Tarsi pagrįsdama šią mintį, žiurkė krimstelėjo dar vieną mažulytį sūrio trupinėlį.
— Vis dėlto tu toli gražu nesi nekenksminga, — pasakė jai Kivrina. — Tu — tikra Viduramžių rykštė.
Žiurkė išmetė iš letenėlių sūrį ir krustelėjo per žingsnelį pirmyn, jos ūsai trūkčiojo. Rausvomis priekinėmis letenėlėmis ji įsikibo narvo virbų ir tarsi maldaudama sužiuro pro juos.
— Pati žinai, aš negaliu tavęs išleisti, — pasakė Kivrina; žiurkės ausys krustelėjo, tarsi gyvūnas būtų ją supratęs. — Tu ėdi brangius grūdus, tu užterši maistą, tu drauge su blusomis pemeši užkratą, o dar po dvidešimt aštuonerių metų, drauge su savo gentainiais, išnaikinsi pusę Europos gyventojų. Ledi Imeinai derėtų nuogąstauti dėl tavęs ir taviškių, o ne sukti galvą dėl prancūzų šnipų ar nemokytų kunigų. — Žiurkė žiūrėjo tiesiai į ją. — Žinai, mielai išleisčiau tave į laisvę, bet negaliu. Juodoji Mirtis ir šiaip jau buvo pakankamai šiurpi. Ji nušlavė pusę Europos. Ką gali žinoti, jeigu tave išleisčiau, galbūt dėl tavo palikuonių kaltės viskas būtų dar šiurpiau?
Žiurkė paleido grotų virbus ir ėmė blaškytis po narvą, vis atsitrenkdama į sienas, be paliovos beprasmiškai sukdama ratus.
— Jeigu tik galėčiau, tikrai tave išleisčiau, — kalbėjo Kivrina. Lauželis baigė visiškai užgesti. Kivrina dar kartą pamaišė ugniavietę, bet ten jau buvo likę vien pelenai. Vildamasi, kad berniukas bus ką nors pakvietęs, Kivrina paliko duris atviras, bet dabar šios pokštelėjusios užsitrenkė, panardindamos ją į visišką tamsą.
Jie juk net nenumanys, kur manęs ieškoti, pagalvojo Kivrina, nors ir žinojo, kad kol kas niekas jos ir neieško. Visi juk mano, kad ji ramiai miega savo lovoje viršutiniame kambaryje. Ledi Imeina net neužsuks patikrinti, kaip ji laikosi — ateis tik tada, kai bus vakarienės metas. Taigi, geriausiu atveju ieškoti jos pradės tik po mišparų, o tada jau bus sutemę.
Lūšnelėje įsiviešpatavo tyla. Vėjas tikriausiai nurimo. Ir žiurkės nebebuvo girdėti. Tik kartą lauželyje sušnypštė žalia šakelė, pažerdama ant aslos spiečių žiežirbų.
Niekas nežino, kur aš, pagalvojo Kivrina ir prispaudė delną prie krūtinės, tarsi kas būtų persmeigęs ją durklu. Niekas nežino, kur aš. Niekas, netgi ponas Danvortis.
Ne, tai, žinoma, netiesa. Ledi Elivysa gali būti jau grįžusi, galbūt užlipo pas ją su dar viena dvokiojo gyduolių tepalo porcija. O gal parsirado Maisrė — juk ledi Imeina galėjo parsiųsti ją namo. O gal vaikiščias vis dėlto nubėgo pakviesti žmonių iš laukų — jie gali prisistatyti bet kurią minutę, nesvarbu, kad durys uždarytos. Netgi tuo atveju, jei iki pat mišparų niekas nesusizgribs, kad ji pradingo, vietiniai juk turi deglų bei žibintų, o ir to ligoto berniuko tėvai grįš iš laukų gamintis vakarienės — ir, žinoma, aptiks ją, tada nubėgs pakviesti ko nors iš dvaro. Kad ir kas nutiktų, tikino save Kivrina, tu juk nelikai visiškai viena; tik tuo ir liko guostis.
Kadangi iš tikrųjų ji kaip tik ir liko visai viena. Dar bandė drąsintis įtikinėdama save, kad yra ne visai taip, kad kokie nors rodmenys tinklo valdymo ekranuose būtinai turėjo pakišti mintį Gilkraistui bei Montojai, jog kažkas nukreivojo į šoną nuo numatyto plano, kad ponas Danvortis privertė Badrį šimtus kartų viską patikrinti ir pertikrinti, kad jie visi drauge kažkaip sugebėjo išsiaiškinti, kas nutiko, ir dabar laiko tinklą atvirą. Tačiau šitaip, savaime aišku, nebuvo. Visi jie net nenutuokia, kur ji — lygiai taip pat, kaip ir Agnesė ar Elivysa. Jie neabejoja, kad ji sėkmingai įsikūrė Skendgeite, tiksliai žino, kur yra plyšys, ir dabar tyrinėja Viduramžius, o jos mažyčiame prietaisėlyje kaupiasi vis daugiau medžiagos apie keistus senovinius papročius bei javų sėjomainą. Kad jai kažkas nutiko, jie susigaudys tik tada, kai po dviejų savaičių atidarys tinklą.
