Merė sudvejojo.
— Jam pablogėjo, — tarstelėjo Danvortis.
— Jam išsivystė plaučių uždegimas. Nenumanau, ar jis išvis įstengs ką nors pasakyti. Jį vis dar kamuoja aukšta temperatūra — tai lyg ir atitinka Pietų Karolinos infekcijos eigą. Duodame jam priešvirusinių preparatų ir papildomų vaistų, kuriems Pietų Karolinos virusas buvo jautrus. — Ji atidarė palatos duris. — Sąraše rasi visus naujai atgabentus ligonius. Paklausk budinčios slaugės, kurioje lovoje kas guli. — Ji kažką surinko konsolėje prie pirmosios lovos. Nušvitusiame ekrane pasirodė kontaktų sąrašas — išsikerojęs, su gausybe persipynusių atšakų — visai kaip didysis bukmedis Universiteto kieme. — Tikiuosi, neprieštarausi, jei Kolinas pernakvos pas tave dar vieną naktį?
— Tegul sau nakvoja kiek tik nori.
— Ak, akmuo nuo širdies nusirito. Aš labai smarkiai abejoju, ar sugebėsiu parsigauti namo anksčiau nei rytoj, o kad jis tūnotų bute vienas pats — tikrai nenorėčiau. Vis dėlto atrodo, kad tik man vienai jis ir terūpi, — piktai pridūrė ji. — Galų gale šiaip taip prisiskambinau Deirdrai į Kentą — o ji kad bent akimi mirktelėtų! „Tikrai? Paskelbtas karantinas? — pragydo ji. — O aš taip užsisukau su visokiais rūpesčiais, kad neturėjau kada net žinių paklausyti.„ O paskui ėmėsi porinti man, ką ketinanti nuveikti drauge su sugyventiniu, suprask: Kolinui jos planuose vietos nenumatyta, tad ji tik džiaugiasi jo atsikračiusi. Kartais net suabejoju: nejaugi ji — tikrai mano dukterėčia?
— Gal žinai, ar ji jau išsiuntė Kolinui kalėdinę dovaną? Jis tvirtina, esą mama pažadėjusi atsiųsti dovanas paštu.
— Galvą guldau: ji taip užsisuko su visokiais rūpesčiais, kad užmiršo net nupirkti jam dovanų, ką jau kalbėti apie išsiuntimą. Kai aną kartą Kolinas per Kalėdų atostogas viešėjo pas mane, dovanų sulaukė tik per Tris Karalius. Ak, tiesa, gerokai kad prisiminiau! Gal netyčia žinai, kas nutiko mano pirkinių krepšiui? Į jį buvau susidėjusi ir dovanas Kolinui.
— Tavo krepšį parsinešiau į Baliolą, — atsakė Danvortis.
— O, kaip gerai. Ketinau nupirkti dar šį bei tą, bet nebespėjau; jeigu tu apsiimtum supakuoti šerpę ir kitus dalykėlius, tuomet Kolinas neliktų išvis nieko neradęs po eglute. — Ji atsistojo. — O jeigu atkapstysi bent kokį nors tikėtiną ryšį su amerikietiškuoju virusu, pranešk man tučtuojau. Kaip tikriausiai pastebėjai ir pats, keletą antrinių kontaktų mums pavyko atsekti iki Badrio, bet gali būti, kad tai — tarpinės grandys, o tikrasis užkrato šaltinis — kas nors visai kitas.
Ji pasišalino, o Danvortis atsisėdo prie moters su violetiniu skėčiu lovos.
— Ponia Bryn… — tyliai užšnekino ją. — Atleiskite, bet privalau šio to jūsų paklausti.
Jos veidas buvo tirštai išraudęs, kvėpavo ji lygiai taip pat sunkiai kaip ir Badris, bet į klausimus atsakinėjo greitai ir aiškiai. Ne, per pastarąjį mėnesį Amerikoje ji nesilankiusi. Ne, nepažįstanti jokių amerikiečių, taip pat nieko, kad pastaruoju metu būtų grįžęs iš Amerikos. Tačiau iš Londono į Oksfordą atvažiavusi metro. „Norėjau apsidairyti Blekvelyje, juk žinote„ — taigi, ji visą dieną vaikščiojo po parduotuves, o galiausiai atsidūrė metro stoties maišatyje — kitaip tariant, buvo susidūrusi su gerais penkiais šimtais žmonių, iš kurių bet kuris galėjo būti Merės ieškomasis kontaktas.
Buvojau po dviejų, kai Danvortis galiausiai baigė klausinėti susirgusiuosius ir suvedė visą naują informaciją į kontaktų sąrašą; joks ryšys su amerikiečiais taip ir nepaaiškėjo, bet Danvortis rado dar du žmones, buvusius anuose šokiuose Hedingtone.
Jis patraukė į izoliatoriaus gilumą nors ir nelabai tikėjosi, kad pavyktų susišnekėti su Badriu. Vis dėlto šio būklė, regis, buvo pagerėjusi. Kai Danvortis įėjo, jis miegojo, bet vos palietė jo ranką Badrio akys tuoj pat atsimerkė, žvilgsnis susitelkė į Danvortį.
