Ji nenuleisdama akių stebėjo, kaip aš užsisegu sąsagas, varstausi batus; tokiais pat aštriais žvilgsniais varstė ir per vakarienę. Sėdėjau tarp abiejų mergaičių, ant to paties suolo. Prievaizdas buvo nugrūstas į patį stalo galą, o Maisrės ir iš viso nebuvo matyti. Pasak pono Latimero, parapijos kunigas turėjo valgyti drauge su žemvaldžio šeimyna, tačiau ledi Imeinai, ko gero, nepatinka ir tėvo Rošo elgesys prie stalo.
Valgėme mėsą (manding, stirnieną) su duona. Mėsa dvelkė cinamonu ir druska, regis, buvo šiek tiek švinktelėjusi — juk šaldytuvais čia niekas nesinaudoja, o duona — kieta kaip akmuo, bet vis geriau nei košė. Tikiuosi, nepridariau jokių klaidų.
Vis dėlto, be jokios abejonės, aš nuolat kažką darau ne taip — štai kodėl ledi Imeina mano atžvilgiu nusiteikusi taip įtariai. Mano drabužiai ir rankos, mano sakinių konstrukcijos tikriausiai šiek tiek (o gal ir daugiau nei šiek tiek) skiriasi nuo įprastų, ir dėl viso šito aš tikriausiai atrodau keistoka, svetima, taigi, — įtartina.
Ledi Elivysa pernelyg smarkiai nuogąstauja dėl vyro teismo, kad pastebėtų kokias nors mano klaidas, o mergaitės tiesiog dar per mažos. Tačiau ledi Imeina mato viską ir jau tikriausiai sudarinėja mano nuodėmių sąrašą, panašų į tą, kuriame užfiksuotos tėvo Rošo ydos. Ačiū Dievui, taip ir neprisistačiau esanti Izabelė de Bovrijė — nepaisydama jokios žiemos, Imeina būtų pati nuskubėjusi į Jorko grafystę, kad tik mane demaskuotų.
Po vakarienės atėjo Gavynas. Galų gale įslinko ir Maisrė purpuru švytinčia ausimi, ji atnešė medinį indą su alumi, nutempė suolus arčiau ugniavietės, įmetė į ugnį kelias pušines šakas. Geltonos laužo šviesos nutviekstos, moterys sėdo siūti.
Gavynas stabtelėjo prie pertvaros — plika akimi matyti: ką tik nuo žirgo, ilgai ir greitai jojęs. Gerą minutę niekas jo nepastebėjo. Rozemunda kažką mąstė, palinkusi prie siuvinio. Agnesė pirmyn atgal stumdė vežimaitį, įsodinusi į jį savo medinį riterį, o Elivysa užsidegusi pasakojo Imeinai apie pasiligojusį kumetį — matyt, jo sveikata buvo nekokia. Nuo tirštų dūmų, virstančių iš ugniavietės, man įsiskaudėjo krūtinę, taigi, pasukau galvą, iš paskutiniųjų stengdamasi neužsikosėti, ir išvydau Gavyną — jis stovėjo nekrustelėdamas ir žiūrėjo į Elivysą.
Po valandėlės Agnesė savo vežimaičiu įvažiavo Imeinai į koją ši pasipiktinusi pareiškė, esą Agnesė — paties nelabojo išpera, o Gavynas žengė vidun, į menę. Aš nudelbiau akis, patyliukais melsdama, kad tik jis mane užkalbintų.
Tą jis ir padarė — ant vieno kelio priklaupė priešais suolą, kur sėdėjau aš.
— Geroji ponia, — prašneko, — džiaugiuosi matydamas, kad sveikstate.
Net nenutuokiau, ar man dera ką nors atsakyti, o jeigu taip, tai — ką. Tad tik dar žemiau panarinau galvą.
Jis vis dar klūpojo priešais mane tarsi koks kamerdineris.
— Man sakė, kad jūs išvis neprisimenate, kas jus užpuolė, ledi Katerina. Ar tikrai taip ir yra?
— Taip, — išspaudžiau aš.
— Nieko nežinote ir apie savo tarnus? Kur jie galėjo nubėgti?
Aš papurčiau galvą, taip ir nepakeldama akių.
Gavynas dabar kreipėsi į Elivysą.
— Atnešu žinių apie tuos niekadėjus, ledi Elivysa. Aptikau jų pėdsaką. Jų buvo daug, visi raiti.
Aš jau spėjau išsigąsti, kad jis ims ir pasakys pričiupęs ir pakoręs kokį nors niekuo dėtą valstietį, ramiai sau malkaujantį miške.
— Prašau leidimo išvykti, susekti niekšus ir atkeršyti už ponią, — pridūrė Gavynas, žvelgdamas į Elivysą.
Elivysa atrodė sudirgusi, įsitempusi, atsargi — visai taip pat, kaip ir tada, kai jis atėjo aną kartą.
— Mano vyras liepė mums nė kojos nekelti iš čia tol, kol atvyks jis pats, — pasakė ji. — O tau liepė nesitraukti nuo mūsų ir mus saugoti. Aš neleidžiu tau išjoti.
