— Nagi, sėskitės, — įsikišo ponia Teilor. — Kaip tik norėjau pasikalbėti su jumis apie mūsų „Chicago Surprise”.
— Ar gali tiksliai pakartoti, ką sakė ponia Montoja? — Danvortis vis dar kvotė Koliną.
— Sakė, esą visiems nusispjaut, kad jos radimvietė bus sunaikinta, o neįkainojamos vertės ryšys su praeitimi — prarastas, ir iš viso, kaip žmogui gali šauti į galvą vidury žiemos išsitrenkti žvejoti, — atsakė Kolinas, grandydamas marmelado likučius nuo lėkštės dugno.
— Arbata irgi visai baigiasi, — pareiškė Finčas, pripildamas Danvorčiui puodelį beveik bespalvio skysčio.
Danvortis atsisėdo.
— Gal nori kakavos, Kolinai? Ar stiklinės pieno? — paklausė Danvortis.
— Pieno beveik nebeturime, — įsiterpė Finčas.
— Ačiū, nieko daugiau nenoriu, — pasakė Kolinas, suvoždamas marmeladu apteptas duonos riekeles. — Štai, tik pasiimsiu sumuštinius — einu budėti prie vartų, kad nepražiopsočiau pašto.
— Skambino vikaras, — vėl prašneko Finčas. — Prašė pasakyti jums, kad iškilmės skaitinių tvarką surepetuos ir be jūsų, jums nebūtina eiti ten anksčiau nei pusę septynių.
— Nejaugi jie vis vien ketina aukoti Kūčių vakaro mišias? — nustebo Danvortis. — Įvertinus aplinkybes, kyla abejonių, ar kas nors į jas ateis.
— Vikaras sakė, esąTarpbažnytinis komitetas surengęs balsavimą — nutarta mišias aukoti bet kuriuo atveju, — paaiškino Finčas, pildamas į skystą arbatą ketvirtį arbatinio šaukštelio pieno ir tiesdamas puodelį Danvorčiui. — Jų nuomone, jei stengsimės elgtis taip, lyg nieko nebūtų nutikę, tai visiems tik padės nepalūžti.
— Mes ketiname atlikti keletą kūrinių varpeliams, — įsiterpė ponia Teilor. — Žinoma, tikros varpų muzikos tai niekaip negali atstoti, bet vis geriau nei nieko. O Šventosios Reformacijos kunigas paskaitys ištrauką iš Mišių maro metu.
— A, — tarstelėjo Danvortis. — Tai iš tikrųjų turėtų padėti visiems nepalūžti.
— Ar man būtinai reikės eiti? — paklausė Kolinas.
— Jam šitokiu oru tikrai nereikėtų niekur vaikščioti, — staiga pareiškė ponia Gadson, išdygusi tarsi iš po žemių su lėkšte, kaupina pilkšvos avižinės košės. Šią dunkstelėjo ant stalo Kolinui po nosimi. — Ir jau tikrai jam nėra ką veikti bažnyčioje, kur begalė mikrobų ir traukia skersvėjai. Kol jūs dalyvausite mišiose, jis galės pabūti čia, su manim. — Ji pristūmė Kolinui kėdę. — Sėskis ir valgyk košę.
Kolinas įsmeigė į Danvortį maldaujantį žvilgsnį.
— Kolinai, — pasakė Danvortis, — atrodo, būsiu pamiršęs savo kambaryje ponios Montojos telefono numerį. Ar negalėtum nubėgti ir atnešti?
— Tuojau pat! — Kolinas lyg įgeltas šoko nuo kėdės ir išgaravo.
— Kai šitą vaiką pakirs indiškasis gripas, — bylojo ponia Gadson, — tikiuosi, jūs prisiminsite, kad pats ir skatinote šitokius žalingus jo maitinimosi įpročius. Man visiškai aišku, kas lėmė šią epidemiją. Tik prastas maitinimasis ir nedovanotina drausmės stoka. Šitame Universitete tvarka tokia, kad gėda ir žmogui pasakyti. Prašiau, kad mane apgyvendintų drauge su mano sūnumi Viljamu — ir ką manote? Nugrūdo netgi į kitą pastatą! Ir iš viso…
— Ko gero, šiais klausimais jums teks kreiptis į Finčą, — nutraukė ją Danvortis. Atsistojo, suvyniojo Kolino paliktus sumuštinius su marmeladu į servetėlę. — O man tučtuojau reikia į ligoninę, — pridūrė ir pasišalino, kol ponia Gadson dar nesuskubo prapliupti iš naujo.
Danvortis grįžo į savo butą ir pamėgino prisiskambinti Endriusui. Linija buvo užimta. Tada paskambino į kasinėjimus vildamasis, kad Montojai galbūt vis tik pavyko išplėšti leidimą išvykti. Tačiau ten niekas neatsakė. Jis vėl paskambino Endriusui. Stebuklai — linija jau buvo laisva. Po trijų pyptelėjimų įsijungė autoatsakiklis.
