Galiausiai, kiek nuošaliau nuo Didžiosios gatvės, Danvortis aptiko tebedirbantį paštą. Bet čia tebuvo cigarečių, pigių saldainių ir stirtomis sukrautų Kalėdinių atvirukų — ničnieko, ką tiktų padovanoti dvylikamečiui vaikiščiui. Danvortis išsliūkino lauk taip nieko ir neišsirinkęs, bet paskui apsigalvojo, grįžo ir nupirko irisų už svarą, tirpstančios kramtomosios gumos luistą, dydžio sulig geru asteroidu, ir kelis pakelius saldainiukų, iš pažiūros primenančių muilo tabletes. Ne kažin kas, bet Merė juk sakė, be šerpės, nupirkusi ir dar kažko.
Paaiškėjo, kad tasai „dar kažkas„ — pora pilkų vilnonių kojinių, dar nykesnių ir už šerpę, ir kompaktinis vaizdo diskas, skirtas kalbai tobulinti. Dar laimė, kad ji spėjo apsirūpinti ir pliauškynėmis bei vyniojamuoju popieriumi, tačiau anokios ten Kalėdos, kai dovanų gauni porą kojinių ir kelis irisus… Danvortis apsidairė po savo kabinetą, karštligiškai sukdamas galvą, ką dar galėtų pridėti.
„Apokaliptiška!„ — įvertino Kolinas, kai Danvortis pasakė, kad Kivrina iškeliavo į Viduramžius. Jis ištraukė iš lentynos „Riterių amžių”. Knyga buvo tik su iliustracijomis, be hologramų, bet nieko geriau Danvortis nebesuskubo greitosiomis sumąstyti. Paskubomis suvyniojo dovanas, persirengė ir tekinas nukurnėjo į Mergelės Marijos bažnyčią, merkiamas nesiliaujančio lietaus, pakeliui kirsdamas ištuštėjusį Bodlio bibliotekos kiemą, stengdamasis neįmaknoti į kokį patvinusį nutekamąjį lataką.
Šitokiu oru nė vienas sveiko proto žmogus neturėtų net nosies kišti laukan. Praėjusiais metais per Kūčias buvo sausa, bet bažnyčia vis vien prisirinko tik artipilnė. Tąsyk drauge su Danvorčiu į mišias ėjo ir Kivrina. Per atostogas ji nevažiavo namo, pasiliko mokytis — Danvortis aptiko ją Bodlio bibliotekoje ir primygtinai įprašė ateiti į jo rengiamą šerio vakarėlį, o paskui — ir į bažnyčią.
— Man nereikėtų blaškytis, — pakeliui į bažnyčią pareiškė ji. — Turėčiau visą dėmesį sutelkti į tyrinėjimus.
— Mergelės Marijos bažnyčia kaip tik labai tinka tyrinėjimams. Pastatyta 1139-aisiais, o viduje viskas likę taip pat, kaip buvo Viduramžiais — įskaitant net šildymo sistemą.
— Tarpbažnytinės apeigos tikriausiai irgi autentiškos? — andai paklaususi ji.
— Nė trupučio neabejoju, kad pačia savo dvasia jos persmelktos geriausiais ketinimais ir atmieštos kvailybe lygiai taip pat, kaip ir bet kurios Viduramžių mišios, — atsakęs jis.
Siauru skersgatviu jis nuskubėjo pro Brasenozę ir pagaliau atlapojo Mergelės Marijos bažnyčios duris; iš vidaus jam į veidą siūbtelėjo karščio gūsis. Danvorčio akiniai akimoju aprasojo. Jis stabtelėjo prieangyje ir nušluostė juos šaliko galu, bet akinius tuoj pat vėl aptraukė rūkana.
— Vikaras jau ieško jūsų, — pasitiko j į Kolinas. Vaikinukas vilkėjo marškinius ir švarką, plaukai buvo sušukuoti. Iš nemenko pluošto, kurį laikė rankoje, jis padavė Danvorčiui vieną lapelį — su mišių tekstais ir eigos tvarka.
— O aš maniau, kad tu pasiliksi namuose, — nustebo Danvortis.
— Su ponia Gadson? Kraupinė mintis! Geriau jau kiurksoti bažnyčioje nei su ja! Taigi, pasižadėjau poniai Teilor padėti atsigabenti varpelius.
— O vikaras ta proga pristatė tave prie darbo, — pastebėjo Danvortis, vis dar nelabai sėkmingai stengdamasis nušluostyti akinius. — Tikriausiai per daug nenusiplūkei?
— Juokaujate? Bažnyčia sausakimša.
Danvortis užmetė akį į centrinę navą. Klauptuose jau uodui nebebuvo kur snapo įkišti, žmonės palei bažnyčios sienas statėsi sulankstomas kėdutes.
