— Gerkite kuo daugiau skysčių ir daugiau ilsėkitės, — užbaigė jis ištiesdamas rankas virš sakyklos, tarsi laimindamas, — o jei jums pradės reikštis kuris nors iš išvardytųjų simptomų, tuojau pat skambinkite gydytojui.
Varpininkai vėl apsimovė baltąsias pirštines ir, pritardami vargonams, ėmė skambinti „Šlovingosios Viešpatijos angelus„ — šįsyk giesmę jau buvo įmanoma net atpažinti.
Į sakyklą pakilo Suvienytųjų atsivertėlių bažnyčios pastorius.
— Kaip tik šią naktį jau daugiau nei prieš du tūkstančius metų Viešpats atsiuntė mūsų pasaulin savo Vienatinį Sūnų, mylimąjį savo kūdikį. Ar galite įsivaizduoti, kaip neapsakomai Jis turėjo mus mylėti, kad šitaip pasielgtų? Tą naktį Jėzus paliko savo dangiškuosius namus ir žengė į pasaulį, kupiną pavojų bei ligų… — šitaip bylojo pastorius. — Jis atėjo pas mus kaip mažytis bejėgis kūdikis, nieko nenutuokiantis nei apie blogį, nei apie išdavystę, kuriąjam teks patirti. Kaip Dievas galėjo šitaip atsiųsti mums savo Vienatinį Sūnų, kas pastūmėjo Jį atiduoti mums savo mylimiausią kūdikį? Atsakymas vienas — meilė. Meilė.
— Arba kompetencijos stoka, — sumurmėjo Danvortis.
Kolinas, įdėmiai apžiūrinėjęs kramtomosios gumos spalvą, staiga kilstelėjo galvą ir įsistebeilijo į Danvortį.
O paskui, kai jau buvo Jį išleidęs, Jis, reikia manyti, nerimavo ir rūpinosi dėl Jo kiekvieną mielą minutę, galvojo Danvortis. Kažin, ar Jis dar bandė pakeisti įvykius?
— Meilė, tik meilė atsiuntė Kristų į mūsų pasaulį, tik meilės dėka Kristus savo valia, ne, savo paties noru atkeliavo pas mus.
Ji tikrai sveika gyva, galvojo Danvortis. Koordinatės apskaičiuotos teisingai. Laiko paklaida — vos keturios valandos. Užsikrėsti gripu ji tikrai negalėjo. Ji sėkmingai įsikūrė Skendgeite, susitikimo data nustatyta tiksliai, o įrašinėjimo įtaisas — jau artipilnis jos įspūdžių. Ji tikrai sveika gyva, dairosi susižavėjimo kupinomis akimis ir, ačiū Dievui, nieko nenutuokia, kas dedasi čia.
— Tėvas atsiuntė Jį į šį pasaulį, kad Jis padėtų mums mūsų varguose ir sielvartuose, — kalbėjo pastorius.
Vikaras mojo Danvorčiui. Šis pasilenkė priėjo per Koliną.
— Mane ką tik pasiekė žinia, kad ponas Latimeras susirgo, — sukuždėjo vikaras. Ir padavė Danvorčiui perlenktą popieriaus lapelį. — Gal jūs perskaitysite palaiminimą?
— …Dievo pasiuntinys, meilės nešėjas… — užbaigė pastorius ir atsisėdo.
Prie altoriaus vėl žengė Danvortis.
— Prašau visus atsistoti palaiminimui, — ištarė jis, išskleidė popierėlį, dirstelėjo į jį. „O Viešpatie, sulaikyk savo baudžiančią ranką.. „ — šitaip prasidėjo palaiminimo tekstas.
Danvortis sugniaužė popierių saujoje.
— Gailestingasis Tėve, — prašneko jis, — sergėk tuos, kurie šiuo metu toli nuo mūsų, padėk jiems saugiai sugrįžti namo.
1320 gruodžio 20 (pagal senąjį kalendorių). Aš jau beveik visiškai sveika. Atrodo, galų gale bus pradėjęs veikti sustiprintas imunitetas, priešvirusiniai skiepai ir dar balažin kas. Galiu ramiai įkvėpti — krūtinės nebevarsto skausmai, kosulys praėjo, jaučiuosi tokia sustiprėjusi, kad, regis, imčiau ir nueičiau iki pat plyšio, jei tik žinočiau, kur jis yra.
Užgijo ir pjautinė žaizda ant smilkinio. Ledi Elivysa šįryt apžiūrėjo ją ir net pasišaukė pasižiūrėti ledi Imeiną.
— Tai stebuklas! — sužavėta sušuko Elivysa, tačiau Imeina kaip buvo, taip ir liko įsikūnijęs įtarumas. Žiūrėk, dar ims ir nuspręs, kad aš — ragana.
Netruko paaiškėti, kad dabar, kai jau nebesu ligonė, aš tampu problema. Tarsi dar maža būtų to, kad ledi Imeina mano, jog šnipinėju, o gal vagiu šaukštus, aš keliu rūpesčių ir dėl to, kad niekas nežino, kas esu — kokia mano kilmė, kaip reikėtų su manimi elgtis — o Elivysa neturi nei laiko, nei jėgų tokius klausimus spręsti.
