Niekas jai neatsakė, Kivrina ir nelaukė jokio atsako. Ji dar kartą šūktelėjo: „Ar čia kas nors yra?” — jau net nebesivargindama klausytis, kaip vertėjas tai išvertė, ir pabandė atkelti skersai durų įtaisytą medinį užšovą. Tačiau šis buvo pernelyg sunkus. Tada ji pabandė išstumti jį iš prorėžų, išpjautų išsikišusiose sąramose, bet nepajėgė ir to. Lūšnelė buvo tokia sukiužusi, kad, atrodė, gali subyrėti bet kurią akimirką, tačiau Kivrina nevaliojo net atidaryti durų! Teks pasakyti ponui Danvorčiui, kad Viduramžių būstai — ne tokie jau netvirti, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kivrina atsirėmė į duris ir susigriebė už krūtinės.
Už nugaros kažkas sušnarėjo; Kivrina atsigręžė, jau žiodamasi sakyti „Atleiskite, kad įsibroviau į jūsų sodą”. Tai buvo karvė — nerūpestingai ištiesusi kaklą per tvorą, ji naršė nurudusius lapus: beveik nė nereikėjo stengtis, kad juos pasiektų.
Niekur nesidėsi, teks traukti atgal į dvarą. Kivrina atsirėmė į vartelius, kruopščiai vėl juos užsklendė, užkabino kilpą atgal ant baslio, paskui prisilaikė kaulėtos karvės nugaros. Gyvulys kelis žingsnius sekė paskui ją, lyg manytų, kad Kivrina vedasi ją melžti, o paskui nusliūkino atgal į sodelį.
Staiga virstelėjo vienos pašiūrių, kuriose, regis, tikrai niekas negalėtų gyventi, durys, laukan išniro basakojis vaikiščias. Ir staiga sustojo išsigandęs.
Kivrina pasistengė išsitiesti.
— Prašau, — sugergždė ji, tarp žodž’ų sunkiai traukdama į plaučius orą, — ar galėčiau valandėlę pailsėti tavo namuose?
Berniukas dėbsojo į ją buku žvilgsniu, apatinis jo žandikaulis atkrago. Vaikiščias buvo kraupiai liesas, rankos ir kojos — ne storesnės už tvoros žabus.
— Prašau, nubėk ko nors pakviesti. Pasakyk, kad aš sergu.
Vos tai ištarusi, ji susizgribo: juk bėgioti jis gali neką labiau nei ji pati. Berniuko pėdos buvo pamėlynijusios nuo šalčio. Jo burna atrodė išopėjusi, skruostai ir viršutinė lūpa apgargėję sukepusiu krauju, kuris, matyt, buvo pasipylęs iš nosies. Jį kamuoja skorbutas, ne kitaip, dingtelėjo Kivrinai, ir jo būklė dar prastesnė nei mano. Vis dėlto ji pakartojo:
— Nubėk į dvarą, pakviesk ką nors.
Berniukas staiga persižegnojo kaulėta suskirdusia ranka.
— Bighaull emeurdroud ooghattund enblastbardey, — išstenėjo, atatupstas slinkdamas atgal į trobelę.
O Dievulėliau… Kivrina puolė į neviltį. Jis manęs nesupranta, o aš nebeturiu jėgų net mėginti dar ką nors jam aiškinti.
— Prašau, padėk man, — ištarė ji; jai pasirodė, kad šitai berniukas kone suprato. Jis žingtelėjo žingsnį jos link, bet paskui staiga šoko į šalį ir nukumėjo bažnyčios pusėn.
— Palauk! — šūktelėjo Kivrina.
Tačiau vaikiščias pranėrė pro karvę, apibėgo tvorelę ir išnyko už lūšnelės. Kivrina apžvelgė pašiūrę. Netgi šitaip vadinti tą laužą buvo pernelyg skambu. Irštva veikiau priminė šieno kupetą, suramstytą iš pagalių, žole bei šieno gniūžtėmis užkaišytais plyšiais. Duris, iš pažiūros nupučiamas vienu kvėptelėjimu, atstojo savotiškas demblys, sudėtas iš pagaikščių ir suraišiotas pajuodusia virve — berniukas paliko jas atdaras. Kivrina peržengė aukštą slenkstį ir įėjo vidun.
Lūšnelėje buvo tamsu ir taip prirūkę dūmų, kad Kivrina išvis nieko nematė. Dvokas tvyrojo klaikus. Kaip tvarte. Ne, dar baisesnis. Paukščių diendaržio smarvė maišėsi su dūmų, pelėsių, gaižiu žiurkių tvaiku. Kivrina turėjo susiriesti kone dvilinka, kad tilptų įlįsti pro duris. Viduje ji išsitiesė ir galva užkliudė pagalius, atstojančius pašiūrės sijas.
Trobelėje — jei tik tai tikrai buvo trobelė — atsisėsti nebuvo kur. Visa patalpa buvo prigrūsta maišų ir kažkokių padargų, tarsi tai vis dėlto būtų pašiūrė įrankiams susidėti, baldų nesimatė išvis jokių, išskyrus klibantį stalą su nelygiomis, iš vidurio į visas puses išsiskėtusiomis kojomis. Tačiau ant stalo stovėjo medinis dubuo, gulėjo duonos žiauberė, o lūšnos centre, vieninteliame neapkrautame plotelyje, negiliame įdubime virpčiojo ugnelė.
