— Agnese, labai vaikiška šitiek plepėti. Tau jau pats metas mokytis retsykiais prikąsti liežuvį, — nuolat kartojo ji — laimė, be jokio poveikio Agnesei. Tačiau apie savo brolius Rozemunda šnekėjo noriai, taip pat ir apie tėvą, kuris „pažadėjo Kalėdoms būtinai atvykti pas mus”. Akivaizdu: tėvą j i garbino ir labai jo ilgėjosi.
— Gaila, kad aš — ne berniukas, — prisipažino ji, kai Agnesė rodė Kivrinai sero Bloeto jai duotą sidabrinį pinigėlį. — Tada būčiau pasilikusi su tėčiu Bate.
Iš to, ką papasakojo abi mergaitės, be to, klausydamasi Elivysos ir Imeinos pokalbių nuotrupų, o šį tą pastebėjusi ir pati, Kivrina susidarė gana išsamų kaimelio vaizdą. Jis buvo mažesnis nei, remiantis tikimybių teorija, turėtų būti Skendgeitas, visiškai mažas net Viduramžių kaimo standartais. Kivrinos apskaičiavimais čia gyveno ne daugiau nei keturiasdešimt žmonių, įskaitant ir lordo Gijomo bei prievaizdo šeimas. Prievaizdas, be žindomo kūdikio, turėjo dar penkis vaikus.
Kaimelyje gyveno du piemenys ir keletas žemdirbių, tačiau ši valda buvo „pati skurdžiausia iš visų Gijomo dvarų” — taip tvirtino Imeina, nepraleisdama progos eilinį kartą pasiskųsti, kad Kalėdas teksią švęsti čia. Prievaizdo žmona buvo vietinė iškilėlė, visomis jėgomis besistengianti palypėti socialiniais laiptais aukštėliau, o Maisrės šeima — iš tų valstiečių, kuriems niekada nelemta prakusti. Kivrina įrašinėjo viską — statistinius duomenis ir gandus — murmėdama į suglaustus delnus kaskart, kai pasitaikydavo proga.
Tą vakarą, kai ją po nesėkmingo žygio parvedė atgal į dvarą, pradėjo snigti ir nesiliovė visą naktį, netgi gerą pusę kitos dienos. Sniego privertė per gerą pėdą. O pirmąją dieną, kai Kivrina pakilo iš patalo, jau lijo — ji vylėsi, kad lietus aptirpdys sniegą, tačiau sušalęs vanduo tik padengė pusnis traškančia ledo plutele.
Kivrina baiminosi, kad dabar, kai Gavynas pargabeno į dvarą vežimą ir dėžes, plyšio vietos ji niekaip nesugebės atpažinti. Teks paprašyti Gavyno, kad parodytų — bet tai pasakyti kur kas lengviau nei padaryti. Į menę jis ateidavo tik pavalgyti arba ko nors paklausti Elivysos — o čia juos nuolat stebėjo budri Imeinos akis, tad Kivrina nedrįso net artintis prie jo.
Kivrina pradėjo vedžiotis mergaites į trumpučius žygius — po kiemą ir į kaimelį — vildamasi kur nors atsitiktinai susidurti su Gavynu. Tačiau jo nebuvo nei daržinėje, nei arklidėje. Nebuvo ir Gringoleto. Kivrinai parūpo, ar tik jis, nepaisydamas Elivysos draudimo, nebus išjojęs vaikytis plėšikų, bet Rozemunda paaiškino, jog Gavynas patraukęs medžioti.
— Jis nudobs elnią Kalėdų puotai, — pridūrė Agnesė.
Atrodė, kad niekam nerūpi nei kur Kivrina vedasi mergaites, nei kiek jos užtrunka. Kai ji paklausė, ar galinti nueiti su mergaitėmis į arklidę, ledi Elivysa tik linktelėjo išsiblaškiusi, o ledi Imeina net nepriminė Agnesei užsisegioti apsiaustėlį ar apsimauti pirštines. Beveik galėjai pamanyti, kad abi moterys tiesiog atidavė mergaites Kivrinos globon ir pačios apie jas pamiršo.
Jos ruošėsi Kalėdoms ir darbų turėjo tiek, kad tik spėk suktis. Elivysa pasamdė visas kaimelio moteris nuo jaunos iki senos ir pristatė jas virti bei kepti. Buvo paskerstos dvi kiaulės, daugiau nei pusei balandžių — nusuktos galvos; paukščius reikėjo dar ir nupešti. Kieme sklandė debesys plunksnų, tvyrojo kepamos duonos kvapas.
Keturioliktame amžiuje Kalėdos buvo didžiulė šventė: žmonės ištisas dvi savaites puotaudavo ir linksmindavosi, rengdavo šokius bei įvairiausius žaidimus. Vis dėlto Kivrina nusistebėjo, kad Elivysa laikosi tradicijos ir šiomis aplinkybėmis. Tikriausiai vis dėlto nė trupučio neabejoja, kad lordas Gijomas Kalėdoms tikrai atvyks, kaip ir žadėjęs.
