Beje, niekas nuo manęs ir neužsikrėtė. Praėjo jau penkios dienos, o jeigu mano ligą sukėlė virusas, jo inkubacinis periodas turėtų būti nuo dvylikos iki keturiasdešimt aštuonių valandų, ne daugiau. Daktarė Arens sakė man, kad kaip tik tuo metu liga ir būna labiausiai užkrečiama — anksčiau, nei pačiam ligoniui pasireiškia pirmieji simptomai, vadinasi, tuo metu, kai mergaitės pradėjo lankytis prie mano patalo, aš jų galbūt nė nebegalėjau užkrėsti. Gali būti ir taip, kad šia infekcija vietiniai jau persirgę ir įgiję imunitetą. Prievaizdo žmona klausė, ar tik man ne… Flantinė? Florencinė?.. karštinė, o ponas Gilkraistas tvirtino, esą 1320-aisiais būta gripo protrūkio. Galbūt kaip tik tas gripas pakirto ir mane.
Dabar pavakarys. Rozemunda sėdi krėsle prie lango ir tamsiai raudonais vilnoniais siūlais siuvinėja drobės atraižą, greta manęs susirangęs miega Juočkis. O aš vis galvoju, kaip labai jūs buvote teisus, pone Danvorti. Atkeliavau čionai absoliučiai nepasiruošusi, viskas — absoliučiai ne taip, kaip įsivaizdavau būsiant. Tačiau sakydamas, kad niekas čia neprimena pasakos, jūs suklydote.
Kad ir kur mesčiau akį, visur žvilgsnis kliūva už reginių iš pasakų: Agnesės raudona kepuraitė ir gobtuvas, žiurkė narvelyje, dubenys su koše, kaimo lūšnelės, suręstos iš pagaikščių bei šiaudų — bet kuris vilkas išverstų tokią, vos mostelėjęs uodega.
Varpinės bokštas — visai toks pat, kokiame andai įkalinta Rapunzelė, o Rozemunda, palinkusi prie siuvinio — tamsiais plaukais ir įraudusiais skruostais, apsigobusi balta kepuraite — kaip iš akies traukta Snieguolė.
(Pauzė)
Tikriausiai man vėl kyla temperatūra. Užuodžiu kambaryje tvyrančius dūmus. Ledi Imeina meldžiasi atsiklaupusi prie lovos, jos rankose — Valandų Knyga. Rozemunda man sakė, kad jos vėl išsikvietė prievaizdo žmoną. Ledi Imeina siaubingai ją niekina. Matyt, aš rimtai sergu, jei jau ledi Imeina liepė ją pakviesti. Kažin, ar pakvies ir kunigą? Jei taip, būtinai reikės paklausti jo, ar jis žino, kur Gavynas mane surado. Čia taip karšta. Štai šitai jau visai neprimena pasakos. Kunigas čia paprastai kviečiamas tik mirštančiajam, o tikimybių teorija tvirtina, kad keturioliktame amžiuje mirtingumas nuo plaučių uždegimo siekė septyniasdešimt du procentus. Tikiuosi, kunigas greitai ateis, pasakys man, kur yra plyšys, ir palaikys už rankos.
13
Kol Merė kamantinėjo Koliną, kaip šiam pavyko prasmukti pro karantino perimetro apsaugą, į ligoninę buvo atgabenti dar du ūmios infekcijos pakirsti asmenys, abu — studentai.
— Buvo visiškai lengva, — pasipiktinęs pareiškė Kolinas. — Jie ten labiau tyko tų, kurie stengiasi išsiveržti lauk, negu bandančiųjų prasmukti į teritoriją. Jis kaip tik žiojosi pasakoti smulkmenų, kai atėjusi registratorė pranešė apie naujus ligonius.
Merė nusitempė Danvortį į nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrių, vildamasi, kad jam galbūt pavyks atpažinti susirgusius.
— O tu liksi čia, — paliepė ji Kolinui. — Vienai nakčiai jau privirei pakankamai košės.
Danvortis neatpažino nė vieno iš susirgusių studentų, bet tai ir neturėjo reikšmės. Abu turėjo sąmonę ir buvo pakankamai aiškaus proto, kad galėtų duoti parodymus, taigi, kai atėjo Danvortis su Mere, jie budinčiam gydytojui jau vardijo žmones, su kuriais buvo susidūrę. Danvortis įdėmiai pažvelgė į vieną, paskui
— į kitą ir papurtė galvą.
— Ką gali žinoti, galbūt jie buvo toje apsipirkinėtojų minioje Didžiojoje gatvėje, — pratarė.
— Ma jį bala, — atsakė Merė. — Manding, tu gali traukti namo.
— Verčiau palauksiu, kol ateis metas duoti kraujo tyrimams.
— Na jau, juk kraujo reikės duoti tik… — Ji pažvelgė į laikrodį ir užsikirto. — Dievulėliau! Jau po šešių.