— Skambina ponas Danvortis, — ištarė jis į ragelį. Paskui, akimirką padvejojęs, pasakė savo buto telefono numerį. — Man reikia kuo skubiau su jumis pasikalbėti. Tai svarbu.
Jis padėjo ragelį, įsimetė diską su sąrašais į kišenę, pasiėmė skėtį bei Kolino sumuštinius ir išėjo į kiemą.
Koliną rado susigūžusį prie vartų, neramiai dirsčiojantį į gatvę Karfakso pusėn.
— Einu į ligoninę aplankyti savo laboranto ir pasimatyti su tavo tetule, — pasakė Danvortis, paduodamas vaikinukui sumuštinius, susuktus į servetėlę. — Gal nori eiti drauge?
— Ne, ačiū, — atsakė Kolinas. — Nenorėčiau pražiopsoti pašto.
— Dėl Dievo meilės, bent nueik pasiimti striukės, jei nenori, kad atskubėjusi ponia Gadson pristotų prie tavęs.
— Ta Rakštis Subinėj ponia Galstoun[3] čia jau prasisuko, — pareiškė Kolinas. — Bandė suvynioti mane į šerpę. Šerpę! — Jis dar kartą nerimastingai dirstelėjo į gatvę. — Nekreipiau į ją dėmesio.
— Visai pamiršau, — pasakė Danvortis. — Priešpiečių būtinai turiu pareiti namo. Jei tau ko nors reikės, prašyk Finčo.
— Ammm… — numykė Kolinas, akivaizdžiai nesiklausydamas. Kažin, ką motina žadėjo jam atsiųsti, kad jis šitaip ištikimai laukia? — susidomėjo Danvortis. Na, bent jau tikrai ne šerpę.
Jis pats apsivyniojo kaklą šaliku ir per lietų nužingsniavo į ligoninę. Praeivių gatvėje buvo vos vienas kitas, ir visi akivaizdžiai stengėsi prasilenkti kuo didesniu atstumu vieni nuo kitų; kažkokia moteris net nulipo nuo šaligatvio į važiuojamąją dalį, kad tik nesusidurtų su Danvorčiu.
Jeigu varpai iš visų spėkų negriaudėtų „Tai nutiko giedrą vidunaktį”, nė neįspėtum, kad šiandien — Kūčios. Niekas nesinešė nei dovanų, nei bugienio šakelių, tiesą sakant, ir išvis jokių pakuočių. Galėjai pamanyti, kad dėl karantino Kalėdos išvis išrūko žmonėms iš galvos.
Argi Kalėdų neužmiršo ir jis pats? Nei apsidairė dovanų, kalėdine eglute — ir ta nepasirūpino. Danvortis prisiminė Koliną, susigūžusį prie Baliolo vartų, ir pajuto karštai trokštąs, kad bent jau vaikinuko motina nebūtų užmiršusi išsiųsti jam dovanų. Grįždamas namo jis būtinai nupirksiąs Kolinui kokį niekutį, galbūt kokį žaislą ar vaizdo įrašą — kad vaikiščias, be šaliko, gautų ir dar ką nors.
Vos pasiekęs ligoninę, Danvortis akimoju buvo nusiųstas į izoliatorių apklausti naujų ligonių.
— Gyvybiškai svarbu nustatyti, kas galėjo turėti ryšių su Jungtinėmis Valstijomis, — pasakė Merė. — Pasauliniame gripo centre susidūrėme su keblumais. Per šventes ten neliko nieko, kas sugebėtų ištirti virusą ir nustatyti sekvenciją. Jie ten lyg ir turėtų budėti dvidešimt keturias valandas per parą ištisus metus, bet paprastai kalnas darbų užgriūva juos iškart po Kalėdų — visokiausi apsinuodijimai maistu, piktnaudžiavimo gėrybėmis pasekmės, kurių simptomai iš pradžių ne kažin kiek skiriasi nuo virusinės infekcijos — taigi, jie ten stengiasi kaip reikiant atsipūsti iš anksto. Šiaip ar taip, kolegos iš Atlantos sutiko atsiųsti PGC vakcinos prototipą, nelaukdami identifikacijos patikrinimo, bet, kol nenustatytas tiesioginis ryšys, negalime pradėti masiškai jos taikyti.
Ji nusivedė jį į atitvertą koridorių.
— Visų ligonių simptomai visiškai sutampa su Pietų Karolinos infekcijos simptomais — aukšta temperatūra, skausmai visame kūne, antrinės komplikacijos plaučiuose — bet tai, deja, dar toli gražu ne įrodymas. — Ji sustojo prie palatos durų. — Tau taip ir nepavyko išsiaiškinti jokių Badrio ryšių su amerikiečiais, tiesa?
— Ne, bet man dar gerokai stinga informacijos — toli gražu nežinau, ką jis veikė kiekvieną minutę. Ar nori, kad paklausinėčiau ir jį?