Danvortis visą kelią dūmė kiek įkirsdamas, nėmaž neabejodamas, kad iš kokios tarpuvartės bet kurią akimirką gali iššokti visa pankų gauja ir nusavinti jo istoriškai tikslius pinigus. Galų gale pasiekęs Embankment stotį, susizgribo net.nenutuokiąs, kaip elgtis su bilietų automatais.
Jam pagelbėjo moteris su dviem pypliais — nuspaudė stoties, kur jam reikėjo patekti, mygtuką, surinko reikiamą sumą, parodė, kaip įkišti bilietą į plyšį. Danvortis atsidūrė Padingtone, laiko iki traukinio dar turėdamas į valias.
„Nejaugi Viduramžiais nebuvo ir padorių žmonių?” — klausėjo Kivrina. Savaime suprantama, buvo. Jaunuoliai su peiliais iššokančiais ašmenimis ir metro planais gyveno visais laikais. Taip pat ir mažų vaikų mamos, ir ponios gadson, ir latimerai. Ir gilkraistai.
Danvortis apsivertė ant kito šono.
— Jai tikrai viskas klojasi kuo puikiausiai, — pasakė jis balsu, bet patyliukais, kad nepažadintų Kolino. — Viduramžiai dar išsilaužys dantis į mano geriausią studentę.
Jis užsitraukė antklodę ant peties, galvodamas apie jaunuolį su žalia, į skiauterę sukelta šukuosena, įnikusį į metro planą. Tačiau prieš akis atkakliai plūduriavo geležiniai vartai, atitverę jį nuo turniketų, ir tamsi stotis už jų.
1320 gruodžio 19 (pagal senąjį kalendorių). Jaučiuosi jau kur kas geriau. Jau galiu įkvėpti tris ar keturis kartus iš eilės neužsikosėdama, o šįryt pajutau ir žvėrišką alkį — tiesa, nuo tos riebios košės, kurios man atnešė Maisrė, seilė toli gražu netįso. Tačiau dėl kiaušinienės su kumpiu lėkštės tikriausiai galėčiau žmogų užmušti.
Svajoju ir apie vonią. Esu neįtikėtinai purvina. Nuo pat tos dienos, kai atsidūriau čia, plauta nebuvo niekas, išskyrus mano kaktą, o pastarąsias dvi dienas ledi Imeina dėjo kompresus man ant krūtinės — tai yra medžiagos atraižas, išterliotas kažkokiu klaikiai dvokiančiu tepalu. Be to, mane protarpiais vis dar pila prakaitas, o ir patalynė nė karto nekeista nuo pat tryliktojo amžiaus pabaigos, taigi, kvapelis nuo manęs trenkia toks, kad net nosį riečia. O galvoje, nors plaukai trumpai nukirpti, knibždėte knibžda kažkokios bjaurasties. Ir vis vien aš — dar pati švariausia iš visų čia esančių.
Daktarė Arens neklydo, norėdama nujautrinti man nosį. Visi čia, net mažosios mergaitės, dvokia neapsakomai, o juk dabar — pats viduržiemis, spaudžia šaltis. Netelpa galvoj, kokie kvapai turėtų tvyroti čia rugpjūčio mėnesį. Utėlės apnikusios visus. Ledi Imeina net melsdamasi protarpiais stabteli pasikasyti, o kai Agnesė atsismaukė kojinaitę, norėdama parodyti keliuką, išvydau, kad visa jos koja išmarginta raudonais įkandimų taškeliais.
Elivysos, Imeinos ir Rozemundos veidai dar gana švarūs, bet nusiplauti rankas joms nešauna į galvą netgi išnešus naktipuodį. Niekas čia negirdėjo ir apie tokias tradicijas kaip būtinybė plauti indus ar keisti patalynę. Pamanytum, kad visi jie seniai turėjo išmirti nuo įvairiausių infekcijų, tačiau, jei neminėsime skorbuto ir beviltiškai išgedusių dantų, visi atrodo pakankamai sveiki. Net Agnesės keliukas gyja kuo dailiausiai. Kiekvieną mielą dieną ji ateina parodyti man šašo — ir sidabrinės sagtelės, ir medinio riterio, ir vargšelio iš tos meilės beveik visai sumaigyto Juočkio.
Ji — tikras informacijos lobynas, iškloja viską, ką žino — dažniausiai pati, man nereikia nė klausinėti. Rozemunda jau „einanti tryliktuosius metelius”, vadinasi, jai dvylika, o kambarys, kuriame gydė mane, — jos buduaras. Sunku net įsivaizduoti, kad jau labai greitai ji bus tekintino amžiaus, tad jai privalu turėti asmeninį „mergelės buduarą”, tačiau keturioliktame amžiuje keturiolikmetės — penkiolikmetės nuotakos toli gražu nebuvo retenybė. Elivysa irgi ištekėjo tikrai ne vyresnė. Agnesė pranešė man turinti dar tris vyresnius brolius, bet visi jie pasilikę Bate su tėvu.
