Juodu išėjo į lauką. Brėško, pirmuosiuose dienos šviesos atspindžiuose vis dar tebešiureno lietus. Susigūžęs po ligoninės stogine, Danvortis valandėlę dvejojo: ar nevertėtų išsikviesti taksi? Tačiau jis nenorėjo rizikuoti: kol lauks taksi, dar ims ir pasirodys Gilkraistas duoti kraujo tyrimams, o tada jam, Danvorčiui, žiūrėk, dar tektų klausytis didingų jo planų, kaip jis kitu reisu pasiusiąs Kivriną į patį Juodosios Mirties sūkurį, o gal — savo akimis pasižiūrėti Aginkorto mūšio. Danvortis išrausė iš Merės krepšio sudedamą skėtį ir jį išskleidė.
— Ačiū Dievui, jūs vis dar čia! — Čiūžtelėjo padangos; taškydama vandenį, dviračiu atmynė Montoja. — Man būtinai reikia rasti Besingeimą.
Taip pat, kaip ir mums visiems, pagalvojo Danvortis, nejučia susimąstydamas, kur ji galėjo klajoti per visą beprotišką skambinėjimą.
Montoja nušoko nuo dviračio, nustūmė j į prie specialaus stovo, prirakino grandine.
— Jo sekretorė tvirtina, neva niekas nežino, kur jis išsidanginęs. Ar galite patikėti?
— Taip, — atsakė Danvortis. — Šiandien — tai yra, jau vakar — beveik visą dieną sugaišau, mėgindamas su juo susisiekti. Jis atostogauja kažkur Škotijoje, bet tiksliau nežino niekas. Pasak jo žmonos — kažkur žvejoja.
— Šitokiu metų laiku? — nusistebėjo Montoja. — Kam gali šauti į galvą gruodžio mėnesį važiuoti į Škotiją žvejoti? Be jokios abejonės, jo žmona žino, kur jis, ar bent jau kokį nors telefono numerį, kur jam galima paskambinti — ar panašiai.
Danvortis tik palingavo galvą.
— Juokis ir voliokis! Verčiuosi per galvą, pastatau ant blakstienų visą sveikatos apsaugos ministeriją, siekdama gauti specialų leidimą grįžti prie kasinėjimų — o Besingeimas lyg niekur nieko — atostogauja! — Ji kyštelėjo ranką po lietpalčiu ir išsitraukė įvairiaspalvių popierių pluoštą. — Jie sutiko išimties tvarka išleisti mane iš zonos su sąlyga, jei Istorijos fakulteto dekanas savo parašu patvirtins raštą, skelbiantį, jog mano kasinėjimai — labai svarbus ir Universiteto gerovei būtinas projektas. Kaip jis galėjo šitaip išgaruoti be jokio pėdsako? — Ji pliaukštelėjo popieriais sau per koją, į visas puses pažiro lietaus lašai. — Trūks plyš privalau gauti tą parašą anksčiau, nei visi radiniai atsidurs ežero dugne! Kur nelabasis nešioja Gilkraistą?
— Netrukus jis turėtų atvykti duoti kraujo mėginį, — pasakė Danvortis. — O jeigu jums pavyks rasti Besingeimą, pasakykite jam, kad jis privalo tučtuojau sugrįžti. Pasakykite, kad mūsuose paskelbtas karantinas, kad mes nežinome, kur atsidūrė mūsų istorikė, o laborantas pernelyg sunkiai serga, kad įstengtų ką nors rišliai papasakoti.
— Žvejoja! — pasibjaurėjusi sušniokštė Montoja, eidama vidini.
— Jeigu radimvietę rasiu suniokotą, jam tai dar atsirūgs, kaip kažin ką.
— Eime, — Danvortis timptelėjo Koliną, nekantraudamas dingti iš čia, kol nepasirodė dar kas nors. Jis iškėlė skėtį, stengdamasis pridengti ir Koliną, bet netruko įsitikinti, jog tai — nekokia užmačia. Kolinas tai kiek įkirsdamas drožė į priekį, įsigudrindamas ištaškyti kiekvieną pasitaikiusią balą, tai stabčiojo paspoksoti į parduotuvių vitrinas.
Gatvėse nesimatė nė gyvos dvasios: ar dėl ankstyvo meto, ar dėl karantino — šito Danvortis negalėjo įspėti. Galbūt ir namuose visi miegos, vylėsi jis. Galbūt mums pavyks tylutėliai įsmukti vidun ir griūti tiesiai į lovą.
— Tikėjausi, kad čia kur kas daugiau veiksmo, — pareiškė Kolinas — atrodė rimtai nusivylęs. — Na, sirenos ir visa kita.
— Ir katafalkai, lėtai riedantys gatvėmis, ir vežikai, šūkaliojantys: „Išneškite savo mirusiuosius!” — pratęsė Danvortis. — Žinai, tau reikėjo keliauti drauge su Kivrina. Karantinas Viduramžiais
— štai kur įspūdingas reginys, mums tikriausiai nelemta nieko panašaus išvysti: turime vos keturis ligonius, o iš Jungtinių Valstijų jau atkeliauja vakcina.