Imeina vadovavo didžiosios menės kuopimui — ir be paliovos skundėsi dėl varganos būklės, o ir pagalbininkų jai gerokai stigo. Tą rytąji pasikvietė prievaizdą ir dar vieną vyrą, kad, atitraukę nuo sienų sunkius stalus, pastatytų juos ant dviejų stalynų. Nenuleisdama akių stebėjo ir Maisrę bei dar vieną moterį su baltais, ištįsusiais, po srofuliozės likusiais randais marguojančiu kaklu — jos šveitė stalus smėliu ir aštriais šepečiais.
— Levandų išvis neturime, — aimanavo ji Elivysai. — O ir šviežių vikšrių grindims nukloti irgi toli gražu nepakanka.
— Ką gi, tuomet teks išsiversti su tuo, ką turime, — atsakė Elivysa.
— Nebeturime ir cukraus saldėsiams, o cinamono — išvis nė trupinėlio. Tuo tarpu Koursyje visko gausu, stalai lūžte lūžta. Jie tikrai mielai mus priimtų.
Kivrina kaip tik rišo Agnesei batukus — ketino vestis mergaitę į lauką, galbūt — į arklidę, dar kartą aplankyti jos ponio. Sunerimusi ji kilstelėjo galvą.
— Iki ten — vos pusė dienos kelio, — kalbėjo Imeina. — Šventines mišias tikriausiai aukos ledi Yvoldos kapelionas, o…
Sakinio pabaigos Kivrina nebeišgirdo, nes Agnesė kaip tik pareiškė:
— Mano ponio vardas — Saracėnas.
— A, — burbtelėjo Kivrina — ji ištempusi ausis stengėsi nugirsti, ką kalbasi moterys. Kalėdos buvo kaip tik tas metas, kai kilmingieji lankydavosi vieni pas kitus. Drauge vykdavo ir visi šeimynykščiai, svečiai užsibūdavo bent kelias savaites, mažų mažiausiai — iki Trijų karalių. Taigi, jei dabar jie iškeliautų į Koursį, iki skirtosios susitikimo dienos tikrai nespėtų grįžti čionai.
— Saracėnu jį pavadino tėtis — dėl to, kad ponio širdis pagoniška, — aiškino Agnesė.
— Serui Bloetui tikrai nepatiks, kai sužinos, kad per Kūčias buvome taip arti, o net neaplankėme jų, — nesiliovė ledi Imeina.
— Dar pamanys, kad iširojo sužieduotuvės.
— Mes negalime Kūčioms išvykti į Koursį, — pareiškė Rozemunda. Ji sėdėjo ant suoliuko kitapus kambario nei Kivrina su Agnese ir siuvo, bet ūmai atsistojo. — Tėtis tvirtai pažadėjo, jog Kalėdoms atvyks pas mus. Jis tikrai nebus patenkintas, jei atvykęs mūsų neras.
Imeina grįžtelėjo ir nudelbė Rozemundą naikinančiu žvilgsniu.
— Tavo tėtis tikrai nebus patenkintas, kai sužinos, kad jo dukterys visai suįžūlėjo, kalba, kai niekas jų neprašo ir kišasi į dalykus, kurių neišmano. — Ji vėl atsigręžė į Elivysą, kuri atrodė gerokai sunerimusi. — Mano sūnus be jokios abejonės susipras ieškoti mūsų Koursyje.
— Mano vyras prisakė mums likti čia tol, kol atvyks pats, — pareiškė Elivysa. — Ir bus patenkintas, jei įsitikins, kad vykdėme jo valią. — Ji priėjo prie ugniavietės ir paėmė Rozemundos numestą siuvinį, tuo nedviprasmiškai leisdama suprasti, kad pokalbis baigtas.
Bet tik tam kartui, galvojo Kivrina, vogčiomis stebėdama Imeiną. Senoji piktai papūtė lūpas ir bakstelėjo pirštu į kažkokią ant stalo likusią dėmelę. Moteris su skrofuliozės randais tučtuojau kibo ją šiūruoti.
Imeina tikrai nenusileis. Patylės valandėlę — ir vėl ims niurzgėti, vieną po kito klos argumentus, kodėl joms būtina keliauti pas serą Bloetą, kuris turi ir cukraus, ir vikšrių, ir net cinamono. Ir net mokytą kapelioną, kuris sugeba deramai aukoti kalėdines mišias. Ledi Imeina buvo tvirtai pasiryžusi nedalyvauti tėvo Rošo aukojamose šventinėse mišiose. Savo ruožtu Elivysa nerimavo vis labiau ir labiau. Ką gali žinoti, gal ims ir staiga sumanys keliauti į Koursį pagalbos. O gal netgi grįžti į Batą. Kivrinai būtina kuo greičiau išsiaiškinti, kur yra plyšys.
Ji užrišo kadaruojančius Agnesės kepuraitės raištelius ir užmaukšlino mergytei ant galvos apsiaustėlio gobtuvą.