— Užlipsiu viršun pažiūrėti, kaip laikosi Badris, — atsakė Danvortis. — Paskui pasėdėsiu laukiamajame.
Badris miegojo, ir slaugė perspėjo:
— Jumis dėta, aš jo nežadinčiau.
— Jokiu būdu, — užtikrino Danvortis ir patraukė atgal į laukiamąjį.
Kolinas sukryžiavęs kojas sėdėjo ant grindų vidur kambario ir įnirtingai rausėsi krepšyje.
— O kur tetulė Merė? — pasiteiravo. — Ji mažumėlę pašėlo dėl to, kad aš vis tik atsikrapščiau čionai, ar ne?
— Ji tikėjosi, kad su saugiai grįžai į Londoną, — paaiškino Danvortis. — Tavo mama jai pasakė, kad traukinį, kuriuo važiavai, sulaikė Bartone.
— Taip ir buvo. Visus išlaipino ir susodino į kitą traukinį, grįžtantį į Londoną.
— Ir tu pasimetei sumaištyje?
— Nieko panašaus. Išgirdau, kad žmonės kuždasi apie karantiną, tipo, užpuolė kažkokia baisi liga ir dabar visi išmirs, ir…
— Jis nutilo ir vėl kibo raustis krepšyje. Ėmė traukti laukan daiktus, o po to grūsti atgaclass="underline" kaugė vaizdo kasečių, kišeninė kamera, pora numintų, purvinų sportbačių… Vaikigalio kraujo ryšys su Mere matėsi plika akimi. — O man visiškai nesinorėjo įklimpti su Eriku ir pražioplinti visą smagumą.
— Eriku?
— Tai mano mamos sugyventinis. — Jis išsitraukė didelį luistą raudonos kramtomosios gumos, nukrapštė kelis gabalėlius ir susigrūdo į burną. Skruoste kaipmat iššoko didžiulis guzas. — Jis — tikras kraupas, kito tokio nekrozės pasaulyje nerasi, — paaiškino Kolinas, gromuliuodamas burnoje gumą. — Jis turi butą Kente, o ten absoliučiai nėra ko nusitverti.
— Vadinasi, išlipai iš traukinio Bartone. O ką darei paskui? Pėdinai iki Oksfordo pėstute?
Kolinas išsitraukė gumą iš burnos. Ji buvojau nebe raudona, o dėmėta — nei melsva, nei žalsva. Kolinas atidžiai apžiūrėjo gumulą iš visų pusių ir susigrūdo atgal į bumą.
— Ką jūs, žinoma, ne. Nuo Bartono iki Oksfordo — geras kelio galas. Atvažiavau taksi.
— Taip, žinoma, — atsiduso Danvortis.
— Pritryniau taksistui, kad mokyklos laikraščiui ruošiu reportažą apie karantiną ir noriu nufilmuoti blokados postus. Suprantate, turėjau kamerą, tad neatrodė, kad visai pučiu miglą. — Iškėlęs jis parodė kamerą, paskui sugrūdo ją atgal į krepšį ir kibo raustis dar kažko.
— Ir jis tavimi patikėjo?
— Tai jau turbūt. Tiesa, paklausė, kokią mokyklą lankau, bet aš, didžiai įsižeidęs, atrėžiau: „Argi ne savaime aišku?”. Tada jis paminėjo Sent Edvardą, o aš atsakiau: „Na žinoma”. Taigi, reikia manyti, patikėjo. Šiaip ar taip, juk atvežė mane iki pat perimetro, ar ne?
O aš dar kraustausi iš galvos nerimaudamas, ką darys Kivrina, jeigu greitai nepasipainios koks nors draugiškai nusiteikęs pakeleivis, tarė sau Danvortis.
— O ką darei paskui? Bandei pakišti tą pačią istoriją ir policijai?
Kolinas išsitraukė žalios vilnos megztinį, susuko į gniutulą, užrioglino tiesiog ant atidalyto krepšio.
— Na ne. Pats supratau, kad istorija labai jau skylėta. Na, pagalvokite — o ką čia filmuoti? Juk ne gaisras ar kas panašaus. Taigi, ramiai nupėdinau prie apsauginio, tarsi ketindamas paklausti ko nors apie karantiną, o paskutinę akimirką pranėriau po barjeru ir pasipusčiau padus.
— Nejaugi jie tavęs nesivijo.
— O kaipgi, vijosi. Bet tik per porą kvartalų. Juk jie stengiasi nieko iš ten neišleisti — bet ne neįleisti. Tada galiuką pėdinau, kol aptikau pirmą telefono būdelę.
Reikia manyti, lietus visą tą laiką kliokė kaip iš trukusio vamzdžio, tačiau Kolinas nematė reikalo apie tai užsiminti. O sudedamo skėčio tarp visų daiktų, kuriuos jis išrausė iš krepšio, nebuvo.