Teko paskubomis nukreipti Agnesės dėmesį ir skubiai išvilioti ją iš arklidės, tad pasakiau, kad norėčiau pereiti per ganyklą ir apžiūrėti varpinę. Mudvi sulindome vidun paspoksoti į storą virvę.
— Tėvas Rošas skambina varpu tada, kai kas nors miršta, — paaiškino man Agnesė. — Jeigu jis nepaskambins, prisistatys velnias ir nusineš numirėlio sielą, tada jis nebegalės pakliūti į dangų. — Atrodo, mane pavaišino dar vienu pavyzdžiu tų prietaringų paistalų, kurie taip siutina ledi Imeiną.
Agnesė įsigeidė paskambinti varpu, bet man pavyko ją perkalbėti: pasiūliau verčiau eiti į bažnyčią susitikti su tėvu Rošu.
Tėvo Rošo bažnyčioje nebuvo. Agnesė pasakė, kad jis tikriausiai vis dar pas sergantį kumetį, kuris „vis dar niekaip nemiršta, nors jau atliko išpažintį ir gavo išrišimą”, o gal meldžiasi kur nors vienumoje.
— Tėvas Rošas papratęs eiti melstis į mišką, — paaiškino mergytė, pro krucifiksą žvilgčiodama į altorių.
Bažnyčia — normaniška: su centrine nava, smiltainio pilioriais, akmeninėmis plytelėmis grįstomis grindimis. Langai su vitražais maži, labai siauri, tamsių spalvų. Nenuostabu, kad šviesos vidun beveik visai neįspįsta. Daugmaž ties navos viduriu — vienišas kapas, tikriausiai tas pats, prie kurio man teko padirbėti kasinėjimuose. Jo viršuje — riterio atvaizdas, rankos su šarvinėmis pirštinėmis sukryžiuotos ant krūtinės, prie šono kabo kardas. Ant šono išraižytas įrašas byloja: „Requiescat cum Sanctis tuis in aeternum”. Lai jis ilsisi su Tavo angelais per amžius. Kape, kurį mačiau kasinėjimuose, irgi buvo įrašas, prasidedantis žodžiu „Requiescaf”, bet likusioji įrašo dalis, kai aš lankiausi ten, dar nebuvo atidengta.
Agnesė pranešė man, kad čia palaidotas jos senelis, kuris mirė nuo karštinės „jau labai, labai seniai”, tačiau kapas atrodo dar visai šviežias, taigi, gerokai skiriasi nuo to, kurį mačiau kasinėjimuose. Šis išpuoštas daugybe visokiausių detalių, kurių ant mano matyto antkapio nebuvo, bet jos galėjo nubyrėti, laikui bėgant.
Išskyrus antkapį su grubaus darbo skulptūra, nava visiškai tuščia. Keturioliktojo amžiaus žmonės mišių klausydavo stovėdami, tad jokių klauptų čia nebuvo, o tradicija prigrūsti bažnyčią skulptūrų bei paminklų atsirado tik šešioliktojo amžiaus pradžioje.
Navą nuo šešėliuotos presbiterijos įdubos su altoriumi skyrė medinis dvyliktojo amžiaus drožinėtas kryžius su Nukryžiuotuoju. Viršuje, abipus krucifikso, du grubiai nutepti paveikslai, vaizduojantys paskutiniojo Teismo dieną. Vienoje pusėje — dorieji tikratikiai, žengiantys į dangų, kitoje — nusidėjėliai, amžiams bloškiami į pragarą. Tačiau vieni nuo kitų jie beveik nesiskiria: ir tie, ir tie nutapyti akį rėžiančiomis raudonomis ir mėlynomis spalvomis, o pažiūrėjus į veidus, visi atrodo vienodai suglumę.
Altorius labai kuklus, dykas, tik užtiestas drobiniu audeklu, o abiejuose galuose stovi po žvakidę. Ne itin kruopščiai išdrožta skulptūra vaizduoja ne Mergelę Mariją, kaip maniau anksčiau, o šventąją Kotryną Aleksandrietę. Skulptūra — priešrenesansinių laikų stiliaus: trumpas liemuo su užrioglinta didele galva, ketvirtainiškas vienuolės gobtuvas, siekiantis tik vos vos žemiau ausų. Šventoji stovi, viena ranka apglėbusi lėlę primenantį vaiką, o kitoje laiko ratą. Ant grindų priešais statulą buvo trumpas gelsvas žvakigalis ir du aliejiniai žibintai.
— Ledi Kivrina, tėvas Rošas sako, kad tu — šventoji, — ėmė ir pareiškė Agnesė, kai vėl išėjome į lauką.
Šiuokart painiavos kilmę įžvelgti buvo nesunku; kažin, pagalvojau sau, gal panašiai nutiko ir su tais varpais bei velniu, raitu ant juodo žirgo?
— Aš nešioju šventosios Kotrynos Aleksandrietės vardą — paaiškinau, — lygiai kaip ir tu pavadinta šventosios Agnietės garbei. Tačiau mes pačios nesame šventosios.
Agnesė papurtė galvą.