— O kas toji Kivrina? — paklausė Kolinas. — Jūsų duktė?
— Mano studentė. Ji ką tik iškeliavo į 1320-uosius.
— Laiko kelionės? Apokaliptiška!
Juodu pasuko už Didžiosios gatvės kampo.
— Viduramžiai… — nutęsė Kolinas. — Juk tai Napoleonas, ar ne? Na, Trafalgaras ir visa kita?
— Tai Šimto metų karas, — atsakė Danvortis; Kolinas tik akis išsprogino. Po šimts, ir ko šiais laikais moko vaikus mokyklose? — pagalvojo Danvortis. — Na, riteriai ir damos, ir pilys.
— Kryžiaus žygiai?
— Kryžiaus žygiai buvo šiek tiek ankstėliau.
— Štai kur norėčiau nukeliauti aš. Į Kryžiaus žygių laikus.
Juodu pasiekė Baliolo vartus.
— Dabar tylos, — perspėjo Danvortis. — Reikia manyti, visi miega.
Prie budinčiojo vartelių nieko nebuvo, priekiniame kieme irgi nesimatė nė gyvos dvasios. Tik valgykloje žibėjo šviesa — galimas dalykas, ten pusryčiavo varpininkai. Vyresniųjų korpusas buvo visiškai tamsus, Salvinas — taip pat. Jeigu jiems pavyktų su niekuo nesusidūrus užkopti laiptais ir jeigu Kolinas netikėtai nepareikštų esąs alkanas, tuomet gal ir išdegtų nepastebėtiems saugiai prasmukti į Danvorčio būstą.
— Tšššš, — grįžtelėjęs per petį Danvortis perspėjo Koliną, kuris stabtelėjo kieme, išsitraukė iš burnos gumą ir apžiūrėjo — dabar ši buvo kone juoda su purpuriniu atspalviu. — Būtų gerai, jei nieko nepažadintume, — pridūrė, spausdamas pirštą prie lūpų, tada apsigręžė ir įsirėžė tiesiog į kažkokią tarpduryje burkuojančią porelę.
Abu vilkėjo neperšlampamus lietpalčius ir glebėsčiavosi iš peties; vaikinas, regis, net nepajuto susidūrimo, bet mergina tuoj pat atšlijo nuo jo, atrodė išsigandusi. Ji buvo trumpai kirptais rusvais plaukais, o po lietpalčiu dėvėjo slaugės praktikantės uniformą. Vaikinas buvo ne kas kitas — Viljamas Gadsonas.
— Jūsų elgesys visiškai nederamas nei šioje vietoje, nei šiuo metu, — griežtai subarė juos Danvortis. — Viešas jausmų demonstravimas fakultete griežtai draudžiamas. Be to, tai dar ir nepatartina — bet kurią akimirką čia gali prisistatyti tavo mama.
— Mano mama? — pakartojo Viljamas; jis suglumo lygiai taip pat, kaip ir pats Danvortis, išvydęs ją atgrumančią koridoriumi su visu lagaminu. — Ji čia? Oksforde? O ką ji čia veikia? Maniau, paskelbtas karantinas…
— Taip ir yra, tačiau motinos meilei nebaisios jokios kliūtys. Ji nerimauja dėl tavo sveikatos, beje, atsižvelgus į aplinkybes, — aš taip pat. — Jis iš po surauktų antakių nudelbė Viljamą ir merginą, kuri nesusilaikė nesukikenusi. — Taigi, siūlau kuo skubiau palydėti bendrininkę namo ir ruoštis sutikti mamytę.
— Ruoštis… ką? — dabar jau Viljamas atrodė iš tikrųjų priblokštas. — Ar norite pasakyti, kad ji pasiliks čia?
— Ko gero, ji tiesiog neturi kitos išeities. Mes — karantino zonoje.
Staiga laiptinėje plykstelėjo šviesa, iš šešėlių išniro Finčas.
— Ak, pone Danvorti, ačiū Dievui, jūs čia! — šūktelėjo jis.
Jis irgi saujoje gniaužė pluoštą įvairiaspalvių popierių, kuriais ėmė mosuoti Danvorčiui.
— Nacionalinė sveikatos apsauga ką tik atsiuntė mums dar trisdešimt sulaikytųjų. Kaliau jiems, kad nebeturime vietos, bet jie nė klausyti nesiklausė; visai nenumanau, ką dabar daryti. Mes niekaip negalime įkurdinti tokios daugybės žmonių, su atsargomis ir šiaip visai striuka.
— Trūksta tualetinio popieriaus, — burbtelėjo Danvortis.
— Na taip! — sušuko Finčas, mosuodamas popieriais. — Maisto — irgi ne kažin kiek. Vien per šį rytą neliko pusės kumpio ir kiaušinių.