Ji nužingsniavo kiemo grindiniu, išsigandę viščiokai, pašėlusiai kudakuodami, nėrė slėptis už vandens lovio. Kivrina priėjo prie vartų ir nužvelgė kelią. Siauru rąstų tilteliu jis vedė į kitą upokšnio pusę, o paskui suko į pietus, į medžių tankmę. Tačiau nesimatė jokios kalvos, jokios bažnyčios, jokio kaimo — nė menkiausio ženklo, kad, eidama ton pusėn, ji galėtų surasti plyšį.
Bažnyčia kažkur tikrai turėjo būti. Juk ir gulėdama lovoje ji girdėjo kažkur visai čia pat skambant varpą. Kivrina patraukė atgal, vėl perėjo kiemą ir nužingsniavo pažliugusiu takučiu palei svirną. Takelis vedė pro apskritą žiogrių aptvarą, kuriame kriuksėjo pora murzinų paršelių, paskui — pro išvietę: būdelės paskirtį iš tolo išdavė kvapas. Kivrina jau pabūgo, kad tik į lauko išvietę takutis ir veda, bet šis apsuko ją ir nuvingiavo į atvirą lanką.
Čia ji išvydo ir kaimą. Buvo ir bažnyčia — dunksojo kitame pievos pakraštyje, kaip tik ten, kur Kivrina ir prisiminė ją esant, o už bažnyčios aukštyn kilo ir kalvos šlaitas, kuriuo jie atkako čionai.
Iš pažiūros pieva nelabai tepriminė pievą. Prieš akis driekėsi nušiurusi, dyka atvira erdvė, kurios vienoje pusėje spietėsi lūšnelės, o kitoje gurgėjo gluosniais apaugęs upokšnis, tačiau nurudusioje lankoje vis dar ganėsi karvė, pašiodama žolės likučius, o prie lapus nubarsčiusio didžiulio ąžuolo buvo pririšta ožka. Trobesiai gūžėsi išsirikiavę eile tarp šieno kupetų ir mėšlo krūvų, kuo toliau nuo dvaro pastato — tuo menkesni, tuo labiau sukiužę, bet netgi pats artimiausias, kuriame, reikia manyti, gyveno prievaizdas su šeima, tebuvo vargana lūšnelė. Visa kas atrodė gerokai menkiau, labiau apgliaumiję purvu, labiau susmukę, nei Kivrinai teko matyti istorinių aprašų iliustracijose. Vien tik bažnyčia ir atrodė taip, kaip turėtų atrodyti.
Varpinės bokštas stypsojo atskirai nuo bažnyčios, tarp šventoriaus ir pievos. Varpinė buvo akivaizdžiai naujesnė už pačią bažnyčią su normaniškais, užapvalintais arkiniais langais, suręstą iš pilkšvo akmens. Savo ruožtu varpinės bokštas buvo aukštas ir apvalainas, iš gelsvo, kone auksinio atspalvio akmens.
Pro bažnyčią vingiavo keliukas, ne platesnis už tą, į kurį Kivrina išniro netoli plyšio; apsukęs varpinę, jis vedė kalvos šlaitu aukštyn, į mišką.
Šituo keliu mane ir atgabeno čionai, pagalvojo Kivrina ir patraukė per plyną pievą, bet, vos išlindo iš už svirno užuovėjos, jai tarsi kumščiu smogė vėjas. Apsiaustąjis perkošė taip, tarsi drabužis būtų popierinis, gūsis lyg durklas pervėrė krūtinę. Kivrina kaip įmanydama susisupo į skvernus, delnu prispaudė atlapus prie krūtinės ir pajudėjo pirmyn.
Pietvakarių pusėje vėl ėmė gausti varpas. Kažin, kam jis skambina dabar? — susimąstė Kivrina. Elivysa ir Imeina kažką kalbėjosi apie varpų skambėjimą, bet tuo metu Kivrina dar nesuprato jų kalbos, o kai vakar varpas ėmė gausti vėl, Elivysai tai buvo nė motais, tarsi nė nebūtų jo išgirdusi. Tikriausiai šitas varpų gaudimas bus kažkaip susijęs su Adventu, pagalvojo Kivrina. Ji žinojo, kad varpais skambinama Kūčių vakarą, temstant, o paskui — valandą prieš vidurnaktį. Gali būti, kad Advento metu varpais skambinama ir kokiomis nors kitomis progomis.
Kelias buvo pažliugęs, dumblinas, išduobijęs. Kivrinai pradėjo mausti krūtinę. Smarkiau prispaudusi delną, ji iš paskutiniųjų stengėsi žengti kuo sparčiau. Tolumoje, už dirbamų laukų, ji įžiūrėjo kažkokį judėjimą. Reikia manyti, tai valstiečiai — grįžta išsipjovę Kūčių pliauską ar traukia parsivaryti gyvulių. Tačiau aiškiai ji nieko nebeįžiūrėjo. Jai dingojosi, kad ties horizontu jau sūkuriuoja snaigės. Reikia paskubėti…
Vėjyje plakėsi jos apsiausto skvernai, iš paskos sūkuriuodami vijosi sudžiūvusių lapų verpetai. Nuleidusi galvą karvė iš lėto sliūkino iš pievos, ieškodama užuovėjos tarp trobelių. Tiktai jokios užuovėjos ten negalėjo būti. Trobelės, iš pažiūros — ne aukštesnės už Kivriną, atrodė tarsi surišti ir susmaigstyti į žemę žabų ryšeliai, nuo vėjo jos nėmaž neapsaugojo.
