— Na, tai kaip manote? Gal vis dėlto nevėluos? — dar kartą paklausė Kolinas.
— Nevėluos? Kas? — nesusigaudė Danvortis.
— Paštas! — pasipiktinęs pakartojo Kolinas. — Juk dėl karantino jis neturėtų vėluoti, tiesa? Kelintą valandą čia išnešioja paštą?
— Dešimtą, — atsakė Danvortis. Jis išrūšiavo popierius, sudėjo Finčo pastabas į vieną krūvą, atvėrė didelį plono popieriaus voką. — Bet per pačias Kalėdas paštas paprastai visada vėluoja — dėl daugybės siuntinių ir kalėdinių atvirukų.
Susegti popieriai voke irgi buvo ne kontaktų sąrašai. Danvortis pasklaidė Viljamo Gadsono ataskaitą, ką jam pavyko iššniukštinėti apie Kivriną ir Badrį: kur ir kada šie lankėsi, viskas tvarkingai atspausdinta, kruopščiai išskirstyta į grafas: rytas, popietė, vakaras. Ataskaita atrodė kur kas tvarkingiau už visus Viljamo rašinius, kiek tik jų Danvorčiui teko matyti. Tiesiog nuostabu, kokia naudinga kartais gali būti motinos įtaka sūnui.
— Nesuprantu, kodėl turėtų vėluoti, — kalbėjo Kolinas. — Juk tai ne tas pat, kas žmogus, argi ne taip? Noriu pasakyti, juk tikrai neužkrečiama! O kur jį atneša? Į bendrabutį?
— Ką atneša?
— Paštą}.
— Į sarginę, palieka budinčiajam, — atsakė Danvortis, jau įknibęs į ataskaitą apie Badrį. Antradienio popietę, po to, kai apsilankė Baliole, šis grįžęs prie tinklo. Finčas kalbėjosi su juo antrą valandą, kai Badris klausė, kur galėtų rasti poną Danvortį, ir šiek tiek prieš tris, kai jis perdavė raštelį. Kažkuriuo metu tarp dviejų ir trijų trečio kurso studentas Džonas Jy matė Badrį einantį per kiemą į laboratoriją — tikriausiai kažko ieškoti.
Įrašas Brasenozės budinčiojo žurnale: Badris atėjo trečią valandą. Dirbo prie tinklo iki pusės aštuonių, tada grįžo į savo butą, persirengė ir išėjo į šokius.
Danvortis paskambino Latimerui.
— Kuriuo metu antradienio popietę atėjote prie tinklo?
Bejėgiškai mirksėdamas, Latimeras įsistebeilijo į Danvortį iš telefono ekrano.
— Antradienį? — tarstelėjo ir apsidairė, tarsi būtų pamiršęs kažką padėti į vietą. — Tai — vakar?
— Ne, tai — dieną prieš perkėlimą, — atsakė Danvortis. — Pavakary jūs ėjote į Bodlio biblioteką.
Latimeras sulinksėjo.
— Taip, ji norėjo sužinoti, kaip taisyklingai pasakyti „Padėkite man, mane užpuolė vagys”.
Danvorčiui liko tik viltis, kad, sakydamas „ji”, Latimeras turi omeny Kivriną.
— Ar su Kivrina susitikote Bodlio bibliotekoje, ar Brasenozėje?
Latimeras delnu apglėbė smakrą ir giliai susimąstė.
— Dirbome iki vėlyvo vakaro, rinkdami įvardžių formas, — pasakė. — Keturioliktame amžiuje įvardžių galūnių kaitymas jau nyko, bet dar nebuvo galutinai išnykęs.
— Ar Kivrina atėjo prie tinklo su jumis susitikti?
— Tinklo? — abejodamas perklausė Latimeras.
— Į Brasenozės laboratoriją! — Danvortis ėmė stigti kantrybės.
— Brasenozė? Juk Kūčių vakaro iškilmė bus laikoma ne Brasenozėje, tiesa?
— Kūčių vakaro iškilmė?
— Vikaras sakė norįs, kad aš perskaityčiau palaiminimą, — pareiškė Latimeras. — Ar mišios bus Brasenozėje?
— Ne. Vadinasi, susitikote su Kivrina antradienį po pietų, ketinote padirbėti, tobulindami jos kalbą. O kur susitikote?
— Žodį „vagys„ buvo labai sunku išversti. Dabartinės anglų kalbos žodis „thieves„ kildintinas iš senosios anglų kalbos „the-of„ bet…
Ne, iš to lovio nebus lobio.
— Kūčių vakaro iškilmė rengiama Mergelės Marijos bažnyčioje, septintą valandą, — pareiškė Danvortis ir padėjo ragelį.
