— Užvis sunkiausia buvo surasti tetulę Merę, — pareiškė jis. Tada išsitiesė ant grindų, galvą pasidėjęs ant krepšio. — Nuėjau įjos butą, bet ten nieko neradau. Pamaniau, gal ji vis dar blaškosi po metro stotį, ieškodama manęs, bet stotis jau buvo uždaryta.
— Jis atsisėdo, pasitaisė po galva megztinį, vėl atsigulė. — Tada ir dingtelėjo: juk ji — gydytoja. Taigi, turėtų būti Universiteto ligoninėje.
Jis vėl atsisėdo, pamaigė krepšį, kad būtų patogiau galvai, vėl išsitiesė ir užsimerkė. Danvortis atsilošė nepatogiame krėsle ir čia pat susizgribo, kad pavydi jauniems. Kolinas tikriausiai jau snūduriavo, nėmaž neišsigandęs ir nesutrikęs po visų nuotykių. Vidury nakties jis sukorė visą kelią iki Oksfordo — pėsčias, o gal pasigavo kokį kitą taksi, o gal, kas jį žino, išsitraukė iš krepšio sudedamą dviratį — ir vienas pats atkako čionai, nepaisydamas žvarbaus žiemiško lietaus. Ir ką tu jam — vyrutis nėmaž nesuglumęs.
Kivrinai viskas tikrai klostosi kuo puikiausiai. Jei kaimo ir nebuvo ten, kur turėjo būti, ji žingsniavo tol, kol surado jį, o gal pasigavo taksi. O gal atsigulė kur nors nusnausti, pasidėjusi galvą ant sulankstyto apsiausto, ir ramiai užmigo kietu, netrikdomu jaunystės miegu.
Vidun įgriuvo Merė.
— Abu vakar vakare buvo šokiuose Hedingtone, — prapliupo ji, bet, išvydusi Koliną, tuoj pat pritildė balsą.
— Badris irgi ten buvo, — taip pat pakuždomis atsiliepė Danvortis.
— Žinau. Viena susirgusių studenčių netgi šoko su juo. Jie ten išbuvo nuo devynių iki antros nakties, vadinasi, praėjo dvidešimt penkios — trisdešimt valandų. Puikiausiai sutelpa į keturiasdešimt aštuonių valandų inkubacinį periodą — jei tarsime, kad juos tikrai užkrėtė Badris.
— O tu manai, kad vis dėlto galbūt ne jis?
— Manau, kur kas labiau tikėtina, kad juos visus tris užkrėtė koks nors kitas asmuo — galbūt kas nors, su kuo Badris buvo susitikęs pavakariais, o kiti — vėliau.
— Nešiotojas?
Merė papurtė galvą.
— Žmonės paprastai niekad nebūna miksoviruso ndliotojais, nesusirgdami ir patys, tačiau tasai jis arba ji, kuris paskleidė virusą, galėjo persirgti labai lengva forma arba išvis nekreipti dėmesio į ligos simptomus.
Danvortis prisiminė, kaip Badris susmuko ant valdymo pulto, ir smarkiai suabejojo, ar įmanoma nekreipti dėmesio į šitokius ligos simptomus.
— O jeigu, — tęsė Merė, — tasai asmuo prieš keturias dienas lankėsi Pietų Karolinoje…
— …štai tau ir tiesioginis ryšys su amerikietiškuoju virusu.
— O tu galėsi liautis nerimavęs dėl Kivrinos. Šokiuose Hedingtone ji tikrai nebuvo, — pareiškė Merė. — Žinoma, ryšys su užkrato šaltiniu per kelias jungiamąsias grandis — dar labiau tikėtinas.
Ji suraukė antakius, o Danvortis pagalvojo: kelios grandys — vadinasi, keli žmonės, kurie galbūt ne tik nepasirodė ligoninėje, bet ir išvis nesikreipė į gydytoją. Kelios grandys, tiesiog nekreipusios dėmesio į ligos simptomus…
Tikriausiai ir Merė galvojo apie tą patį.
— O tie tavo varpininkai… kada jie atvyko į Angliją?
— Nežinau. Bet Oksforde pasirodė tik šiandien po pietų, Badris tuo metu jau dirbo prie tinklo.
— Vis vien paklausinėk juos. Kada atskrido, kur lankėsi, ar nė vienas nepasijuto sirguliuojąs. Juk gali būti ir taip, kad kuris nors vienas jų turi Oksforde pažįstamų ir atvažiavo atskirai, anksčiau už kitus. O gal kas nors iš tavo baigiamojo kurso studentų — amerikietis?
— Ne. Montoja amerikietė.
— Apie ją aš net nepagalvojau, — prisipažino Merė. — Ar ji seniai čia?
— Visą semestrą. Bet juk galėjo susitikti su kuo nors, atvykusiu iš Amerikos.