Varpas vis dar skambėjo, vėjas nešė sunkius, lėtus jo dūžius, ir Kivrina netrukus susizgribo sulėtinusi žingsnį, einanti varpo dūžių ritmu. Ne, šitaip nevalia. Jai reikia paskubėti. Bet kurią akimirką gali pradėti snigti. Tačiau vos paspartinus žingsnį, krūtinę pervėrė toks aštrus skausmas, kad ji užsikosėjo. Teko sustoti; kosėdama Kivrina net susirietė dvilinka.
Ne, jai nepavyks, neužteks jėgų. Neištižk, griežtai įsakė ji sau, tu privalai surasti plyšį. Bet aš sergu. Reikia grįžti atgal. Nueik bent iki bažnyčios, galėsi užeiti vidun ir valandžiukę atsipūsti.
Ji vėl žengė pirmyn, valios pastangomis stengdamasi užslopinti kosulį, tačiau bergždžiai. Atrodė, nebegali net įkvėpti. Staiga suprato neįveiksianti netgi tų kelių žingsnių iki bažnyčios, o apie plyšį nėra ko nė kalbėti. Bet tu privalai ten nueiti! — užriko ji pati sau, mėgindama nustelbti varstantį skausmą. Privalai prisiversti nueiti iki galo!
Ji vėl sustojo ir susilenkė, nebeištverdama skausmo. Dar visai neseniai būgštavo, kad jos nepamatytų koks atsitiktinai iš lūšnelės išlindęs valstietis, bet dabar jau troško, kad kas nors pasirodytų, kad padėtų jai nueiti atgal iki dvaro pastato. Tačiau niekas nesirodė. Niekas nesėdi namuose — visi kažkur ten, tame kiaurai košiančiame vėjyje, išėję parsinešti Kūčių pliauskos, parsivaryti gyvulių. Kivrina vėl apžvelgė laukus. Kažkur tolumoje dūlavusios figūrėlės dabar buvo suvisai išnykusios.
Ji kaip tik atsidūrė ties paskutiniąja trobele. Už šios pabirusios kėpsojo tik kelios pašiūrės, kuriose, ji vylėsi, niekas negyveno — niekas ten ir negalėjo gyventi. Tikriausiai tai kažkokie ūkiniai pastatai — tvartai, o gal klėtys, o už jų, žinoma, ne taipjau ir toli, netgi visai čia pat — ir bažnyčia. Jei eisiu lėtai, žingsnelis po žingsnelio, gal man ir pavyks, tarė sau Kivrina ir koja už kojos pajudėjo bažnyčios link. Sulig kiekvienu žingsniu skausmas draskė krūtinę. Kivrina sustojo ir susverdėjo. Ir pagalvojo: nieku gyvu nevalia apalpti. Juk niekas nežino, kur aš.
Ji atsigręžė ir pažvelgė į dvarą. Ne, jai nebepavyks parsigauti net iki menės. Reikia atsisėsti, galvojo ji, tačiau patežusioje keliūtėje nebuvo kur sėsti. Ledi Elivysa slaugo susirgusį kumetį. Ledi Imeina su mergaitėmis, kaip ir visas kaimas, išėję į mišką parsinešti Kūčių pliauskos. Nė viena gyva dvasia nežino, kur aš.
Vėjas vis labiau stiprėjo, šniokšdamas jau nebe paskirais pūkšniais, o vienu stipriu, ryžtingu, laukus šluojančiu srautu. Privalau bent pamėginti sugrįžti atgal į namą, tikino save Kivrina, tačiau nebepajėgė ir to. Net paprasčiausiai stovėti reikėjo pernelyg daug pastangų. Jeigu tik būtų kur atsisėsti, ji tuoj pat ir sėstų pailsėti, tačiau tarp trobelių iki pat tvorų žliugėjo tižus dumblynas. Nėra kas darą — teks užeiti į lūšną.
Trobelę supo išsiklaipiusių pinučių tvora, sukurpta iš žiogrių ir tarp jų supintų žalių šakelių. Aukščio tvorelė buvo gal iki kelių — nebūtų sulaikiusi net katės, jau nekalbant apie karves ar avis, nuo kurių saugoti namus ir buvo skirta. Tiktai vartelių statramsčiai siekė juosmenį, ir Kivrina su dėkingumu į vieną jų atsirėmė.
— Eei! — sušuko ji į vėją. — Ar čia kas nors yra?
Bakūžės duris nuo vartelių skyrė vos pora žingsnių, o sienos jokiu būdu negalėjo slopinti garso. Vėjas, ir tas košė kiaurai. Kivrina matė nemenką skylę sienoje — ten, kur molio su smulkintais šiaudais glaistas sutrupėjo ir nubyrėjo nuo supintų šakų karkaso. Taigi, jei viduje ko nors esama, ją būtinai turėjo išgirsti. Kivrina nukabino vartelius prilaikančią odinę kilpą, įėjo vidun ir pabeldė į žemutes, pliauskomis sutvirtintas duris.