Problemų jai ir šiaip iki kaklo. Lordas Gijomas vis dar nesirodo, jo patikėtinis įsimylėjęs ją, o dar ir Kalėdos artėja. Ji jau nusamdė gerą pusę kaimo patarnauti ir gaminti valgį, nors namuose stinga begalės būtinų maisto produktų— ledi Imeina nepavargsta zyzti, esą būtina nusiųsti ką nors į Oksfordą ar Koursį jų pargabenti. Gyvas vargas ir su Agnese — ji be paliovos pinasi po kojomis ir nuolat pasprunka nuo Maisrės.
— Privalai pasiųsti žmogų pas serą Bloetą, kad paskolintų mums auklę, — ėmėsi mygti Imeina, kai kartą jos galiausiai aptiko Agnesę, žaidžiančią daržinės stoginėje. — Ir dar, kad pargabentų cukraus. Nebeturime nė žiupsnio nei pagardams, nei saldėsiams.
Elivysa visai suirzo:
— Mano vyras griežtai prisakė…
— Agnesę prižiūrėsiu aš, — įsiterpiau vildamasi, kad vertėjas deramai išvers žodį „auklė“ ir kad istoriniai įrašai nemelavo tvirtindami, jog vaikų auklėmis kartais dirbdavo ir kilmingos moterys. Atrodo, bent šįsyk pataikiau. Kaipmat pelniau dėkingą Elivysos žvilgsnį, o ir Imeina tik paskersakiavo į mane — nėmaž ne įtariau nei visada. Taigi, dabar Agnesės priežiūra gula ant mano pečių. Panašu, kad — ir Rozemundos, kuri šįryt paprašė padėti jai siuvinėti.
Įsidarbinusi mergaičių aukle, įgijau nemaža privalumų: dabar galiu klausinėti jas apie tėvą ar kaimą visko, kas tik šaus į galvą, be to, galiu vaikščioti į arklides ir į bažnyčią, galiu kalbėtis su kunigu ir su Gavynu. Bėda tik ta, kad nuo mergaičių daug kas šiepiama. Kartą jau atkreipiau dėmesį, kaip staigiai nutilo Elivysa, kažką kalbėjusi Imeinai, vos į menę įėjome mudvi su Agnese, o kai paklausiau Rozemundos, kodėl jos atsikraustė pagyventi čia, ji atsakė tiek tiek: „Tėtis mano, kad Ašenkote oras sveikesnis.“
Šitaip pirmą kartą išgirdau paminint kaimo pavadinimą. Nei mano žemėlapyje, nei 1086-ųjų žemės nuosavybės aprašymo knygoje — Domesday Book — neminimas joks Ašenkotas. Įtariu, kad jis bus vienas iš tų „dingusiųjų kaimų”. Kaimelis, kuriame vos keturiasdešimt gyventojų, galėjo išmirti visas iki paskutinio žmogaus Juodosios Mirties laikotarpiu, o gal jį plėsdamasis prarijo kuris nors iš netolimų miestelių. Bet aš vis vien manau, kad tai ir bus Skendgeitas.
Paklausiau mergaičių, ar joms girdėtas Skendgeito pavadinimas, ir Rozemunda atsakė tokio kaimo nežinanti, bet tai dar nieko neįrodo — juk jos kilusios ne iš šių apylinkių. Vis dėlto Agnesei šovė į galvą paklausti Maisrės, tačiau apie tokį negirdėjusi ir ji. Pirmieji rašytiniai šaltiniai, kuriuose minimi vietovardžiai su priesaga „geitas„ (iš tiesų šis žodis reiškė užtvanką arba vandens slenkstį) datuojami tik 1360-aisiais, o daugumą anglosaksiškųjų vietovardžių pakeitė normaniškieji — arba vietos buvo pavadintos pagal naujojo savininko pavardę. Ši aplinkybė nieko gero nežada Gnomui D'lveri ir baigčiai to teismo, iš kurio jis vis negrįžta. Žinoma, gali būti ir taip, kad kaimas vis dėlto — ne tas. O tai jau būtų bloga žinia man.
(Pauzė)
Riteriška Gavyno meilė Elivysai, panašu, visiškai netrukdo jam tenkinti kūno poreikius su tarnaitėmis. Sykį paprašiau Agnesės, kad nusivestų mane į arklidę pasižiūrėti jos ponio — vyliausi sutiksianti ten Gavyną. Jis iš tikrųjų buvo ten — viename iš gardų drauge su Maisre; sklindančių iš ten garsų nieku gyvu nepavadintum rafinuotais. Maisrė neatrodė įsibauginusi labiau nei paprastai, o abiem rankomis, užuot dangsčiusi ausis, laikė suglobsčiusi sijonus, pasikėlusi juos virš juosmens — vadinasi, tikrai ne išprievartavimas. Žinoma, Ir ne l‘amour courtois.