— Taip, — atsakė Agnesė. — Aš josiu savo poniu.
— Rozemunda irgi išeina su jumis?
— Taip.
— Ir prievaizdas?
— Na taip, — nekantriai atsakė mergytė. — Eina visas kaimas.
— Ir Gavynas?
— Gavynas — ne, — atsakė Agnesė taip, tarytum tai būtų savaime suprantama. — O dabar man dar reikia nueiti į arklidę atsisveikinti su Juočkiu. — Tai tarusi, ji iškurnėjo iš kambario.
Vadinasi, ledi Imeina išeina, taip pat ir prievaizdas, o ledi Elivysa jau išėjusi — kažkur, slaugyti susirgusio valstiečio. Savo ruožtu Gavynas dėl kažkokių Agnesei, bet ne Kivrinai savaime suprantamų priežasčių nevyksta drauge su visais į mišką pjauti ritualinės pliauskos. Galbūt jis išėjo drauge su Elivysa, bet jeigu ne, jeigu jis lieka čia saugoti dvaro, tuomet Kivrinai gal ir pavyktų nutaikyti progą pasikalbėti su juo vienudu.
Maisrė irgi keliauja su visais — tai aišku, mat, atnešusi Kivrinai pusryčius, ji jau vilkėjo nubrizgusį purvinai rudą apsiaustą, o kojas buvo apsivyniojusi skylėtais skarmalais. Ji padėjo Kivrinai nueiti iki naktipuodžio, išnešė šį išpilti, paskui atnešė indą, kaupiną žioruojančių anglių — judėjo kur kas vikriau ir energingiau, nei Kivrina kada buvo mačiusi.
Kai Maisrė pasišalino, Kivrina palaukė dar valandą, kol įsitikino, kad visi jau išsiskirstė, tada išsiropštė iš lovos, priėjo prie lango ir atitraukė šį dengiančią drobės atraižą. Tačiau neišvydo nieko, tik nuogas medžių šakas tamspilkio dangaus fone; iš lauko siūbtelėjęs gūsis buvo dar šaltesnis nei oras kambaryje. Kivrina užsiropštė ant stovinčio po langu krėslo.
Dabar jai atsivėrė dvaro kiemas. Jame nieko nebuvo, dideli mediniai vartai stovėjo atkelti. Kiemo grindinio akmenys ir jį supantys šiaudiniai stogai atrodė šlapi. Pabūgusi, kad jau pradėjo snigti, Kivrina iškišo ranką laukan, bet taip ir nepajuto jokios drėgmės. Įsikibusi į šaltą it ledas akmenį, ji nulipo ant grindų ir susigūžė prie žarijų indo.
Tačiau šilumos šis beveik neskleidė. Kivrina apglėbė save abiem rankomis, mėgindama bent kiek sušilti; vilkėdama vien plonus apatinius marškinius, ji jau ėmė drebėti nuo šalčio. Kažin, kur jie nukišo mano drabužius? — susimąstė ji. Viduramžiais drabužiai paprastai būdavo kabinami ant specialių karčių prie lovos, tačiau šiame kambaryje nesimatė nei kokių nors karčių, nei kablių.
Drabužius ji surado skrynioje lovos kojūgalyje — tvarkingai sulankstytus ir sudėtus į krūvelę. Viską išsiėmė, apsidžiaugė, aptikusi ir batus. Paskui užvožė skrynią ir ilgokai ilsėjosi, atsisėdusi ant dangčio, stengdamasi atgauti kvapą.
Privalau šį pat rytą pasikalbėti su Gavynu, tikino save Kivrina; liko tik viltis, kad kūnas nepristigs jėgų. Juk tokia proga, kai nieko nėra namuose, daugiau gali nebepasitaikyti. Be to, netrukus pradės snigti.
Stengdamasi kuo daugiau sėdėti, ji šiaip ne taip apsirengė, atsirėmusi į baldakimo karkasą, užsitempė glaudžiai kojas aptempiančias kelnes ir batus. Paskui vėl krito į lovą. Tik valandėlę pailsėsiu, galvojo, tik tiek, kad spėčiau sušilti. Ir akimoju užmigo.
Kivriną pažadino varpas — gausmas sklido iš pietvakarių, matyt, skambėjo tas pats varpas, kurį ji išgirdo vos persikėlusi čionai. Jis ilgai skambėjo ir vakar, paskui nutilo, o Elivysa priėjo prie lango ir gerą valandėlę stoviniavo ten, tarsi mėgindama įžiūrėti, kas nutiko. Iš lauko sklindanti šviesa buvo priblėsusi, bet tik todėl, kad susitelkė dar storesnį, dar žemesni debesys. Kivrina užsimetė apsiaustą ir atidarė duris. Išvydo laiptus — stačius, iškirstus tiesiog akmeninėje sienoje, be jokių turėklų. Agnesei dar smarkiai pasisekė, kad atsipirko nubrozdintu keliuku. Juk galėjo stačia galva nugarmėti žemyn. Kivrina lipo lėtai, ranka prisilaikydama akmeninės sienos, dairydamasi po menę; įveikusi pusę laiptų, stabtelėjo pailsėti.
