— Tam tau visiškai nereikėjo rizikuoti sveikata, — pareiškė ledi Imeina. — Gavynas šiandien pargabeno visus tavo daiktus.
— Viską? — net aiktelėjo Kivrina.
— Taip, — patvirtino Rozemunda. — Vežimą ir visas dėžes.
Antrasis varpas nutilo, bet vieniši pirmojo dūžiai vis dar aidėjo ore — ritmingi, lėti, neabejotinai bylojantys apie laidotuves. Varpas gaudė tarytum skelbdamas pačios vilties laidotuves. Gavynas visus daiktus pargabeno į dvarą.
— Nedera versti ledi Kateriną stovėti ir kalbėti šitokiame šaltyje, — pareiškė Rozemunda — kalbėjo visai kaip motina. — Ji visai neseniai sirgo. Reikia kuo skubiau parvesti ją vidun, juk gali persišaldyti.
Šalčio porciją aš jau gavau, pagalvojo Kivrina. Gavynas visus daiktus pargabeno į dvarą, nebeliko nieko, kas ženklintų plyšio vietą. Netgi vežimą.
— Tu dėl to kalta, Maisre, — pareiškė ledi Imeina, stumtelėdama šią, kad prilaikytų Kivriną iš kitos pusės. — Nevalia buvo palikti jos vienos.
Kivrina net atšlijo nuo murzinos Maisrės.
— Ar galėsi eiti? — paklausė Rozemunda, jau gerokai sulinkusi nuo Kivrinos svorio. — Gal reikėtų atsivesti kumelę?
— Ne, — atsakė Kivrina. Kažkodėl jai kėlė siaubą mintis apie tai, kad ją, kaip kokią belaisvę, parsigabentų atgal raitą ant varpeliais tilindžiuojančio arklio. — Ne, — pakartojo ji. — Aš galiu eiti.
Sverdėdama ji sunkiai rėmėsi į Rozemundos ranką, taip pat ir į nevalą Maisrę, ėjo lėtai, koja už kojos, bet kelią įveikė. Praėjo lūšneles, prievaizdo būstą, aptvarą su įvykiais susidomėjusiomis kiaulėmis ir pagaliau įžengė į kiemą. Priešais svirną ant grindinio akmenų voliojosi stambus uosio kelmas, snaigės tūpė ant gumburiuotų jo šaknų.
— Šitaip elgdamasi ji būtinai prisišauks mirtį, — bambtelėjo ledi Imeina ir mostelėjo Maisrei atidaryti sunkias medines duris. — Dabar jau tikrai reikia laukti atkryčio.
Snigo vis tirščiau. Maisrė atidarė duris. Jos buvo užsklendžiamos tokia pat sklende, kaip ir mažytės žiurkės narvo durelės. Reikėjo ją paleisti, pagalvojo Kivima, ir bala nematė, kad žiurkės — šių laikų rykštė. Tikrai reikėjo ją paleisti.
Ledi Imeina mostelėjo Maisrei, ir ši grįžusi vėl įsitvėrė Kivrinai į parankę.
— Ne, — tarstelėjo Kivrina, nusipurtydama ir Maisrės, ir Rozemundos rankas; tada viena, niekieno nepadedama, žengė pro duris į viduje susitelkusią tamsą.
1320 gruodžio aštuonioliktoji (pagal senąjį kalendorių). Man regis, būsiu susigavusi plaučių uždegimą. Bandžiau eiti ieškoti plyšio, bet žygis buvo visiškai nesėkmingas; dar nebuvau galutinai pasveikusi, ir štai — atkrytis ar kurį galą. Kaskart, vos įkvėpus, kažkur po šonkauliais perveria skausmas, o kai kosėju — o kosėju be paliovos — jausmas toks, lyg mano kūne visa kas trupėtų į gabalėlius. Kiek ankstėliau pabandžiau atsisėsti, ir tą pat akimirką permirkau prakaitu, man rodos, vėl kyla ir temperatūra. Puikiai prisimenu, kaip daktarė Arens aiškino, jog visi šie simptomai byloja apie plaučių uždegimą.
Ledi Elivysa vis dar negrįžo. Ledi Imeina uždėjo man ant krūtinės klaikiai dvokiantį karštą kompresą, o paskui nusiuntė tarnaitę pakviesti prievaizdo žmonos. Maniau, norėjo šią „išbarti” už tai, kad savavališkai įsikūrė dvare, bet, kai prievaizdo žmona atėjo su šešių mėnesių kūdikiu glėbyje, Imeina pasakė jai: „Nuo tos žaizdos jai įsimetė karštinė į plaučius”. Prievaizdo žmona apžiūrėjo mano smilkinį ir išėjo, bet netrukus grįžo — jau be kūdikio, užtat su dubenėliu, kupinu kartėsiu trenkiančios arbatos. Tikriausiai tai buvo karklo žievės ar ko panašaus nuoviras, nes netrukus mano temperatūra krito, o ir po šonkauliais jau nebedaigsto taip smarkiai.
