O kurioje miško vietoje Gavynas mane surado?
Agnesė pasistiebė, norėdama pamatyti šuniuką.
— Juočkis užmigo, — sukuždėjo ji.
Šunytis iš tiesų sniiduriavo, išvargintas Agnesės dėmesio. Kivrina pasiguldė jį greta savęs, ant kailinio apkloto.
— Ar jis rado mane toli nuo čia?
— Toli, — atsakė Agnesė, bet Kivrinai plika akimi buvo matyti, kad Agnesė net nenutuokia kur.