— Labai gali būti, — sutiko Danvortis. — O kada norėtum išpakuoti kitas dovanas? Šįvakar ar rytoj rytą?
Kolinas labai stengėsi nuduoti, kad tai jam nėmaž nerūpi.
— Turbūt geriausia — Kalėdų rytą. — Jis padavė lapelį moteriai su geltonu lietpalčiu, drauge pridurdamas ir akinančią šypseną.
— Tai bent, — burbtelėjo ji, plėšte išplėšdama lapelį jam iš rankos. — Džiaugiuosi matydama, jog kai ko čia neapleidžia Kalėdų dvasia, nepaisant net siaubingos epidemijos.
Danvortis susirado savo vietą ir atsisėdo. Atrodė, kad visos vikaro pastangos sureguliuoti krosnį nuėjo vėjais. Danvortis nusivyniojo šaliką, nusivilko paltą, viską sukrovė ant gretimos kėdės.
Praėjusiais metais bažnyčioje tvyrojo stingdantis šaltis.
— Nepaprastai autentiška, — tąsyk kuštelėjo jam Kivrina. — Beje, Šventojo Rašto skaitiniai — taip pat. „Around then the politicos dumped a tax hike on the ratepayers”, — pacitavo ji Evangelijos pagal Luką pradžią iš „People‘s Common”. Ir išsišiepė. — Viduramžių Biblija buvo surašyta tokia kalba, kad nė patys tų laikų žmonės jos nesuprasdavo.
Atskubėjo Kolinas ir klestelėjo tiesiog ant Danvorčio palto bei šaliko. Šventosios Reformacijos kunigas atsistojo, prasibrovė tarp varpininkų stalų ir.įsitalpino priešais altorių.
— Melskimės, — prabilo.
Į akmenines grindis sušlepsėjo klūpojimo pagalvėlės. Visi suklaupė.
— O Dieve, atsiuntęs mums šią negalią, tark žodį savajam mirties angelui, sulaikyk savo baudžiančią ranką, lai neištuštėja mūsų žemės, meldžiame, nesunaikink visko, kas gyva.
Štai tau ir padrąsinantis žodis, dingtelėjo Danvorčiui.
— Kaip ir anais laikais, kai Viešpats užleido maru Izraelį, kai nuo Dano iki Bersabėjaus žmonių išmirė septyniasdešimt tūkstančių vyrų, taip ir dabar mes varge ir nelaimėje meldžiame: atitrauk savąją rūstybės rykštę nuo tikinčiųjų!
Užkaukė senovinės krosnies vamzdžiai, bet kunigui tai, regis, buvo nė motais. Jis dar geras penkias minutes rėžė kalbą ta pačia tema, gausiai minėdamas istorinius atvejus, kai Dievas nušluodavęs netikėlius, „užleisdavęs juos maru”, o paskui paprašė visų atsistoti ir sugiedoti „Viešpats kviečia jus linksmintis, ponai, teneslegia rūpesčiai jūsų pečių”.
Į bažnyčią šmurkštelėjo Montoja, apsidairiusi ji įsitalpino greta Kolino.
— Ištisą dieną prakiurksojau NSA, — sukuždėjo ji. — Iš kailio nėriausi įkalbinėdama juos išimties tvarka duoti man leidimą išvykti. Galima pamanyti, kad, jų nuomone, aš tik ir tykau progos lakstyti, į visas puses žarstydama virusą. Kaliau jiems į galvas, kad keliaučiau tiesiai į radimvietę, kur nėra nė gyvos dvasios, tad aš ir norėdama nieko negalėčiau užkrėsti — manote, kad jie bent klausėsi?
Ji atsigręžė į Koliną.
— Jei vis dėlto sugebėsiu išlupti leidimą, man reikės savanorių pagalbininkų. Kaip manai, ar tau patiktų iškasti vieną kitą skeletą?
— Jis negalės, — skubiai įsiterpė Danvortis. — Tetulė jo neišleis.
— Jis pasilenkė per Koliną ir sukuždėjo: — Mums niekaip nesiseka išsiaiškinti, kur pirmadienį dieną buvo Badris Čauduris — nuo vidurdienio iki pusės trijų. Gal jūs jį matėte?
— Tšš! — sušnypštė ta pati moteris, kuri aprėkė Koliną.
Montoja papurtė galvą.
— Aš tuo metu buvau su Kivrina, tyrinėjome žemėlapius bei Skendgeito išsidėstymą, — taip pat pakuždomis atsakė ji.
— Kur? Radimvietėje?
— Ne, Brasenozėje.
