Kivrina liovėsi melstis. Badris atsitraukė nuo konsolės, priėjo prie jos. Kelias minutes kažką jai aiškino, jo antakiai visą laiką buvo suraukti. Kivrina atsiklaupė, paskui atsigulė ant šono prie vežimo, tada pasisuko, išsitiesė aukštielninka, viena ranka išmesta virš galvos, susipainiojusiais aplink kojas sijonais. Laborantas sutvarkė jos sijonus, sureguliavo šviesą, apėjo aplink ją ratu, patraukė atgal prie konsolės, tarstelėjo kažką į mikrofoną. Kivrina gulėjo nejudėdama, sukepęs kraujas ant jos kaktos tokioje šviesoje atrodė beveik juodas.
— Dievulėliau, ji atrodo tokia jauna, — tarstelėjo Merė.
Badris dar kažką sakė į mikrofoną, paskui žvilgsniu nudelbė rezultatus ekrane, vėl nuspūdino prie Kivrinos. Perlipo į kitą jos pusę, peržengdamas kojas, pasilenkė, patvarkė rankovę. Apžvelgė ją nuo galvos iki kojų, perkėlė jos ranką taip, kad gulėtų ant veido, tarsi ji būtų bandžiusi gintis nuo užpuolikų, dar kartą apžiūrėjo.
— Na ir kaip, pamatėte piramides? — paklausė Danvortis.
— Ką? — nesuprato Merė.
— Tada, kai išdūmėte į Egiptą. Kai blaškėtės po Artimuosius Rytus, spjovusios į visus pavojus. Ar jums pavyko pamatyti piramides?
— Ne. Kaire buvo paskelbtas karantinas kaip tik tą dieną, kai atvykome. — Kalbėdama ji žiūrėjo į Kivriną, pasliką gulinčią ant grindų. — Tačiau Karalių Slėnyje apsilankėme.
Badris dar per colio dalelę stumtelėjo Kivrinos ranką, valandėlę stovėjo susiraukęs, nužiūrinėdamas ją, paskui grįžo prie konsolės. Gilkraistas ir Latimeras nusekė jam iš paskos. Montoja žingtelėjo atatupsta, kad prie ekrano sutilptų visi. Badris kažką tarstelėjo į valdymo pulto mikrofoną, ir pusiau skaidrios tinklo klostės pradėjo leistis, užklodamos Kivriną tarsi šydu.
— Mes taip džiaugėmės ta kelione, — pridūrė Merė. — Grįžome namo net neįdrėkstos.
Tinklo klostės pasiekė žemę, sudribo panašiai kaip pernelyg ilgi Kivrinos sijonai, sustojo.
— Tik būk atsargi, — sukuždėjo Danvortis. Merė suspaudė jam ranką.
Latimeras ir Gilkraistas sukišo galvas prie pat ekrano, stebėdami driokstelėjusias skaičių kaskadas. Montoja dirstelėjo į laikrodį. Badris pasilenkė ir atidarė tinklą. Nuo staigios kondensacijos oras tarp klosčių sužaižaravo.
— Neiškeliauk, — pratarė Danvortis.
Pirmasis įrašas. 2054 gruodžio dvidešimt antroji, Oksfordas. Tai bus mano istorinių Oksfordo grafystės, Anglija, gyvenimo stebėjimų ataskaita; stebėjimų laikotarpis — nuo 1320 gruodžio tryliktosios iki 1320 gruodžio dvidešimt aštuntosios (pagal senąjį kalendorių)
(Pauzė)
Pone Danvorti, aš ne šiaip sau pavadinau šiuos savo užrašus „Domesday Book„ — pagal 1086-aisiais sudarytą Anglijos žemės nuosavybės aprašymo knygą. Mat tai, ką darau, turėtų būti gyvenimo Viduramžiais aprašymas — lygiai tą pat nuveikė ir Viljamas Užkariautojas, sudarinėdamas savąją nuosavybės aprašymo knygą, nors jo tikslas, bent jo paties nuomone, buvo užsitikrinti, kad nenuplauks į šalį nė vienas aukso svaras iš tų mokesčių, kuriuos jam privalėjo surinkti jo nuomininkai.
Galėčiau šiuos savo užrašus pavadinti ir šiek tiek kitaip
— „Doomsday Book”, „Pasaulio pabaigos knyga”, kadangi man atrodo, jog šitaip ją vadinti patiktų jums — juk jūs taip šventai įsitikinęs, kad man būtinai nutiks kažkas siaubinga. Kaip tik dabar matau jus: stovite stebėjimo zonoje ir pasakojate vargšei daktarei Arens apie visus šiurpius pavojus, tykančius keturioliktame amžiuje. Be reikalo varginatės. Ji pati jau perspėjo mane dėl laiko uždelsimo, o apie Viduramžiais siautusias ligas išpasakojo iki smulkiaušių detalių, nors aš turėčiau būti atspari joms visoms. Nenutylėjo ir to, kad keturioliktame amžiuje ant kiekvieno kampo gresia pavojus būti išprievartautai. O kai bandau jai sakyti, kad nieko bloga man nenutiks, ji tiesiog nesiklauso — kaip ir jūs. Man tikrai ničnieko bloga nenutiks, pone Danvorti.