— O tada jau bus sutemę, — ištarė Kivrina balsu.
Ji sėdėjo nejudėdama, nenuleisdama akių nuo lauželio. Šis jau beveik visiškai išblėso, o aplinkui nesimatė nė menkiausio pagaikščio, kuriuo būtų galima pakurstyti ugnį. Kivrina nejučia susimąstė: galbūt tasai berniukas buvo paliktas namuose parinkti žagarų? O kuo jie šiąnakt pasikūrens išvėsusį būstą?
Ji visiškai viena, laužas baigia užgesti, ir niekas nežino, kur ji, niekas, išskyrus žiurkę, kuriai lemta išgalabyti pusę Europos. Kivrina atsistojo, vėl trinktelėdama pakaušiu į lubas, pastūmė lūšnos duris ir išėjo laukan.
Laukuose ir dabar nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Vėjas nutyko, Kivrina labai aiškiai girdėjo iš pietvakarių atsklindantį varpo gausmą. Palšas dangus jau žarstė pirmąsias retas sniegules. Kalvelė, ant kurios rymojo bažnyčia, buvojau visa užklota plonyte sniego drobule. Kivrina patraukė bažnyčios link.
Suskambo dar vienas varpas, šis — labiau į pietus ir gerokai arčiau; aukštesnis, labiau metalinis skambesys bylojo, kad šitas varpas — mažesnis. Kartą pradėjęs, jis vis gaudė ir gaudė, šiek tiek atsilikdamas nuo pirmojo, tad skambėjo tarsi jo aidas.
— Kivrina! Ledi Kivrina! — staiga suskardėjo Agnesės balselis.
— Kur tu buvai? — Ji tekina atskuodė prie Kivrinos, apskritas jos veidukas buvo įraudęs nuo bėgimo ar šalčio. O gal nuo jaudulio.
— Mes visur tavęs ieškojome! — Ji apsisuko ir puolė atgal, visa gerkle šaukdama: — Aš ją suradau! Aš ją suradau!
— Visai ne tu, — atsiliepė Rozemunda. — Mes visos ją pastebėjome.
Ji atskubėjo artyn, aplenkusi ledi Imeiną ir Maisrę, kuriai ant pečių plazdėjo nubrizgęs apsiaustas. Maisrės ausys žioravo sodriu raudoniu. Tarnaitė atrodė paniurusi — galbūt tai reiškė, kad ją apkaltino dėl Kivrinos dingimo, o gal ji laukė tokių kaltinimų, o gal jai paprasčiausiai buvo šalta. Ledi Imeina kunkuliavo įsiūčiu.
— O jūs nesupratote, kad tai tikrai Kivrina! — šūkavo Agnesė, vėl atkuduliuodama pas Kivriną. — Pačios sakėte, kad abejojate, ar tai tikrai Kivrina! Ją suradau aš!
Rozemunda nebekreipė į ją dėmesio. Ji įsikibo Kivrinai į parankę.
— Kas atsitiko? Kodėl išlipai iš lovos? — sunerimusi ėmė kamantinėti. — Gavynas nuėjo su tavim pasikalbėti ir pamatė, kad tu dingusi.
Gavynas atėjo pas mane pasikalbėti, kliuvinėdama praplaukė blausi mintis. Gavynas, galintis nurodyti tikslią vietą, kur yra plyšys, atėjo pasikalbėti, bet manęs nerado.
— Taip, jis buvo nuėjęs pas tave pasakyti, kad neaptiko jokio užpuolikų pėdsako ir kad…
Prisiartino ir ledi Imeina.
— Tai kurgi tave išnešė? — pasiteiravo ji — nuskambėjo kaip kaltinimas.
— Neberadau kelio atgal, — pratarė Kivrina, karštligiškai stengdamasi sugalvoti kokią nors priežastį paaiškinti, kodėl klajojo po kaimelį.
— Ėjai su kuo nors susitikti? — paklausė ledi Imeina, ir šįsyk tai jau tikrai buvo kaltinimas.
— Kaip ji galėjo eiti su kuo nors susitikti? — įsiterpė Rozemunda. — Juk ji nieko čia nepažįsta ir nieko neprisimena apie savo praeitį.
— Ėjau į tą vietą, kur mane surado, — pasakė Kivrina, labai stengdamasi visu svoriu neužgriūti ant Rozemundos. — Maniau, pamatysiu savo daiktus ir galbūt tai…
— …padės tau prisiminti, — už ją sakinį užbaigė Rozemunda. — Bet…