— O Badrio ten nebuvo? — paklausė Danvortis, nors ir žinojo, kad tuo metu Badris neturėjo jokių reikalų Brasenozėje. Juk pats paprašė Badrio aptarnauti tinklą — bet vėliau, tik tada, kai jie susitiko pusę trijų.
— Ne, — atsakė Montoja.
— Tšššš! — sušnypštė moteris.
— O kiek laiko praleidote su Kivrina?
— Nuo dešimtos iki pat tol, kol jai reikėjo į ligoninę — man rodos, trečią valandą, — sukuždėjo Montoja.
— Tššš!
— Man jau reikės skaityti „Maldą Didžiajai Dvasiai”, — sukuždėjo Montoja. Atsistojo ir palei kėdžių eiles patraukė į priekį.
Ji perskaitė savąją Amerikos indėnų giesmę, o po to varpininkai, užsimaukšlinę baltas pirštines ant rankų ir ryžtingas išraiškas — ant veidų, ėmėsi groti „O Kristau, kursai atėjai į pasaulį”; jų muzika labai jau priminė krosnies vamzdžių ūbavimą.
— Absoliučiai kraupiniai, ar ne? — sukuždėjo Kolinas, prisidengęs mišių eigos lapeliais.
— Tai dvidešimtojo amžiaus pabaigos atonalus kūrinys, — taip pat pakuždomis atsakė jam Danvortis. — Jis ir turi skambėti siaubingai.
Kai jau atrodė, kad varpininkai baigė bildinti varpus, Danvortis užlipo į sakyklą skaityti Šventojo Rašto.
— „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus…”
Montoja atsistojo, skersomis praslydo pro Koliną į šoninį praėjimą ir nėrė pro duris lauk. Danvortis taip ir nespėjo jos paklausti, ar jis išvis mačiusi Badrį pirmadienį arba antradienį, arba gal žinanti, ar jis nebendravęs su kokiais nors amerikiečiais.
Žinoma, galėsiąs paklausti jos to ir rytoj, kai visi eis duoti kraujo mėginių. Šiaip ar taip, patį svarbiausią dalyką pavyko išsiaiškinti — Kivrina pirmadienį tikrai nebuvo susitikusi su Badriu. Pasak Montojos, nuo dešimtos iki trijų Kivrina buvo su ja, o paskui patraukė tiesiai į ligoninę. Savo ruožtu Badris tuo metu jau buvo atėjęs į Baliolą susitikti su Danvorčiu, o iš Londono jis parvažiavo tik po dvyliktos, vadinasi, užkrėsti jos tikrai negalėjo.
— „…bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai…”
Atrodė, kad niekas jo nesiklauso. Moteris, aprėkusi Koliną, rangėsi kėdėje, stengdamasi išsinerti iš palto; visi kiti jau buvo nusivilkę ir dabar vėdinosi lapeliais su mišių tekstu.
Jis galvojo apie Kivriną, apie tai, kaip pernai per mišias ji klūpojo ant akmeninių grindų ir įdėmiai, sutelkusi dėmesį žvelgė į jį, kol jis skaitė. Vaizduotėje ji regėjo Kūčių mišias 1320-aisiais, kai Šventasis Raštas buvo skaitomas lotyniškai, o bažnyčios languose mirgėjo vaškinės žvakės.
Kažin, ar ten iš tikrųjų viskas vyksta taip, kaip ji įsivaizdavo? — pagalvojo Danvortis ir čia pat prisiminė, kad ten, kur ji dabar, šiandien — anaiptol ne Kūčios. Iki Kalėdų ten dar ištisos dvi savaitės. Jei tik ji tikrai ten. Jei ji sveika gyva.
— „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje”. — Danvortis baigė skaityti ir grįžo į savo vietą.
Imamas ėmėsi skaityti skelbimus: pranešė, kokiu metu kokiose bažnyčiose bus aukojamos Kalėdų mišios, o paskui perėjo prie NSA biuletenio, raginančio vengti kontaktų su užsikrėtusiais asmenimis. Paskui skaityti pamokslo stojo vikaras.
— Esama tokiu, — pradėjo jis, iškalbingai žvelgdamas į Šventosios Reformacijos kunigą, — kurie mano, kad liga — tai Dievo bausmė. Vis dėlto Kristus visą gyvenimą gydė ligonius ir paliegėlius, ir jei dabar Jis būtų čia, tarp mūsų, nėmaž neabejoju, kad išgydytų ir užsikrėtusiuosius virusu lygiai taip pat, kaip andai išgydė raupsuotąjį samarietį… — tais žodžiais pradėjęs, jis geras dešimt minučių dėstė, kaip apsisaugoti nuo gripo. Išvardijo ligos simptomus, paaiškino, kaip užkratas perduodamas lašeliniu būdu.