Nėra prasmės toliau kamantinėti. Akivaizdu, kad Agnesė nieko nežino. Jai būtinai reikės pasikalbėti su pačiu Gavynu.
— Ar Gavynas jau grįžo?
— Taip, — atsakė Agnesė, glostydama miegantį šunytį. — Ar tu nori su juo pasikalbėti?
— Taip, — atsakė Kivrina.
— Ar tu — tikrai daltrisė?
Agnesė taip mikliai šokinėjo nuo vienos temos prie kitos, kad kitąsyk nelengva buvo sekti jos minčių giją.
— Ne, — atsakė Kivrina, bet čia pat jai dingtelėjo, kad ji neva nieko neprisimena. — Aš visiškai neprisimenu, kas aš tokia.
Agnesė patapšnojo Juočkį.
— Senelė sako, kad tik daltrisė gali šitaip įžūliai reikalauti pasikalbėti su Gavynu.
Virstelėjo durys, į kambarį įėjo Rozemunda.
— O tavęs ieško po visus kampus, kvaišele tu! — pareiškė ji, abiem rankomis įsisprendusi į klubus.
— Aš kalbėjausi su ledi Kivrina, — paaiškino Agnesė, neramiai dirstelėdama į apklotą, kur gulėjo Juočkis, beveik neįžiūrimas ant juodo kailio. Matyt, šunims buvo griežtai draudžiama landžioti į gyvenamąjį namą. Kivrina atsargiai užtraukė apklotą ant šunyčio, kad Rozemunda jo nepastebėtų.
— Mama sakė, poniai reikia ilsėtis, kad greičiau gytų jos žaizdos, — griežtai pareiškė Rozemunda. — Eime. Turiu pasakyti senelei, kad tave radau. — Ji išsivedė sesutę iš kambario.
Kivrina žvelgė joms pavymui karštai vildamasi, kad Agnesė neišplepės ledi imeinai, jog Kivrina vėl prašiusi pasikalbėti su Gavynu. Kivrina manė turinti pakankamai svarią priežastį prašyti pasikalbėti su Gavynu, tikėjosi, jog visi supras, kad ji nekantrauja ką nors sužinoti apie savo daiktus ir apie užpuolikus. Tačiau keturioliktame amžiuje netekėjusiai kilmingai moteriai buvo labai „nepadoru” „taip įžūliai” veržtis pasišnekėti sujaunu vyriškiu.
Elivysa galėjo kalbėtis su juo, kadangi buvo namų šeimininkė, kurios vyras išvykęs, taigi, — ir jo paties šeimininkė, o ledi Imeina — jo pono motina, tačiau Kivrinai derėjo palaukti, kol Gavynas užkalbins ją pats, ir tik tada atsakyti „kukliai, kaip ir tinka mergelei”. Bet aš vis vien būtinai turiu su juo pasikalbėti, pagalvojo Kivrina. Juk jis vienintelis žino, kur yra plyšys.
Į kambarį tekina įsiveržė Agnesė ir stvėrė miegantį šunytį.
— Senelė labai pyko. Manė, kad aš įkritau į šulinį, — tarstelėjo mergytė ir vėl iškurnėjo pro duris.
Be jokios abejonės, už tai „senelė„ dar ir gerokai apskaldė Maisrei ausis, pagalvojo Kivrina. Šiandien Maisrė kartąjau buvo pakliuvusi į bėdą dėl to, kad nenužiūrėjo Agnesės — mergytė atbėgo parodyti Kivrinai ledi Imeinos sidabrinės grandinėlės, kurią pavadino „rillieclary„ — šio žodžio vertėjas vėl neįveikė. Mažytėje, ant grandinėlės pakabintoje dėžutėje, paaiškino Agnesė Kivrinai, laikoma šventojo Stepono įkapių skiautelė. Ledi Imeina skambiai pliaukštelėjo Maisrei per raupuotą žandą už tai, kad ši leido Agnesei paimti relikvijorių bei nesaugojo jos — bet ne už tai, kad leido mergytei lankytis pas ligonę.
Atrodė, kad niekas čia pernelyg nesirūpina dėl to, kad mergaitės sukiojasi apie Kivriną, niekam ir į galvą neatėjo, kad jos gali užsikrėsti ta pačia liga. Nei Elivysa, nei Imeina, ją slaugydamos, niekaip nesistengė saugotis ir pačios.
Keturioliktojo amžiaus žmonės, savaime aišku, nesuprato, kaip pernešamas užkratas — manė, kad ligas savo nuodėmėmis žmonės užsitraukią patys, o epidemijos — tik rūsti Dievo bausmė. Vis dėlto užkrečiamos ligos nebuvo visai negirdėtas dalykas. Juodosios Mirties laikotarpiu paplito šūkis „Išvyk kuo greičiau, keliauk kuo toliau, užtruk svečioj šaly kuo ilgiau”. O atvejų, kai būdavo skelbiamas karantinas, pasitaikydavo ir dar anksčiau.
