— Kiaušinienė su kumpiu? — nugirdo Kolinas. — O gal dar šiek tiek liko?
Finčas nieko nesuprasdamas dėbtelėjo į Koliną, paskui — į poną Danvortį.
— Tai daktarės Arens antros eilės vaikaitis, — paaiškino Danvortis ir, Finčui nespėjus prasižioti, pridūrė: — Jis gyvens pas mane.
— A, tai gerai… Aš tiesiog niekaip neberasčiau vietos įkurdinti dar vieną žmogų.
— Mudu abu ištisą naktį nemiegojome, pone Finčai, taigi…
— Štai, šįryt sudariau visų mūsų turimų atsargų sąrašą. — Finčas pakišo Danvorčiui sudrėkusį melsvą popierių. — Kaip matote…
— Pone Finčai, nepaprastai puiku, kad jūs taip rūpinatės atsargomis, bet neabejoju, kad tai gali palaukti; kol…
— O čia — sąrašas jums skambinusiųjų; žvaigždutėmis pažymėjau tuos, kuriems turėtumėte perskambinti. Vikaras prašo, kad rytoj, ketvirtis po šešių, ateitumėte į Mergelės Marijos bažnyčią, Kūčių vakaro skaitinių repeticijai.
— Aš būtinai visiems jiems perskambinsiu, bet tik po to, kai…
— Du kartus skambino daktarė Arens. Norėjo sužinoti, ką išsiaiškinote apie varpininkus.
Danvortis pasidavė.
— Naujus sulaikytuosius išskirstyk į Voreną ir Basevį, po tris į kambarį. Bendrabučio rūsyje dar yra sudedamų lovų ypatingiems atvejams.
Finčas jau žiojosi prieštarauti.
— Dažų kvapą jiems teks kaip nors ištverti.
Jis padavė Kolinui Merės pirkinių krepšį ir skėtį.
— Štai tas pastatas, matai, šviesa valgykloje? — Jis parodė vaikiščiui duris. — Eik ten, paprašyk patarnautojo pusryčių, o paskui tegul kuris nors palydi tave į mano butą.
Jis vėl atsigręžė į Viljamą, kuris, pasinaudojęs proga, rankomis kažką veikė po slaugės lietpalčiu.
— Pone Gadsonai, įsodinkite savo bendrininkę į taksi, o paskui suraskite visus studentus, likusius čia per atostogas, ir išklausinėkite, ar kuris nors jų pastarąją savaitę nesilankė Jungtinėse Valstijose; o gal kas nors bendravo su kuo nors, iš ten atvykusiu. Sudarykite sąrašą. Jūs pats pastaruoju metu Valstijose nesilankėte, tiesa?
— Nesilankiau, pone, — atsakė Viljamas, atitraukdamas rankas nuo slaugės. — Per atostogas visą laiką praleidau čia, skaičiau Petrarką.
— Ak taip, Petrarką, — burbtelėjo Danvortis. — Išklausinėkite studentų, gal jie žino, ką nuo pirmadienio veikė Badris Čauduris; paklauskite ir darbuotojų. Man būtinai reikia žinoti, kur jis buvo ir su kuo. Tokias pat žinias surinkite ir apie Kivriną Engl. Jei kruopščiai atliksite šį darbą ir liausitės viešai demonstravęs jausmus, aš pasirūpinsiu apgyvendinti jūsų mamą kaip įmanoma atokiau nuo jūsų.
— O, ačiū, pone, — prapliupo Viljamas. — Padarytumėte man išties didžiulę paslaugą, pone.
— O dabar, pone Finčai, gal pasakysite, kur galėčiau rasti ponią Teilor?
Finčas padavė jam dar vieną popierių pluoštą su apgyvendintųjų ir kambarių sąrašais. Tačiau ponios Teilor tarp jų nebuvo. Ji vis <iar kiūtojo jaunesniųjų studentų bendrajame kambaryje, reikia manyti, drauge su visais kitais iki šiol neįkurdintais sulaikytaisiais.
Vos Danvortis spėjo įžengti vidun, jį už rankovės stvėrė įspūdingo stoto kailiniuota moteris.
— Ar jūs čia viršininkas? — griežtai paklausė.
Panašu, kad ne, pagalvojo Danvortis.
— Taip, — atsakė balsu.
— Tuomet ko ketinate imtis, kad mes galėtume kur nors priglausti galvą pamiegoti? Kiaurą naktį nė bluosto nesudėjome.
— Lygiai taip pat, kaip ir aš, ponia, — atsakė Danvortis pabūgęs, kad kaip tik ji ir būsianti ponia Teilor. Telefono monitoriuje moteris atrodė laibesnė ir ne tokia pavojinga, tačiau vaizdo efektas galėjo būti apgaulingas, ko nepasakysi nei apie nuotaiką, nei apie akcentą.