Tada paskambino į Brasenozę budinčiajam, kuris vis dar nebuvo baigęs puošti eglutės; pareikalavo jo paieškoti Kivrinos pavardės registracijos knygoje. Ne, antradienį po pietų ji čia nesilankiusi.
Danvortis suvedė kontaktų sąrašus į konsolę, pridėjo ir Viljamo surinktus duomenis. Antradienį Kivrina nebuvo susitikusi su Badriu. Antradienio rytąji praleido ligoninėje, paskui lankėsi pas Danvortį. O antradienį po pietų triūsė su Latimeru — tuo metu, kai jie baigė darbą Bodlio bibliotekoje, Badris jau turėjo būti išėjęs į šokius Hedingtone. Pirmadienis: nuo trečios valandos Kivrina visą laiką buvo ligoninėje, tačiau tarpas tarp dvylikos ir pusės trijų taip ir liko neužpildytas — tuo metu ji galėjo susitikti su Badriu.
Danvortis iš naujo peržiūrėjo papildytus kontaktų sąrašus. Montojos lape tebuvo pakraigliotos vos kelios eilutės. Ji surašė, su kuo buvo susitikusi trečiadienio rytą, bet nė neužsiminė apie pirmadienį ar antradienį ir — jokių žinių apie Badrį. Kažin, iš kur toks aplaidumas? — pagalvojo Danvortis, bet paskui prisiminė, kad Montoja prisistatė jau po to, kai Merė paaiškino, kaip ir kokiam laikotarpiui pildyti blankus.
Galbūt Montoja vis dėlto buvo susitikusi su Badriu anksčiau nei trečiadienio rytą, o gal galėjo žinoti, ką jis veikė per tą neužpildytą tarpą — pirmadienį tarp vidudienio ir pusės trijų.
— Ar ponia Montoja, kai skambino, nepasakė savo telefono numerio? — paklausė jis Kolino. Bet niekas neatsakė. Danvortis grįžtelėjo: — Kolinai!
Vaikinuko nebebuvo nei kabinete, nei svetainėje — liko tik jo krepšys ir šio turinys, išverstas tiesiog ant kilimo.
Danvortis susirado Montojos numerį Brasenozėje ir paskambino, iš tiesų net nesitikėdamas, kad ji atsilieps. Jeigu Montoja vis dar ieško Besingeimo, tai gali reikšti tik viena: ji iki šiol taip ir negavo leidimo išvykti į kasinėjimus ir dabar, be jokios abejonės, kiurkso NSA arba Nacionaliniame Pavelde, visiems ten iki kaulo įsipykusi kaulijimais pripažinti radimvietę esant „ypatingos vertės”.
Danvortis apsirengė ir patraukė į valgyklą ieškoti Kolino. Vis dar lijo, išbrinkęs murkšlinas dangus buvo toks pat pilkas kaip ir grindinio akmenys bei bukmedžių žievė. Danvortis puoselėjo viltį, kad varpininkai ir kiti sulaikytieji papusryčiavo anksti ir jau bus spėję išsiskirstyti po savo kambarius, bet tokios viltys labai greitai sudužo. Vos pasiekęs kiemo vidurį jis jau išgirdo iš valgyklos sklindančių moteriškų balsų gaudesį.
— Ačiū Dievui, jūs čia, pone, — prie durų jį pasitiko Finčas. — Ką tik skambino iš NSA. Jie nori, kad mes priimtume dar dvidešimt sulaikytųjų.
— Pasakyk, kad nieku gyvu negalime, — atsakė Danvortis, žvilgsniu naršydamas minią. — Privalome griežtai laikytis įsakymo vengti bet kokių kontaktų su užsikrėtusiais asmenimis. Gal kur matei daktarės Arens vaikaitį?
— Ką tik buvo čia, — atsakė Finčas, dairydamasis per moterų galvas, bet Danvortis jau pastebėjo Koliną pats. Vaikiščias stovėjo to paties stalo, prie kurio sėdėjo varpininkai, gale ir tepė sviestą ant kelių skrudintos duonos riekelių.
Danvortis prasibrovė iki jo.
— Kai skambino ponia Montoja, ar ji pasakė, kur būtų galima ją surasti?
— Tai toji pati, su dviračiu? — pasitikslino Kolinas, ant sviesto tepdamas dar ir marmelado sluoksnį.
— Taip.
— Ne, nepasakė.
— Ar pusryčiausite, pone? — paklausė Finčas. — Bijau, kad su kumpiu ir kiaušiniene jau visai striuka, o ir marmelado atsargos baigia visai išsekti… — Jis iškalbingu žvilgsniu nudelbė Koliną. — Užtat turime avižinės košės ir…
— Man — tik arbatos, — pasakė Danvortis. — Ar ji nepaminėjo, iš kur skambina?