— Ak, gerai, kad atėjote, — artyn jau skubinosi vikaras, nešinas visu glėbiu giesmynų. — Atleiskite dėl karščio. Vis per tą krosnį. Nacionalinis Paveldas neleidžia mums įsirengti naujos šildymo sistemos, o gauti atsarginių dalių šitam prieštvaniniam gremėzdui — beveik neįmanoma. Kaip tik dabar išklero termostatas. Taigi, šildymo nebegalime reguliuoti — tiktai arba įjungti, arba išjungti. — Iš sutanos kišenės jis išžvejojo du popieriaus lapelius, dirstelėjo įjuos. — Gal kur nors matėte poną Latimerą? Jis turėtų perskaityti palaiminimą.
— Nemačiau, — atsakė Danvortis. — Bet aš priminiau jam, kelintą valandą mišios.
— Ką gi, kai jis supainiojo laiką praėjusį kartą, prisistatė valandą per anksti. — Vikaras padavė Danvorčiui lapelį. — O štai čia — Šventojo Rašto ištrauka jums. Šįmet — iš Karaliaus Džeimso. To reikalavo Tūkstantmečio bažnyčia; gerai dar, kad ne iš „People‘s Common”, kaip kad nutiko pernai. Karalius Džeimsas gal ir archajiškas, bet bent jau ne nusikalstamas.
Virstelėjo lauko durys, vidun sugriuvo būrelis žmonių: visi suskleidė skėčius, purtė skrybėles. Suėjusius vidun Kolinas apdalijo lapeliais su mišių tekstais, tada jie patraukė į navą.
— Taip ir žinojau, reikėjo rinktis Kristaus Bažnyčią, — pasakė vikaras.
— Ką jie visi čia veikia? — gūžčiojo pečiais Danvortis. — Nejaugi dar nesupranta, kad siaučia epidemija?
— Visada šitaip, — atsakė vikaras. — Prisimenu, kas dėjosi, kai prasidėjo pandemija. Aukų surinkome daugiau nei bet kada. Vėliau jau nieko nebeišviliosi iš namų, bet kol kas visiems maga burtis draugėn — vis šiokia tokia paguoda.
— Nepaminėjote jaudulio, — įsiterpė Šventosios Reformacijos kunigas. Jis vilkėjo megztinį aukšta atlenkiama apykakle, mūvėjo kelnes, buvo susisiautęs vilnone, raudonai ir žaliai languota alba.
— Tas pat dedasi ir prasidėjus karui. Žmonės renkasi drauge išgyventi dramą.
— Ir, be kita ko, dvigubai sparčiau skleisti užkrato, — pridūrė Danvortis. — Nejaugi niekas jiems nepasakė, kad virusas užkrečiamas?
— Ketinu pasakyti, — pažadėjo vikaras. — Jūs skaitysite iš karto po varpininkų. Ištrauką teko pakeisti — vėl Tūkstantmečio bažnyčios reikalavimu. Jums — Evangelija pagal Luką, 2:1 — 19. — Jis nuėjo dalydamas giesmių tekstus.
— O kur jūsų mokinė, Kivrina Engl? — paklausė kunigas. — Šiandien jau pasigedau jos per lotyniškąsias mišias.
— Ji — 1320-uosiuose, viliuosi — sėkmingai nusigavusi į Skendgeito kaimą, viliuosi — po stogu, saugi nuo lietaus.
— O, puiku, — pareiškė kunigas. — Ji taip norėjo ten nukeliauti. Jos laimė, kad jai netenka išgyventi viso šito.
— Taip, — nesiginčijo Danvortis. — Manau, man reikėtų bent kartelį persiskaityti tekstą.
Jis nužingsniavo į navą. Čia buvo dar tvankiau, stipriai trenkė drėgna vilna ir drėgnais akmenimis. Languose ir ant altoriaus blausiai mirgėjo lazerinės žvakės. Varpininkai statė priešais altorių du didelius stalus, dangstė juos sunkiais raudonos vilnos apdangalais. Danvortis priėjo prie sakyklos ir atsivertė Bibliją.
„Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus”, — perskaitė jis.
Tai jau taip, Karalius Džeimsas išties archajiškas, pagalvojo. O ten, kur šiuo metu yra Kivrina, šitas variantas išvis dar neegzistuoja.
Danvortis grįžo pas Koliną. Žmonės vis dar srautu plūdo vidun. Šventosios Reformacijos kunigas ir musulmonų imamas patraukė į alkovą ieškoti daugiau kėdžių, vikaras tuo tarpu galynėjosi su krosnies termostatu.
— Užėmiau mums dvi vietas antroje eilėje, — pasakė Kolinas.
— Ar žinote, ką iškrėtė ponia Gadson, kai gėrėme arbatą? Ogi paėmė ir išmetė mano gumą. Pareiškė, kad joje knibždėte knibžda mikrobų! Kokia laimė, kad mano mama ne tokia. — Jis sutvarkė gerokai aptirpusią lapelių su mišių eiga krūvelę. — Manau, atsitiko štai kas: jos dovanų man taip ir nepristatė tik dėl karantino. Na, turiu omeny, pirmiausia juk reikia atsiųsti čionai maisto atsargų ir visokių kitokių būtiniausių dalykų, argi ne taip? — Jis dar kartą perdėliojo ir taipjau tvarkingai sudėtus lapelius.