— Nesėkmingai bandau prisiskambinti į Jėzaus koledžą — ten gal sužinočiau, kada jis atėjo ir išėjo.
— Gerai, — pasakė Merė. — Paklausk ir jo namų šeimininkės. Ir dar — būtinai pamiegok. Nenorėčiau, kad tai pakirstų dar ir tave.
— Ji patylėjo. — Turime šešis naujus atvejus, — pridūrė.
— Nustatei kokį nors ryšį su Pietų Karolina?
— Ne, — atsakė ji. — Be to, tarp susirgusiųjų nėra nė vieno tokio, apie kurį galėtume drąsiai tvirtinti, kad tikrai nebuvo susidūręs su Badriu. Taigi, kol kas pirminiu užkrato šaltiniu tenka laikyti jį. Kaip laikosi Kolinas?
— Kaip tik dabar pusryčiauja, — atsakė Danvortis. — Jis laikosi kuo puikiausiai. Nesirūpink dėl jo.
Vis dėlto lovąjis pasiekė tik pusę dviejų dienos. Dvi valandas sugaišo, kol susiskambino su visais, pažymėtais žvaigždutėmis Finčo sąraše, dar valandą — kol išsiaiškino, kur gyvena Badris. Buto šeimininkės namuose nebuvo, o kai Danvortis parsirado atgal, lipte prilipo Finčas su atsargų inventorizacija.
Galų gale Danvortis atsikratė jo, prižadėjęs paskambinti į NSA ir pareikalauti papildomos tualetinio popieriaus siuntos. Ir pagaliau parsirado į savo kambarius.
Kolinas buvo susirangęs ant palangės, po galva pasikišęs krepšį, užsiklojęs nertu užtiesalu, nesiekiančiu net iki pėdų. Danvortis apklojo jį pledu nuo lovos, tada pats sudribo į gilų krėslą priešais nusiauti.
Buvo toks pavargęs, kad, atrodė, nebepajėgs net atsivarstyti batų, bet iš patirties žinojo, kad, jei kris į lovą patingėjęs nusirengti, vėliau to pasigailės. Tokia prabanga gali naudotis tik jauni ir nekamuojami artrito. Kolinas pabus žvalus ir visiškai pailsėjęs, kad ir kiek sagų spaustų jam šonus, kad ir kaip varžytų judesius rankovės. Lygiai taip pat ir Kivrina gali susivynioti į pernelyg ploną savo apsiaustą ir užmigti, galvą pasidėjusi ant šerpetoto kelmo. Tuo tarpu jei jis pats užmirštų pasidėti pagalvę ar patingėtų nusivilkti marškinius, paskui pabustų lyg sudaužytas. O jei sėdės šitaip su batais rankoje, iki lovos niekad nenusiropš.
Nepaleisdamas iš rankos batų, jis prisivertė išsikerėplinti iš fotelio, išjungė šviesą, nušiūravo į miegamąjį. Apsivilko pižamą, atmetė antklodę. Lova atrodė neapsakomai viliojanti.
Užmigsiu anksčiau, nei galva paliesiu pagalvę, mąstė Danvortis, nusiimdamas akinius. Griuvo į lovą, užsiklojo. Užmigsiu, net nesuspėjęs išjungti lempos, dar pagalvojo jis ir išjungė lempą.
Pro langą šviesos beveik išvis nesklido, tik tamsžalių vijoklių tankumyne pilkavo murkšlina prieblanda. Į storus jų lapus švelniai šiureno lietus. Reikėjo užsitraukti užuolaidas, dingtelėjo Danvorčiui, tačiau dar kartą keltis jis nebeturėjo jėgų.
Kivrinai bent jau neteks kęsti lietaus. Juk ten, kur atsidūrė ji, užslenka Mažasis Ledo amžius. Taigi, gali nebent snigti. To meto žmonės miegodavo susispaudę į krūvą prie ugniavietės, kol pagaliau kažkam šovė į galvą išrasti kaminą ir krosnį, bet Oksfordo grafystės kaimams tokios prabangos teks palūkėti iki penkioliktojo amžiaus vidurio. Tačiau Kivrinai tai nesukels jokių keblumų. Ji susirangys į kamuoliuką kaip Kolinas ir ramiai miegos saldžiu ir taip menkai tevertinamu jaunystės miegu.
Kažin, ar jau nustojo lyti? — svarstė Danvortis. Lietaus šiurenimo nebesigirdėjo. Galbūt lietų pakeitė smulki dulksna, o gal lietus kaip tik telkia naujas jėgas. Už lango taip tamsu, nors vakaro sutemoms dar lyg ir ankstoka. Danvortis ištraukė ranką iš po antklodės ir pažvelgė į švytintį elektroninio laikrodžio ciferblatą. Dar tik antra valanda. Vadinasi, ten, kur atsidūrė Kivrina, turėtų būti šešios. Kai tik atsikelsiu, būtinai reikės paskambinti Endriusui, tarė sau Danvortis. Tegul pagaliau perskaito taško rodmenis, kad tiksliai sužinotume, kur ir kada ji yra.