— Būtinai paklausiu jos apie tai, kai tik ateis duoti kraujo tyrimams, — pareiškė Merė. — O tu norėčiau kad paklausinėtum Badrį — gal jis pažįsta kokių amerikiečių, o gal bendrauja su studentais, buvusiais Amerikoje pagal mainų programą.
— Dabar jis miega.
— Tą patį turėtum daryti ir tu, — pareiškė Merė. — Na, nenorėjau pasakyti, kad dabar pat. — Ji patapšnojo jam ranką. — Nėra jokios būtinybės laukti iki pat septynių. Pakviesiu ką nors, kas paims kraujo mėginį ir pamatuos tau kraujospūdį, kad galėtum ramiai traukti namo — tiesiai į lovą. — Ji sugniaužė Danvorčiui riešą ir pažvelgė į temperatūros monitorių. — Šaltis nekrečia?
— Ne.
— Galvos neskauda?
— Skauda.
— Tai todėl, kad tu visiškai nusivaręs. — Ji paleido jo riešą. — Tuojau pat ką nors pakviesiu.
Ji dirstelėjo į Koliną, išsitiesusį ant grindų.
— Teks atlikti tyrimus ir Kolinui — ir tikrinti bent jau tol, kol tvirtai įsitikinsime, kad infekcija perduodama lašeliniu būdu.
Kolinui miegant atkrago žandikaulis, bet kramtomoji guma tebebuvo kur buvusi, užkišta tarp dantų ir skruosto. Gal neužsprings? — dingtelėjo Danvorčiui.
— O ką darysime su tavo vaikaičiu? — paklausė jis. — Gal nori, kad, grįždamas į Baliolą, parsivesčiau ir jį?
Merė apdovanojo jį dėkingu žvilgsniu.
— Tikrai? Parsivestum jį? Labai nenorėčiau tau jo užkrauti, bet abejoju, ar pati parsirasiu namo anksčiau, nei suvaldysime situaciją. — Merė atsiduso. — Vargšas vaikas. Tikiuosi, Kalėdos jam nebus beviltiškai sugadintos.
— Na, dėl šito, tavim dėtas, pernelyg nesirūpinčiau, — murmtelėjo Danvortis.
— Šiaip ar taip, labai tau dėkoju, — pasakė Merė. — Pasirūpinsiu, kad jūsų kraujo mėginius paimtų tuojau pat.
Ji išėjo. Kolinas tučtuojau atsisėdo.
— Kokius dar mėginius? — paklausė. — Ar tai reiškia, kad virusą galėjau pasigauti ir aš?
— Nuoširdžiai tikiuosi, kad ne, — atsakė Danvortis, galvodamas apie įraudusį Badrio veidą sunkų, trūksmingąjo alsavimą.
— Bet juk galėjau, — laikėsi savo Kolinas.
— Tikimybė labai jau menka, — pasakė Danvortis. — Tavim dėtas, nesukčiau dėl to galvos.
— O aš ir nesuku. — Kolinas ištiesė ranką. — Bet man atrodo, kad mane išbėrė, — entuziastingai pridūrė jis, rodydamas strazdanos dėmelę.
— Tai — ne virusinės infekcijos simptomas, — patikino jį Danvortis. — Susirink daiktus. Po to, kai mums paims mėginius, mudu su tavimi trauksime pas mane. — Jis pats pasiėmė paltą ir šaliką nuo kėdžių, ant kurių buvo juos išblaškęs.
— Kokie tuomet yra infekcijos simptomai?
— Aukšta temperatūra, dusulys, sunku kvėpuoti, — atsakė Damvortis. Greta kėdės, ant kurios sėdėta Latimero, vis dar voliojosi Merės pirkinių krepšys. Danvortis nutarė, kad reikėtų paimti ir jį.
Atskubėjo medicinos sesuo, nešina padėklu su įrankiais kraujo mėginiams paimti.
— Mane pila karštis, — pareiškė Kolinas ir išraiškingai stvėrėsi už gerklės. — Nebegaliu įkvėpti.
Slaugė nusigandusi žingtelėjo atatupsta, net suskambėjo menzūrėlės ant padėklo.
Danvortis stvėrė Koliną už rankos.
— Neišsigąskite, — nuramino slaugę. — Jis tik apsinuodijo kramtomąja guma.
Kolinas išsišiepė ir be menkiausios baimės atkišo slaugei apnuogintą ranką o paskui sugrūdo megztinį atgal į krepšį ir užsimetė vis dar drėgną striukę. Slaugė tuo tarpu ėmė kraują Danvorčiui.
Tarstelėjusi: „Daktarė Arens sakė, kad laukti rezultatų jums nebūtina”, — slaugė pasišalino.
Danvortis apsivilko paltą, paėmė Merės pirkinių krepšį ir nusivedė Koliną koridoriumi, paskui — per nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrių. Merės niekur nebuvo matyti, bet ji juk pasakė, kad laukti jiems nebūtina, o Danvortis staiga pasijuto toks nuvargęs, kad vos pastovėjo ant kojų.