Prievaizdo žmona — nedidukė, smulkučiukė, aštrių bruožų veidu, pelenų pilkumo plaukais. Manau, ledi Imeina labai ir neklysta tvirtindama, kad toji moteriškė traukia prievaizdą „į nuodėmę”. Atėjo ji vilkėdama kailiu pamuštą suknelę su tokiomis ilgomis rankovėmis, kad šios beveik šlavė žemę, jos kūdikis suvystytas į dailiai nuaustą vilnonę antklodėlę, o kalba ji su keistu akcentu, veldama žodžius — mano manymu, pamėgdžiodama ledi Imeinos kalbėseną.
„Embriono stadijos viduriniosios klasės”, kaip pasakytų ponas Latimeras, atstovė — iš tų nouveau riche, laukiančių savo progos — ši pasitaikys po trisdešimties metų, kai smogusi Juodoji Mirtis nušluos gerą trečdalį aristokratijos.
— Ar tai toji ponia, kurią suradote girioje? — paklausė ji ledi Imeinos vos įžengusi vidun, jos elgsena net nedvelkė kokiu nors „apsimestiniu kuklumu”. Prievaizdo žmona nusišypsojo ledi Imeinai taip, tarsi jos būtų senos bičiulės, ir priėjo prie lovos.
— Taip, — atsakė ledi Imeina — kažkaip sugebėjo į tą vienskiemenį žodelį sudėti visą nekantrą, antipatiją ir pasibjaurėjimą.
Tačiau prievaizdo žmonai tai nė motais. Ji priėjo prie lovos ir tuoj pat žingtelėjo atatupsta — pirmasis asmuo čia, vienaip ar kitaip išsidavęs, jog mano, kad mano liga gali būti užkrečiama.
— Ar jai — …kažkokia?.. — karštinė?
Vertėjas nesusidorojo su tuo žodžiu, aš pati irgi dorai jo neišgirdau dėl keisto moters akcento. Fluroninė? Florencinė?
— Jai sužeistą galva, — aštriai atrėžė Imeina. — Nuo žaizdos ir įsimetė karštis į plaučius.
Prievaizdo žmona linktelėjo.
— Tėvas Rošas mums papasakojo, kaip juodu su Gavynu surado ją miške.
Imeina net suakmenėjo, išgirdusi šitaip familiariai minint Gavyno vardą; šįsyk prievaizdo žmona jau atkreipė dėmesį į jos reakciją ir išskubėjo virinti karklo žievės. Išeidama antrąjį kartą, ji net teikėsi tūptelėti.
Po to, kai išėjo Imeina, prie manęs budėti sėdo Rozemunda — ko gero, mergaitei liepta sergėti, kad aš vėl nepabėgčiau. Paklausiau jos, ar tikrai tėvas Rošas buvo drauge su Gavynu, kai šis mane surado.
— Ne, — atsakė ji. — Gabendamas tave čionai, Gavynas sutiko tėvą Rošą pakeliui ir paliko tave jam, o pats leidosi ieškoti užpuolikų, bet taip nieko ir nerado, paskui juodu su tėvu Rošu parnešė tave čionai. Dėl nieko nesijaudink. Gavynas partempė visus tavo daiktus į dvarą.
Aš visiškai neprisimenu, kad naktiniame žygyje būtų dalyvavęs ir tėvas Rošas, prisimenu tik kunigą prie ligonio patalo, bet jeigu viskas tikrai taip ir buvo, jeigu Gavynas sutiko jį netoli nuo plyšio, tuomet galbūt ir tėvas Rošas žino, kur ta vieta.
(Pauzė)
Vis galvoju apie ledi Imeinos žodžius. „Nuo žaizdos galvoje jai įsimetė karštis į plaučius”, — štai ką ji pasakė. Tikriausiai niekas čia nesupranta, kad aš sergu. Mažos mergaitės be jokių kliūčių gali šmirinėti po ligonės kambarį, ir niekam tai nė motais, niekas, išskyrus prievaizdo žmoną, neatrodo nėmaž išsigandęs, bet ir ši, kai tik ledi Imeina pasakė, kad man — „karštis plaučiuose nuo žaizdos”, be menkiausios dvejonės prisiartino prie lovos.
Vis dėlto nekelia abejonių, kad iš pat pradžių ji sunerimo, jog mano liga gali būti užkrečiama, o kai paklausiau Rozemundos, kodėl ji neišėjo su motina aplankyti pasiligojusio kumečio, ji atsakė taip, tarsi tai būtų savaime suprantama:
— Mama neleido man eiti. Kumetis juk serga.
Taigi, nemanau, kad jie nutuoktų, jog man įsimetė liga. Mano kūne neišryškėjo jokių akivaizdžių žymių, jokių rauplių ar bėrimo, tad vietiniai dėl mano karštinės ir kliedėjimo apkaltino sužalojimus. Į žaizdas patenkanti infekcija anaiptol nebuvo retas reiškinys, dažnai pasitaikydavo ir kraujo užkrėtimo atvejų. Taigi, nebuvo jokios priežasties neprileisti mergaičių prie sužalotosios.