— Be to, tu dar nevakarieniavai, — pareiškė ledi Imeina tokiu balsu, su kuriuo nepasiginčysi.
Gavynas atsistojo.
— Labai dėkoju jums už gerumą, mano pone, — paskubomis prapliupau aš. — Žinau, kad kaip tik jūs suradote mane miške. — Surietė kosulys, teko atsikvėpti. — Meldžiu, pasakykite, kur yra ta vieta, kur mane radote? — Persistengiau: stengiausi pasakyti per daug, pernelyg greitai. Nebevaliojau sutramdyti kosulio, gurktelėjau per didelį gurkšnį oro ir susiriečiau iš skausmo.
Kai kosulio priepuolis pagaliau apmalšo, Imeina jau buvo patiekusi Gavynui mėsos ir sūrio, o Elivysa — vėl palinkusi prie siuvinio. Taigi, kol kas taip nieko ir nesužinojau.
Ne, ne visai taip. Vis dėlto sužinojau, kodėl Elivysa taip įsitempė jam įėjus ir kodėl Gavynas sukūrė pasakėlę apie plėšikų gaują. Paaiškėjo ir ką reiškia tos šnekos apie „daltrises“.
Juk mačiau jį stovintį tarpduryje ir žiūrintį į Elivysą. Ir neprireikė man jokio vertėjo, kad perprasčiau jo veido išraišką. Gavynas buvo iki ausų įsimylėjęs savo šeimininko žmoną.
14
Danvortis išmiegojo nepabusdamas iki pat ryto.
— Sekretorius norėjo jus pažadinti, bet aš neleidau, — pareiškė Kolinas. — Jis liepė perduoti jums štai ką. — Vaikinukas kyštelėjo jam sumaigytą gniūžtę popierių.
— O kiek dabar valandų? — paklausė Danvortis, nerangiai sėsdamasis lovoje.
— Pusė devynių, — guviai atsakė Kolinas. — Visi varpininkai ir kiti sulaikytieji kaip tik valgykloje, pusryčiauja. Avižinė košė. — Jis goktelėjo tartum springdamas. — Absoliutus kraupąs! Tasai jūsų sekretorius tvirtina, neva mums reikia taupyti kumpį ir kiaušinius — dėl karantino.
— Pusė devynių ryto? — pasitikslino Danvortis ir mirksėdamas trumparegėmis akimis įsistebeilijo į langą. Lauke tvyrojo tokia pat apniūkusi prietema kaip ir tada, kai jis užmigo. — Viešpatie švenčiausias! Juk aš turėjau nueiti į ligoninę apklausti Badrio.
— Žinau, — atsakė Kolinas. — Bet tetulė Merė liepė leisti jums miegoti. Badrio šiaip ar taip negalėtumėte apklausti — jam atlieka tyrimus.
— Ji skambino? — paklausė Danvortis, apgraibomis ieškodamas akinių ant naktinio staliuko.
— Šįryt aš jau sulaksčiau į ligoninę. Daviau kraujo tyrimams. Tetulė Merė liepė pasakyti jums, kad ateiti duoti kraujo užtenka kartą per dieną.
Danvortis pagaliau pasibalnojo nosį akiniais ir pažvelgė į Koliną.
— Ar ji nieko nesakė — gal jau pavyko atpažinti virusą?
— Uuummh, — suniurzgė Kolinas, gromuliuodamas burnoje gumą. Kažin, nejučia dingtelėjo Danvorčiui, nejaugi jis taip ir čiulpė ją visą naktį? Kodėl tuomet ji nė truputėlio neaptirpo? — Ji prašė perduoti jums kontaktų sąrašus, štai. — Kolinas padavė jam pluoštą popierių. — O dar skambino dama, kurią buvome susitikę prie ligoninės. Na ta, su dviračiu.
— Montoja?
— Taip. Ji klausė, gal jūs žinote, kaip surasti pono Besingeimo žmoną. Pasakiau, kad perskambinsite jai. Gal žinote, kada atneša paštą?
— Paštą? — pakartojo Danvortis, žvelgdamas į vaikinuką per paskleistus popierius.
— Mama nespėjo laiku nupirkti man dovanų, kad įdėtų vežtis kartu, — paaiškino Kolinas. — Taigi, pažadėjo atsiųsti jas paštu. Kaip manote, gal dėl karantino paštas vis dėlto nevėluos?
Kai kurie Kolino paduotieji popieriaus lapai buvo sulipę — neabejotinai dėl vaikiščio pomėgio nuolat tikrinti, kaip keičiasi kramtomosios gumos spalva. Be to, dauguma buvo anaiptol ne kontaktų sąrašai, o įvairiausios Finčo pastabos: užsikimšo vienas iš šildymo vamzdžių Salvine. Nacionalinės Sveikatos apsaugos tarnyba įsakė visiems Oksfordo bei apylinkių gyventojams vengti bet kokių ryšių su užsikrėtusiais asmenimis. Ponia Besingeim Kalėdoms išvykusi įTorkėjų. Tualetinio popieriaus atsargos beviltiškai senka.