Aš iš tikrųjų čia, pagalvojo ji. Iš tikrųjų 1320-uosiuose. Ugniavietėje kambario viduryje blausiai švytėjo pelenais aptrauktos žarijos; iš įtaisytos virš jo skylės dūmams išeiti ir pro aukštus, siaurus langus sklido šiek tiek šviesos, tačiau menės pakraščiuose telkėsi tiršti šešėliai.
Kivrina stabtelėjo ant laiptų, žvilgsniu skvarbydama dūmų prisisunkusią prietemą: ar tikrai namuose nieko nėra? Prie galinės sienos stovėjo aukštas krėslas, drožinėta atkalte bei ranktūriais, greta jo — dar vienas, ledi Elivysos — šiek tiek mažesnis, šiek tiek kukliau išpuoštas. Ant sienos už krėslų kabojo gobelenai, o tolimajame kambario gale į sieną rėmėsi kopėčios, vedančios, matyt, į palėpę. Palei kitas sienas stūksojo sunkūs mediniai stalai su ilgais, plačiais suolais, o dar vienas, siauresnis suoliukas rėmėsi į sieną po pat laiptais. Elgetų suolas. Siena, į kurią jis rėmėsi, iš tikrųjų buvo tik širma.
Kivrina nulipo likusį laiptų galą ir ant pirštų galiukų nutykino prie širmos, po kojomis šiugždėjo ant grindų paskleisti džiovinti vikšriai. Prisiartinusi prie širmos Kivrina įsitikino, jog tai — iš tiesų pertvara, vidinė siena, sauganti nuo skersvėjų, traukiančių nuo durų. Kartais tokiomis širmomis būdavo suformuojamas atskiras kambarys su atitvertomis lovomis abiejuose galuose, bet čia buvo atskirtas tik siauras koridoriukas, jame ant sienų Kivrina išvydo ir kablius, skirtus apsiaustams pakabinti. Tačiau dabar ant jų nekabojo nė vienas apsiaustas. Gerai, pagalvojo Kivrina. Vadinasi, visi tikrai išėję.
Durys buvo atlapos. Ant grindų greta jų kėpsojo pora numintų batų, medinis kibiras ir Agnesės vežimaitis. Kivrina stabtelėjo prieangyje, grumdamasi su dusuliu; gaila, bet atsisėsti čia nebuvo kur. Paskui ji atsargiai dirstelėjo pro duris ir iškiūtino laukan.
Uždarame kieme nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Kiemas buvo grįstas nugludintais gelsvais akmenimis, bet pačiame viduryje, kur įrengtas medinis vandens nutekėjimo latakas, liulėjo nemenkas dumblynas, marguojantis gausybe ir pėdų, ir kanopų įspaudų, telkšojo ir kelios drumzlinos balutės. Iš vieno tokių klanelių vandenį gėrė keletas liesų, nusususių viščiokų. Tais laikais vištos buvo auginamos vien dėl kiaušinių. Keturioliktojo amžiaus žmonės paukštienos valgydavo nedaug, nebent balandžių mėsą.
Prie pat vartų buvo ir balandinė, o pastatas šiaudų stogu greta jos — reikia manyti, virtuvė, dar vienas šalia prisiglaudęs mažesnis namelis — tikriausiai podėlis. Aklidė su plačiomis durimis dunksojo kitapus kiemo, o užjos, siauro praėjimo atskirtas — didelis akmeninis svirnas.
Pirmiausia Kivrina kyštelėjo nosį į arklidę. Jos pasitikti išpuolė Agnesės šunytis, džiaugsmingai viaukčiodamas ir juokingai krypuodamas ant nevikrių letenų. Kivrina paskubomis įvijo jį atgal vidun ir užtrenkė sunkias medines arklidės duris. Akivaizdu: Gavyno čia nėra. Nebuvo jo nei svirne, nei virtuvėje, nei bet kuriame kitame pastate, iš kurių didžiausias pasirodė besąs alaus varykla. Agnesė pasakė, kad Gavynas drauge su visais neis į mišką išsipjauti Kūčių pliauskos — pasakė taip, tarytum tai būtų savaime suprantama, dėl to Kivrina ir pamanė, kad jis lieka saugoti dvaro, bet dabar jai šovė mintis, ar tik jis nebus iškeliavęs drauge su Elivysa aplankyti susirgusio kumečio.
O jeigu taip ir yra, nutarė ji, vadinasi, plyšio vietą teks susirasti pačiai. Ji vėl patraukė arklidės link, bet pusiaukelėje sustojo. Būdama tokia nusilpusi, ji be pagalbos net neįstengs užsiropšti ant arklio, o net jei kaip nors ir užsėstų, niekaip neišsilaikytų jam ant nugaros — pernelyg smarkiai svaigo galva. Tiesą sakant, svaigulys vargino taip, kad ir eiti ieškoti plyšio ji nieku gyvu negalėjo. Bet aš privalau eiti, tikino ji save. Namuose nieko nėra, artėja sniegas.
Ji dirstelėjo vartų pusėn, o paskui — į siaurą praėjimą, skiriantį arklidę nuo svirno, neapsispręsdama, kurion pusėn traukti. Atvykdami čionai, jie leidosi kalvos šlaitu žemyn, pakeliui ji matė bažnyčią… Kivrina prisiminė girdėjusi skambinant varpą. Atmintyje neišliko nei vartai, nei kiemas, bet užvis labiausiai tikėtina, kad ją atgabeno kaip tik šiuo keliu.