Bet čia niekas net neketina manęs privengti, galvojo Kivrina. O kas, jei manoji liga pakirs ir mergaites? Arba tėvą Rošą?
Visą tą laiką, kol ji klejojo karščiuodama, kunigas buvo šalia jos, jis ją lietė, klausė vardo. Kivrina net suraukė antakius, stengdamasi kuo tiksliau prisiminti tos nakties įvykius. Ji nukrito nuo arklio, o paskui ją apsiautė laužo liepsnos. Ne, laužas jos karščiuojančioms smegenims tik pasivaideno. Taip pat ir baltas arklys. Juk Gavyno ristūnas — juodas.
Jie jojo per mišką, paskui — kalvos šlaitu žemyn, pro bažnyčią, ir tada galvažudys… ne, nieko nebus. Visa naktis susivėlė į išdrikusį, išskydusi vaizdinį, kupiną bauginančių veidų, varpų ir liepsnų. Net laukymę, į kurią atsivėrė plyšys, ji prisiminė nebeaiškiai, tarytum apgaubtą ūkanos. Taip, ten stūksojo ąžuolas, ten vešėjo tankus karklynas, o ji sėdėjo atsišliejusi į vežimo ratą, nes galva taip svaigo, o galvažudys… Ne, galvažudys jai tik pasivaideno. Taip pat ir baltasis arklys. Gali būti, kad prisisapnavo ir bažnyčia.
Jai būtinai reikės paklausti Gavyno, kur yra plyšys — bet tik taip, kad negirdėtų ledi Imeina, laikanti ją daltrisė. Būtina kuo greičiausiai pasveikti, sukaupti tiek jėgų, kad pakaktų išsiropšti iš lovos, nulipti į menę, nueiti iki arklidžių, susirasti Gavyną ir pasikalbėti su juo akis į akį. Reikia pasistengti kuo greičiau pasveikti.
Ji jau šiek tiek sustiprėjo, nors vis dar buvo per silpna, kad niekieno nepadedama nueitų bent iki naktipuodžio. Svaigulys praėjo, temperatūra krito, bet ji pristigdavo kvapo, vos žengusi žingsnį. Vietiniai, matyt, irgi manė, kad ji sveiksta — beveik visą rytą paliko ją vieną, o atėjusi Elivysa užgaišo tik tiek, kol patepė jai smilkinį klaikiai dvokiančiu gyduolių tepalu. Ir netyčia privertė mane žengti klaidingą žingsnį, stengiantis susitikti su Gavynu, dingtelėjo Kivrinai.
Kivrina labai stengėsi pernelyg nenuogąstauti dėl to, ką sakė Agnesė, nesukti galvos, kodėl nesuveikė skiepai ir ar toli galėjo likti plyšys, verčiau jau sutelkti dėmesį į tai, kaip kuo sparčiau atgauti jėgas. Niekas neaplankė jos ir pavakary, tad Kivrina ryžosi pasitreniruoti sėstis ir nuleisti kojas nuo lovos krašto. Kai nešina žvake su dagtimi iš vikšrio šerdies atėjo Maisrė padėti jai pasiekti naktipuodį, nusigauti atgal iki lovos ji sugebėjo pati.
Naktį smarkiai atšalo; rytą atėjusi jos aplankyti Agnesė vilkėjo labai storos vilnos raudoną apsiaustuką su gobtuvu ir baltas vilnones kumštines pirštines.
— Ar norėtum pamatyti mano sidabrinę sagtelę? Ją man padovanojo seras Bloetas. Atnešiu parodyti rytoj iš ryto. Šiandien ateiti negalėsiu, mes iškeliaujame išsipjauti Kūčių pliauskos.
— Kūčių pliauskos? — sunerimo Kivrina. Parsinešti ritualinės, Kūčių vakarą deginamos pliauskos tradiciškai būdavo einama gruodžio dvidešimt ketvirtąją, o jos apskaičiavimais šiandien turėjo būti dar tik septynioliktoji. Nejaugi ji kažkaip ne taip suprato ledi Imeinos žodžius?
— Taip, — patvirtino Agnesė. — Namuose išsipjauti pliauskos paprastai einame tik Kūčių vakarą, tačiau dabar, atrodo, artėja pūgos, taigi senelė nori parsinešti pliauską iš anksto, kol dar laikosi gražūs orai.
Artėja pūgos… — pagalvojo Kivrina. O kaip jai reikės atpažinti plyšio vietą, jeigu užsnigs? Tiesa, ten vis dar mėtosi jos vežimas ir dėžės, tačiau jei sniego privers bent per kelis colius, ji niekada nebesuras kelio tenai.
— Ar visi ir iškeliaujate išsipjauti Kūčių pliauskos? — paklausė Kivrina.
— Ne. Tėvas Rošas išsikvietė mamą slaugyti susirgusio kumečio.
Tai štai kodėl Imeina šitaip įsisiautėjo: dabar galėjo niekieno netrukdoma pešioti Maisrę, rietis su prievaizdu ir kaltinti Kivriną svetimavimu.
— Ar senelė keliaus drauge su jumis?