Kaimelis pietvakariuose, iš kur vis atsklinda varpo gaudimas, yra Svindonas. Agnesė visus varpus atpažįsta iš skambesio. Tasai, kuris visada suskamba pirmas — jo balsas atsklinda iš toli — yra Osnio varpas, iškart po jo pradeda skambinti Didysis Tomas. Du varpai ataidi iš Koursio, kur gyvena seras Bloetas, o du artimiausieji — Vitenio ir Estkoto. Visa tai reiškia, kad erdvėje aš tikrai esu netoli Skendgeito, o gal net ir pačiame Skendgeite. Kaip ir reikėjo tikėtis, čia auga karklai, kaimas maždaug tokio dydžio, kokio ir turėtų būti, bažnyčia irgi stovi daugmaž teisingoje vietoje. Galbūt ponia Montoja tiesiog kol kas dar nesurado varpinės. Deja, kaimo pavadinimas — vienas iš tų dalykų, kurių Agnesė nežino.
O štai kur dingęs Gavynas, ji žinojo kuo puikiausiai. Pranešė man štai ką: jis išjojęs ieškoti tų, kurie užpuolė mane, „o kai suras, jis sukapos juos kardu — štai šitaip”, — ant vargšo Juočkio kailio ji pademonstravo, kaip Gavynas galabys niekadėjus. Tiesa, nesu visai tikra, kad verta be atodairos pasikliauti viskuo, ką ji porina. Pavyzdžiui, pasakė, esą karalius Eduardas — Prancūzijoje, o tėvas Rošas sykį regėjęs velnią, vilkintį juodai ir jojantį ant juodo ristūno.
Pastaroji detalė gali būti ir teisinga (tiesa ne tai, kad tėvas Rošas matė velnią, o tai, kad šitaip jis sakė Agnesei). Iki pat Renesanso riba tarp dvasių pasaulio ir fizinio pasaulio taip ir nebuvo aiškiai nubrėžta, o keturioliktojo amžiaus žmonės nuolat regėdavo vizijas: angelus, Paskutiniojo Teismo dienos vaizdus, Mergelės Marijos apsireiškimus.
Ledi Imeina niekad nepavargsta skųstis tėvu Rošu: koks jis esąs tamsuolis, nemokytas beraštis ir nekompetentingas. Ji vis dar stengiasi prikalbinti Elivysą, kad ši nusiųstų Gavyną į Osnį pakviesti kokio nors vienuolio. O kai aš paprašiau pakviesti tėvą Rošą, kad pasimelstų su manim (vyliausi, kad šitoks prašymas tikrai nebus palaikytas „įžūlumu”), ji rėžė man gerą pusvalandį trukusį moralą apie tai, kaip jis užmiršęs gerą„Venite” maldos dalį, kaip užpūtęs žvakes, užuot nugnybęs liepsną („tik pamanyk, kiek vaško išeikvojama veltui!“), kaip prikemšąs tarnams galvas visokiausių prietaringų nesąmonių (be jokios abejonės, tai užuomina apie raitą velnią).
Keturioliktame amžiuje vietiniai kaimo kunigai dažniausiai būdavo paprasčiausi valstiečiai, kurie mišių tekstus mokydavosi atmintinai ir prisigraibydavo šiokių tokių lotynų kalbos žinių. Aš, tiesą sakant, neįžiūriu jokio skirtumo, tačiau kilmingieji savo valstiečius laikė kažkokios kitos veislės padarais, taigi, galvą guldau: aristokratišką ledi Imeinos sielą skaudžiai žeidžia net mintis, kad išpažintį teks atlikti šitam „kaimo jurgiui, baudžiauninkui“!
Be jokios abejonės, jis iš tikrųjų ir yra toks prietaringas, toks beraštis, kokiu jį laiko ledi Imeina. Bet — jis anaiptol nėra nekompetentingas. Jis laikė mane už rankos, kai gulėjau mirties patale. Jis sakė man nebijoti. Ir aš iš tikrųjų nebijojau.
(Pauzė)
Sveikstu tiesiog septynmyliais šuoliais. Šią popietę sugebėjau atsisėsti ir išsėdėjau visą pusvalandį, о vakare net nulipau apačion vakarienės. Ledi Elivysa atnešė man rudą vilnonę suknelę ir garstyčių spalvos apsiaustą, o taip pat skepetą trumpai kirptiems plaukams apsirišti (ne moteriai priderantį vienuolišką gobtuvą — vadinasi, nepaisant visų Imeinos šnekų apie „daltrises”, Elivysa tikriausiai mano, kad aš tebesu netekėjusi mergina). Nenutuokiu, ar mano pačios drabužiai joms pasirodė kuo nors ne tokie, kokių reikėtų, o gal tiesiog pernelyg dailūs, kad vilkėtum kiekvieną dieną— Elivysa nieko nepaaiškino. Abi su Imeina padėjo man apsirengti. Niežėjo liežuvis paklausti, ar, prieš vilkdamasi švariais drabužiais, negalėčiau nusiprausti, bet pabūgau, kad šitaip vėl prašausiu pro šikšnelę ir sukelsiu Imeinai dar daugiau įtarimų.