— Ponia Teilor — aš, — prisistatė ant vienos iš kraštinių kėdžių sėdėjusi moteris. Ji atsistojo. Atrodė dar liesesnė už atvaizdą telefono ekrane, o ir ne tokia perpykusi. — Tai aš kiek anksčiau kalbėjausi su jumis telefonu. — Pasakė taip, tarsi telefonu jie būtų maloniai paplepėję apie varpų muzikos subtilybes. — O čia — ponia Piantini, mūsų tenoras, — pridūrė ji, rodydama kailiniuotąją.
Pažiūrėjus atrodė, kad ponia Piantini panorėjusi įstengtų vienu trūktelėjimu nuplėšti nuo grandinės kad ir patį Didįjį Tomą. Kaip kažin ką, pastaruoju metu jos tikrai nebuvo pakandęs joks virusas.
— Ar galėtume persimesti keliais žodžiais vienu du, ponia Teilor? — Danvortis išsivedė ją į koridorių. — Ar jums pavyko atšaukti koncertą Elyje?
— Taip, — atsakė ji. — IrNorviče. Jie reagavo labai supratingai.
— Ji neramiai palinko arčiau jo. — Ar tiesa, kad tai — cholera?
— Cholera? — nesusigaudydamas žioptelėjo Danvortis.
— Viena moteris iš tų, kurios buvo stotyje, sakė, esą kažkas parvežęs iš Indijos užkratą, ir dabar žmonės krintą kaip musės.
Jos elgsena pasikeitė iš esmės — žinoma, ji atlyžo ne dėl to, kad naktį būtų gerai pailsėjusi, o dėl to, kad apėmė baimė. Jeigu dabar jis leptelėtų, kad susirgusiųjų — tik keturi, žiūrėk, ji dar imtų ir pareikalautų tučtuojau vežti juos į Elį.
— Beveik neabejotina, kad ligos sukėlėjas — miksovirusas, — atsargiai rinkdamasis žodžius atsakė Danvortis. — Kada jūsų grupė atvyko į Angliją?
Jos akys išsiplėtė.
— Ar manote, kad virusą galėjome užvežti mes? Indijoje mes nesilankėme.
— Yra tikimybė, kad mus užpuolė tas pats virusas, kuris sukėlė epidemiją Pietų Karolinoje. Gal kuris nors jūsų grupės narys kilęs iš Pietų Karolinos?
— Ne, — atsakė ji. — Visi mes iš Kolorado, išskyrus ponią Piantini. Ji — iš Vajomingo. Bet nė vienas mūsų pastaruoju metu nesirgome.
— O prieš kiek laiko atvykote į Angliją?
— Prieš tris savaites. Lankėmės tradiciniuose kapitulos susirinkimuose, rengėme varpelių koncertus. Šventos Kotrynos bažnyčioje atlikome „Boston Treble Bob”, o Beryje, drauge su trimis Šv. Edmundo varpininkais, skambinome „Post Office Carters”, bet, savaime suprantama, nei viena, nei kita nebuvo nauji kūriniai varpams. Tuo tarpu „Chicago Surprise Minor”…
— Ar vakar rytą į Oksfordą atvykote visi kartu?
— Taip.
— Ar nė vienas jūsų neatvažiavo anksčiau, pavyzdžiui, apžiūrėti miesto ar susitikti su draugais?
— Ne, — atsakė ji; plika akimi buvo matyti, kad toks klausimas ją pribloškė. — Juk mes čia gastroliuojame, pone Danvorti, o ne atostogaujame.
— Ir, kaip sakėte, nė vienas iš jūsų nebuvo apsirgęs?
Ji papurtė galvą.
— Mes negalime leisti sau sirgti. Juk mūsų — tik šeši.
— Labai ačiū už pagalbą, — padėkojo Danvortis ir nulydėjo ją atgal į bendrąjį kambarį.
Tada paskambino Merei, nerado jos, paliko žinutę ir kibo skambinėti visiems pagal Finčo sužymėtas žvaigždutes. Pabandė susisiekti su Endriusu, su Jėzaus koledžu, su pono Besingeimo sekretore, su Mergelės Marijos bažnyčia — niekur taip ir nesujungė. Jis padėjo ragelį, luktelėjo, paskui vėl kibo skambinti. Per vieną tokią penkių minučių pertraukėlę paskambino Merė.
— Kodėl tu ne lovoje? — griežtai paklausė. — Atrodai visiškai nusivaręs.
— Kamantinėjau varpininkus, — atsakė Danvortis. — Jie Anglijoje jau tris savaites. Į Oksfordą atvyko visi drauge — vakar, vidury dienos. Nė vienas niekuo nesirgo. Ar nori, kad dabar pat keliaučiau į ligoninę išklausinėti Badrio?
— Bijau, kad iš jo nieko nepeši. Jis jau kalbasi su dvasiomis.