Badris spėjo pasakyti Gilkraistui, kad laiko paklaida — minimali, o pirmamečio asistento įvestas koordinates jis patikrinęs dukart — ir įsitikinęs, kad šis neprivėlęs jokių klaidų. Tačiau Danvortis netvėrė savame kailyje, norėdamas įsitikinti, jog viskas tikrai gerai. Gilkraistas juk nesiėmė išvis jokių atsargumo priemonių, o net ir tada, kai saugumą užtikrini visais įmanomais būdais, kad nors vis vien gali nušleivoti ne ten, kur reikia. Ši diena puikiausiai tai įrodė.
Badris juk buvo paskiepytas visais privalomais priešvirusiniais skiepais. O Kolino mama saugiai įsodino jį į traukinį, įdėjo šiek tiek pinigų… O kai pats Danvortis pirmą kartą iškeliavo į Londoną, visai nedaug tetrūko, kad niekada nebūtų sugrįžęs, nors atsargumo priemonių buvo griebtąsi tiek ir tiek.
Kelionė buvo pati paprasčiausia: ten ir atgal, eilinis perkėlimo tinklo bandymas. Atstumas — vos trisdešimt metų į praeitį. Danvortis turėjo išnerti Trafalgaro aikštėje, iš Čering Kroso metro nuvažiuoti į Pedingtoną, o iš ten — 10:48 traukiniu — į Oksfordą, kur turėjo atsidaryti pagrindinis tinklas. Laiko jam buvo skirta į valias, net su kaupu. Kruopščiai išstudijuota abėcėlinė geležinkelių rodyklė, metro traukinių tvarkaraščiai, tikrintos ir pertikrintos pinigų išleidimo datos. Tačiau nusigavęs į Čering Kroso metro stotį, Danvortis rado ją uždarytą. Bilietų kioskuose šviesos nedegė, o įėjimas buvo užtvertas geležinėmis, priešais turniketus nuleistomis grotomis.
Danvortis apsikamšė antklodė pečius. Persikeliant į praeitį, tyko aibės visokiausių pavojų — tokių, kurių niekas negalėjo numatyti. Juk Kolino mamai tikriausiai net nedingtelėjo, kad jo traukinį gali sustabdyti Bartone. Niekad net sapnuote nesapnavo, kad Badris nei iš šio, nei iš to gali susmukti ant konsolės…
O juk Merės tiesa, tarė sau Danvortis. Tave kamuoja sunkus gadsonitizmo priepuolis. Kivrina juk įveikė visas kliūtis, kad galiausiai iškeliautų į Viduramžius, nepaisė nieko, kas kaišiojo pagalius jai į ratus. O jei ir atsitiks kas nors nenumatyto, ji tikrai su viskuo susidoros. Kolinui tokia smulkmena kaip karantinas juk nesutrukdė atvažiuoti, argi ne taip? O ir pats Danvortis sveikas gyvas parsirado iš Londono.
Tąsyk jis kumščiais trankė geležinius vartus, paskui nubėgo laiptais atgal į viršų dar kartą perskaityti nuorodų — gal vis dėlto nuėjęs ne ten, kur reikia? Ne, nieko nesupainiojo. Jis apsidairė laikrodžio. Galbūt laiko paklaida didesnė, nei buvo nustatyta per gausius patikrinimus, galvojo jis, galbūt metro jau uždarytas nakčiai? Tačiau laikrodis virš įėjimo rodė penkiolika po devynių.
— Avarija, — pasakė jam kažkoks įtartinai atrodantis tipas, užsimaukšlinęs purviną kepurę. — Metro neatsidarys tol, kol jie ten neišvalys kelio.
— Bet… bet aš būtinai turiu sėsti į traukinį, važiuojantį Bakerlu linija, — užsikirsdamas išmekeno Danvortis, bet žmogėnas jau buvo nukrebždenęs sau.
Danvortis taip ir liko stypsoti žvelgdamas į aptemdytą stotį, nepajėgdamas net mąstyti, ko dabar reikėtų griebtis. Jis neturėjo tiek pinigų, kad užtektų susimokėti už taksi, o Padingtonas — kitame Londono gale. Pėsčias, kad ir skuosdamas kiek kojos neša, iki 10:48 jis niekaip nesuspės.
— Ė, bičas, kur šinkuoji? — staiga paklausė jo kažkoks jaunas tipelis juoda odine striuke ir ryškiai žaliai dažyta skiautere ant galvos. Danvortis net ne iš karto perprato, ką jis sako. Pankas, dingtelėjo jam. Tasai grėsmingai žingtelėjo artyn.
— Padingtonas, — išspaudė iš savęs Danvortis — išėjo ne ką daugiau nei cyptelėjimas.
Pankas iki alkūnės subruko ranką į savo odinės striukės kišenę — Danvortis net neabejojo, kad išsitrauks pankišką peilį iššokančiais ašmenimis. Tačiau tas išsitraukė laminuotą nuolatinį metro bilietą su linijų planu kitoje pusėje.
— Gali išsikrutinti iš Embankment stoties, varyk District arba Žiedo linija. Pėdink Kreiven gatve, paskui — į kairę.