Savaime aišku, kai viso šito klausysitės, jūs jau žinosite, kad aš grįžau sveika gyva ir tiksliai pagal grafiką, tad, tikiuosi, nesupyksite, kad trupučiuką patraukiau jus per dantį. Puikiai suprantu, kad jūs tiesiog rūpinatės manimi, ir labai gerai žinau, kad be jūsų pagalbos ruošiantis, man, ko gero, ir išvis nebebūtų lemta grįžti.
Štai kodėl šiuos savo užrašus, šią „Domesday Book”, skiriu jums, pone Danvorti. Tik jūsų dėka dabar aš stoviu čia su šia juokinga suknele bei apsiaustu, kalbu į šį aparačiuką, laukiu, kol Badris ir ponas Gilkraistas užbaigs begalinius savo apskaičiavimus, ir nekantrauju: tegul jie pasiskubina, kad pagaliau galėčiau keliauti.
(Pauzė)
Na štai.
2
— Taigi, — nutęsė Merė drauge su ilgu atodūsiu. — Žinai, neatsisakyčiau išgerti.
— O aš maniau, kad tau reikia pasitikti savo antros eilės vaikaitį, — atsiliepė Danvortis, vis dar neatplėšdamas žvilgsnio nuo tos vietos, kur dar tik ką buvo Kivrina. Oras tarp šydo klosčių žaižaravo ledo kruopelytėmis. Prie pat grindų apšerkšnijusi buvo netgi stiklo pertvara.
Toli gražu ne šventoji „Medievalio” trejybė vis dar įdėmiai stebėjo ekranus, nors juose nebuvo matyti nieko, išskyrus horizontalią liniją, bylojančią apie atvykimą.
— Koliną turiu pasitikti tiktai trečią valandą, — pasakė Merė. — Pažiūrėjus į tave, irgi nekyla abejonių, kad atsigaivinti tau tikrai būtų neprošal. O ir „Avinėlis ir kryžius” — visai čia pat, už poros žingsnių.
— Norėčiau sulaukti, kol jis užfiksuos tikslų jos buvimo erdvėje ir laike tašką, — pasakė Danvortis, nenuleisdamas akių nuo laboranto.
Ekranuose vis dar nebuvo matyti jokių rodmenų. Badris raukė kaktą. Montoja dirstelėjo į laikrodį, kažką pasakė Gilkraistui. Šis linktelėjo; tada archeologė suglobė savo krepšį, pusiau sugrūstą po konsole, atsisveikindama pamojavo Latimerui ir pasišalino pro šonines duris.
— Priešingai nei Montoja, kuri netveria savame kailyje, skubindamasi grįžti prie kasinėjimų, aš norėčiau pabūti čia bent jau tol, kol įsitikinsiu, kad Kivrina sėkmingai nuvyko į vietą, — pareiškė Danvortis.
— Aš ir nesiūlau tau tuojau pat grįžti į Baliolą, — atsakė Merė, rangydamasi į paltą. — Tačiau taško fiksavimas užtruks gerą valandą, jeigu ne dvi, taigi, stovėdamas čia, nieko neišstovėsi ir proceso nepaspartinsi. Zinai tą posakį apie puodą, kuris stebimas niekada neužverda? O užeiga — visa čia pat, kitoje gatvės pusėje. Visai mažučiukas ir pakankamai jaukus bariukas — iš tų, kurie pernelyg neišsipūsto Kalėdoms ir ištisą parą neleidžia kompiuterinės varpų muzikos. — Ji kilstelėjo jo paltą. — Eime, mums reikia išgerti ir ką nors suvalgyti, o paskui galėsi grįžti čionai ir išminti duobę grindyse, kol paaiškės tikslus Kivrinos buvimo taškas.
— Noriu palaukti čia, — atkakliai laikėsi savo Danvortis, vis dar neatplėšdamas žvilgsnio nuo tuščio tinklo. — Kodėl niekas nesusiprato implantuoti lokatoriaus Besingeimo rieše? Istorijos fakulteto dekanas tikrai neturėtų prašapti visoms atostogoms, nepalikęs net jokio telefono numerio, kad, labai prireikus, būtų galima jį surasti.
Gilkraistas atsitiesė nuo vis dar nesikeičiančio ekrano ir paplekšnojo Badriui per petį. Latimeras sumirksėjo, lyg staiga suabejojęs, kur esąs. Gilkraistas paspaudė jam ranką, išsišiepęs nuo ausies iki ausies. O paskui pasuko stiklinės pertvaros link, atrodė labai jau patenkintas savimi.