Matyt, nuo to menko lauželio viduje ir buvo prirūkę šitiek dūmų, nors lubose virš ugniavietės ir buvo palikta anga jiems išeiti.
Laužas buvo visai mažytis, smilko vos keli pagaikščiai, tačiau skersvėjis, traukiantis pro prastai užkaišiotus plyšius sienose bei lubose, gainiojo dūmus po visas pakampes, užgrūstoje trobelėje sūkuriavo ir vėjas, regis, pučiantis iš visų pusių vienu metu. Kivrina sukosėjo, kas buvo nedovanotina klaida. Jai pasirodė, kad nuo kiekvieno spazmo visa kas krūtinėje trupa į šipulius.
Sukandusi dantis, iš paskutiniųjų tramdydama kosulį, Kivrina sudribo ant maišo su svogūnais, prisilaikydama į jį atremto kastuvo, o paskui — ir tokios iš pažiūros trapios sienos. Vos atsisėdusi, ji kaipmat pasijuto geriau, nors šaltis spaudė toks, kad ji matė iš burnos iškvepiamą garą. Kažin, kokie kvapai tvyro čia vasarą? — dingtelėjo mintis. Kivrina tvirčiau susisupo į apsiaustą, skvernais tarsi antklode užklodama kelius.
Kojas tvilkė pažemiu traukiantis žvarbus skersvėjis. Kivrina apsikamšė apsiaustu ir pėdas. Paskui pasiekė ilgakotes žirkles medžių šakoms genėti ir pažarstė jomis ugnelę. Liepsnos plykstelėjo kiek skaisčiau, blausiai nutvieksdamos trobelę — mirguliuojančioje prietemoje ši tik dar labiau priminė rakandų pašiūrę. Viename jos krašte buvo prilipdytas žemas priestatas — galbūt tvartui, nes nuo likusios lūšnos erdvės jį skyrė tvorelė, netgi dar žemesnė, nei juosiančioji visą gūžtą. Šviesos nepakako, kad Kivrina įžiūrėtų, kas yra priestato kertėje, tačiau iš ten sklido krebždėjimas.
Galbūt ten bruzdėjo kiaulė, nors tokiu metu valstiečiai kiaules lyg ir turėtų būti paskerdę. O gal melžiama ožka? Kivrina dar kartą pabaksnojo lauželį, kad šiek tiek daugiau šviesos kristų ir į atskirtąją kertę.
Krebždėjimas sklido iš šiapus varganos užtvaros — iš didelio, užapvalintu stogu narvo. Narvas šitame murkšliname kampe kažkaip graudžiai netiko — glotnūs, išlenkti metaliniai strypai, kruopščiai pagamintos durelės, prašmatni sklendė. O narve tupėjo žiurkė, jos akyse blykčiojo Kivrinos pakurstytos ugnies atšvaitai.
Gyvūnas tupėjo ant užpakalinių letenėlių ir žiūrėjo į Kivriną, o priekinėmis, stulbinančiai panašiomis į žmogaus rankas, laikė gabalėlį sūrio — šis ir įviliojo žiurkę į nelaisvę. Ant narvo grindų voliojosi ir daugiau sudžiūvusio, veikiausiai ir supelijusio sūrio trupinėlių. Čia maisto daugiau nei rastum visoje trobelėje, pagalvojo Kivrina; ji nekrustelėdama sėdėjo ant suzmekusio svogūnų maišo. Nė manyt nepamanytum, jog čia esama ko nors, ką vertėtų saugoti nuo žiurkių.
Savaime aišku, žiurkių Kivrinai jau teko matyti — sąmonės vystymosi istorijos paskaitose, o taip pat ir tada, kai pirmame kurse buvo tikrinama dėl fobijų. Bet ne tokių. Šitokių žiurkių, bent jau Anglijoje, niekas neregėjo jau penkiasdešimt metų. Reikia pripažinti, žiurkė buvo labai daili, žvilgančiu juodu kailiuku, ne ką didesnė už baltąsias laboratorines žiurkes — ir tolį gražu ne tokia stambi kaip ta riebi ruda žiurkė, pakišta Kivrinai per bandymus.
Ši atrodė netgi kur kas švaresnė už rudąją žiurkę. Anoji ir buvo tokia, kokią reikėtų įsivaizduoti kanalizacijos bei nutekamųjų vamzdžių gyventoją, iš kur neabejotinai ir buvo atkeliavusi — murzinu, sudulkėjusiu, pilkšvai rudu kailiu, ilga, šlykščiai plika uodega. Tik pradėjusi studijuoti Viduramžius, Kivrina niekaip nevaliojo suprasti, kaip to meto žmonės pakenčia tuos kokčius padarus savo svirnuose, jau nekalbant apie namus. Jai kėlė pasibjaurėjimą vien mintis apie tą padarą, bruzdantį sienoje prie pat jos lovos. Tačiau ši žiurkė narvelyje atrodė tikrai visai švari — švytinčiomis juodomis akutėmis, blizgančiu juodu kailiuku. Ji buvo neabejotinai švaresnė už Maisrę, galbūt ir protingesnė. Atrodė visiškai nekenksminga.