— Pone Danvorti… — prašneko jis — silpnu, kimiu balsu. — Ką jūs čia veikiate?
Danvortis atsisėdo.
— Kaip jautiesi?
— Kaip keista… ir ko tik žmogui neprisisapnuoja. Maniau… man taip skaudėjo galvą…
— Man būtinai reikia kai ko tavęs paklausti, Badri. Gal prisimeni, su kuo buvai susitikęs tuose šokiuose Hedingtone?
— Ten buvo šitiek žmonių… — Badris sunkiai nurijo seilę, lyg jam perštėtų gerklę. — Daugumos nė nepažįstu.
— O gal prisimeni, su kuo šokai?
— Elizabeta… — sukarkė Badris. — Sisu… kaip ten ją nežinau pavardės, — sukuždėjo jis. — Ir Elizabeta Jakamoto.
Vidun įėjo paniurėlė palatos sesuo.
— Metas daryti rentgeno nuotrauką — pareiškė ji, nė nežvilgtelėjusi į Badrį. — Jums teks išeiti, pone Danvorti.
— Ar negalėtumėte palaukti dar kelias minutes? Tai svarbu, — paprašė jis, bet sesuo jau maigė konsolės klavišus.
Danvortis pasilenkė prie Badrio.
— Badri, kai užfiksavai tašką… kokio dydžio buvo laiko paklaida?
— Pone Danvorti, — primygtinai pakartojo sesuo.
Danvortis nekreipė į ją dėmesio.
— Ar laiko uždelsimas buvo didesnis, nei tikėjaisi?
— Ne, — kimiai atsakė Badris. Ir pakėlė ranką prie gerklės.
— Kokia gi buvo ta paklaida?
— Keturios valandos, — sukuždėjo Badris, ir Danvortis pagaliau leidosi išgujamas lauk.
Keturios valandos. Kivrina iškeliavo pusę pirmos. Vadinasi, nukeliavo pusę penkių — beveik saulei leidžiantis; tačiau šviesos turėjo pakakti, kad apsidairiusi ji įžiūrėtų, kur atsidūrusi, o prireikus galėjo suskubti ir nueiti iki pat Skendgeito.
Danvortis patraukė ieškoti Merės, norėdamas pranešti jai dviejų merginų, su kuriomis šoko Badris, vardus. Merė peržiūrėjo atgabentųjų ligonių sąrašus. Nei vienos, nei kitos nerado, tad pasakė Danvorčiui, kad šis galįs eiti namo, netgi pamatavo jam temperatūrą ir paėmė kraujo mėginį, kad jam nebereikėtų grįžti. Jis buvo jau beišeinąs, kai į ligoninę atvežė Sisu Feirčaild. Tad kai pagaliau išsiruošė, buvojau beveik arbatos metas.
Kolino nebuvo nei prie vartų, nei valgykloje — ten Danvortis rado tik Finčą, bėdojantį dėl sparčiai tirpstančių sviesto bei cukraus likučių.
— Kur daktarės Arens vaikaitis? — paklausė jo Danvortis.
— Jis visą rytą trypčiojo prie vartų, — atsakė Finčas, susirūpinęs skaičiuodamas cukraus gabalėlius. — Paštą pristatė tik po pirmos, tada vaikiščias nuskubėjo į tetulės butą pažiūrėti, ar jam skirto siuntinio nebus nugabenę ten. Kiek supratau, jokio siuntinio jam nebuvo. Grįžo jis gerokai nukoręs nosį, o paskui, gal prieš kokį pusvalandį, staiga pašoko, pareiškė: „Man tik ką šovė į galvą viena mintis!„ ir galaižin kur išrūko. Galbūt sugalvojo, kur dar paštininkas galėjo nunešti jo siuntinį.
Tik štai niekas jam nieko nesiuntė, pagalvojo Danvortis.
— Kada šiandien užsidaro parduotuvės? — paklausė jis Finčo.
— Šiandien? Kūčių vakarą? Viskas jau bus uždaryta, pone. Per Kūčias visi užsidarinėja anksti, kai kas — netgi vidudienį, jei nebesulaukia pirkėjų. Pone, susikaupė jau visa aibė reikalų…
— Jiems teks palaukti, — nutraukė jį Danvortis, pasiėmė skėtį ir vėl išėjo laukan. Finčas sakė tiesą. Visos parduotuvės jau buvo uždarytos. Danvortis nužingsniavo iki Blekvelio, vildamasis, kad kas jau kas, o jie tikrai turėtų dar dirbti, tačiau ir ten beliko pabučiuoti spyną. Vis dėlto pasinaudoti situacija jie suspėjo. Vitrinoje, tarp apsnigtų žaislinio Viktorijos laikų kaimelio namukų, rikiavosi įvairios brošiūros su patarimais, kaip gydytis pačiam, vaistų aprašai ir net rėksmingai spalvinga knyga minkštais viršeliais: „Tik juokdamiesi galite užsitikrinti puikią sveikatą”.