— Jis sako, kad, priartėjus paskutiniosioms dienoms, Dievas atsiųs į žemę nusidėjėliams savo šventuosius. Jis sako, kad, kai meldiesi, kalbi su Dievu jo kalba.
Aš visąlaik stengiausi įrašinėti savo įspūdžius labai atsargiai, kalbėti į suglaustus delnus tik tada, kai kambaryje nieko nėra, tačiau net nenutuokiu, ko galėjau prišnekėti tada, kai gulėjau karščiuodama. Prisimenu, prašiau ir prašiau jo man padėti, prašiau, kad jūs atskubėtumėte manęs iš čia ištraukti. O jeigu tėvas Rošas girdėjo mane kažką murmant šiuolaikine anglų kalba, jam net labai galėjo pasirodyti, kad šneku kažin kokia dvasių kalba. Dar laimė, kad jis laiko mane šventąja, o ne ragana, bet ledi Imeina irgi pakankamai daug laiko praleido prie mano patalo, kai sirgau… Nuo šiol teks dar labiau pasisaugoti.
(Pauzė)
Dar kartą nuėjau į arklidę (prieš tai apdairiai įsitikinusi, kad Maisrė — tikrai virtuvėje), bet Gavyno neradau, nebuvo ir Gringoleto. Užtat radau visas savo dėžes ir išardyto vežimo likučius. Kaip kažin ką, Gavynui teko bene dešimt kartų keliauti ten ir atgal, kol atbogino viską. Kruopščiai peržiūrėjau daiktus, bet žalvariu kaustytos dėžutės taip ir neaptikau. Taigi, lieka tikėtis, kad jos Gavynas nepastebėjo, galbūt ji iki šiol tebeguli šalikelėje, kur pati ją ir numečiau. Jeigu tikrai taip, dėžutę neabejotinai palaidojo sniegas, bet šiandien protarpiais kyščioja saulė ir sniegas pradeda trupučiuką težti.
15
Kivrina po plaučių uždegimo sveiko taip sparčiai, kad jai neliko nė menkiausios abejonės: kažkas galų gale pažadino jos snūduriavusią imuninę sistemą. Krūtinę varstęs skausmas staiga išnyko lyg nebuvęs, o žaizda smilkinyje užgijo, tarsi mostelėjus burtų lazdele.
Imeina įtariai apžiūrėjo jos kaktą, tarsi manytų, kad Kivrina žaizdą kažkaip sugebėjo suvaidinti, o šiai liko tik džiaugtis, kad iš pat pradžių atsisakė klastotės.
— Privalai padėkoti Dievui už tai, kad taip stebuklingai išgydė tave šią šventą sekmą dieną — susiraukusi pareiškė Imeina ir atsiklaupė prie lovos.
Ji buvo ką tik grįžusi iš mišių, jai po kaklu kabaliavo sidabrinis relikvijorius. Tad dabar suspaudė jį tarp delnų (visai kaip aš
— įrašymo prietaisą dingtelėjo Kivrinai), sukalbėjo „Tėve mūsų” ir pakilo.
— Gaila, kad negalėjau eiti kartu su jumis į mišias, — pasakė Kivrina.
Imeina purkštelėjo.
— O aš maniau, kad tu pernelyg sunkiai sergi, — pareiškė, reikšmingai pabrėždama žodį „sergi”. — Šiaip ar taip, mišios buvo varganos.
Ji eilinį kartą ėmėsi dėstyti tėvo Rošo nuodėmes: Evangelijos ištrauką šis perskaitęs prieš Kyrie, jo alba apvarvėjusi žvakių vašku, maža to, jis praleidęs dalį Confiteor Deo. Atrodė, kad išvardijus kunigo nusikaltimus, jai pasitaisė nuotaika. Baigusi, Imeina patapšnojo Kivrinai ranką ir jau palankiau pridūrė:
— Tu dar ne visiškai pasveikusi. Verčiau dar vieną dieną nesikelk iš lovos.
Kivrina taip ir padarė; pasinaudojusi proga, įrašė savo įspūdžius apie viską, ką spėjo pastebėti: nupasakojo dvarą, kaimelį, apibūdino visus sutiktus žmones. Prievaizdas atnešė jai dar vieną puodelį karčiosios, jo žmonos paruoštos arbatos — jis buvo tamsaus gymio, tvirtai suręstas vyras, atrodė, jaučiasi pakankamai nejaukiai, vilkėdamas savo geriausią, šventadieninį odinį švarką su pernelyg jau prašmatniu sidabriniu diržu. Dvare apsilankė ir maždaug Rozemundos amžiaus berniukas — atėjo pasakyti Elivysai, jog „kažkas įsimetė” įjos kumelės priekinę kanopą. Tačiau kunigas taip ir nepasirodė. „Jis išėjo pas kumetį išklausyti išpažinties”, — pranešėjai Agnesė.
Mergytė vis dar buvo neišsenkanti informacijos versmė, mielai atsakinėjo į visus Kivrinos klausimus, nesvarbu, žinojo atsakymą ar ne, nenuilsdama pasakojo pačias įvairiausias naujienas apie kaimelį bei jo gyventojus. Rozemunda buvo žymiai tykesnė, be to, nuolat stengėsi pabrėžti, kad yra jau beveik visai suaugusi.