— Bate aš kasdien jodinėdavau Saracėnu, — kalbėjo Agnesė. — Norėčiau jodinėti ir čia. Pasiimčiau ir savo medžioklinį šunį.
— Šunys arkliais nejodinėja, — užginčijo Rozemunda. — Jie paprastai bėga šalia.
Agnesė atkakliai atkišo apatinę lūpą.
— Juočkis dar per mažas bėgti šalia.
— O kodėl tu negali jodinėti čia? — paklausė Kivrina, norėdama nukreipti šalin bręstantį barnį.
— Čia nėra kam mus lydėti, — paaiškino Rozemunda. — Bate su mumis visuomet jodavo mūsų auklė ir vienas iš tėčio patikėtinių.
Vienas iš tėčio patikėtinių. Gavynas galėtų išeiti su jomis pasijodinėti — tuomet Kivrina ne tik paklaustų jo, kur yra plyšys, bet netgi paprašytų parodyti tikslią vietą. Gavynas juk čia. Dar šįryt ji matė jį kieme — kaip tik dėl to ir pasiūlė pasivaikščioti iki arklidės. Tačiau išeiti drauge su juo pajodinėti — dar geriau.
Imeina priėjo prie sėdinčios Elivysos.
— Jei jau įstrigome čia, mums būtinai reikės žvėrienos kalėdiniam pyragui.
Ledi Elivysa padėjo siuvinį ir atsistojo.
— Liepsiu prievaizdui sumedžioti kokį žvėrį, vyriausiasis jo sūnus galės jam padėti.
— Tada nebebus kam parinkti gebenės ir bugienio šakelių.
— Rinkti žalumynų šiandien kaip tik eina tėvas Rošas.
— Jis parsineš žalumynų bažnyčiai, — atkirto ledi Imeina. — Tada menei papuošti neturėsime išvis nieko, ar ne?
— Mes parnešime gebenės ir bugienio, — pasakė Kivrina.
Ir Elivysa, ir Imeina atsigręžė ir nustebusios sužiuro į ją. Klaida, dingtelėjo Kivrinai. Ji taip karštligiškai ieškojo kokio nors preteksto pasikalbėti su Gavynu, kad iš galvos išrūko visa kita — o štai dabar įsikišo į pokalbį, kai niekas jos neprašė, ir dar apie tai, kas akivaizdžiai buvo ne jos reikalas. Dar vienas argumentas ledi Imeinai — dabar ji bus tvirčiau nei bet kada pasiryžusi trūks plyš keliauti į Koursį ir surasti mergaitėms padorią auklę.
— Atleiskite, kad įsiterpiau į pokalbį, geroji ponia, — pratarė Kivrina, nudelbdama akis. — Bet aš žinau, kad darbų turite daug, o rankų — maža. Mes su Agnese ir Rozemunda tikrai galėtume nujoti į mišką pririnkti bugienio šakelių.
— Aha! — sukruto Agnesė. — Aš josiu Saracėnu!
Elivysa prasižiojo kažką sakyti, bet Imeina ją aplenkė.
— Nejaugi tavęs visiškai nebaugina miškas, nors ką tik spėjai užsigydyti žaizdas?
Klaida po klaidos. Juk ją neva užpuolė ir paliko mirti — o štai ji lyg niekur nieko veržiasi į tuos pačius miškus ir net su dviem mažomis mergaitėmis.
— Aš anaiptol nenoriu pasakyti, kad mes keliautume vienos, — atsakė Kivrina, karštai vildamasi, kad nesugadins visko dar labiau. — Agnesė sakė man, kad jodinėdavo drauge su vienu iš jūsų vyro žmonių, kuris jas ir saugodavo.
— Taip! — čeptelėjo Agnesė. — Su mumis gali joti Gavynas ir mano skalikas Juočkis.
— Gavyno čia nėra, — pareiškė Imeina ir staiga stojusioje tyloje paskubomis nusisuko ir įsistebeilijo į stalą šveičiančias moteris.
— O kur jis pradingo? — paklausė Elivysa gana ramiai, bet jos skruostai tvykstelėjo skaisčiu raudoniu.
Imeina atėmė iš Maisrės skudurėlį ir ėmė pati trinti kažkokią dėmelę ant stalo.
— Pavedžiau jam atlikti vieną užduotį.
— Tu išsiuntei jį į Koursį, — pasakė Elivysa — tai buvo tvirtinimas, ne klausimas.
Imeina atsigręžė ir įsmeigė žvilgsnį jai į akis.
— Būtų tiesiog nepadoru, jei, apsistojusios šitaip arti Koursio, net nepasveikintume jų su šventėmis. Seras Bloetas pamanytų, kad jį atstūmėme, o šiais laikais mes negalime leisti sau pyktis su tokiu galingu žmogumi kaip jis…
— Mano vyras griežčiausiai prisakė ničniekam neprasitarti, kur esame, — nutraukė ją Elivysa.
— Mano sūnus tikrai neprisakė paniekinti sero Bloeto ir netekti jo palankumo kaip tik dabar, kai gali verkiant jo prireikti.
— Ką paliepei jam pasakyti serui Bloetui?
— Liepiau perduoti nuoširdžiausius linkėjimus, — atsakė Imeina, sukiodama rankose skudurėlį. — Ir dar liepiau pasakyti, kad labai apsidžiaugtume, sulaukę jų Kalėdoms. — Ji atkakliai kilstelėjo smakrą. — Kitaip ir negalėjau pasielgti, ypač dabar, kai mūsų šeimos ketina susijungti per santuoką. Jie atsigabens visokių valgių Kalėdoms, taip pat ir tarnų…
— Ir dar ledi Yvoldos kapelioną, kuris laikys mišias? — šaltai paklausė Elivysa.
— Ar j ie atvyksta čionai? — paklausė Rozemunda. Ji vėl pašoko ant kojų, siuvinys nuo jos kelių nuslydo žemėn.
Elivysa ir Imeina nesusigaudydamos sužiuro į ją, tarsi būtų visai užmiršusios, jog menėje, be jų, esama ir daugiau žmonių. Paskui Elivysa užsipuolė Kivriną:
— Ledi Katerina, argi neketinote eiti su vaikais pririnkti žalumynų menei papuošti?
— Be Gavyno mes niekur negalime joti, — nesutiko Agnesė.
— Lydėti jus gali ir tėvas Rošas, — atšovė Elivysa.
— Gerai, mano ponia, — pasakė Kivrina. Ir, paėmusi Agnesę už rankos, pasuko laukan.
— Ar jie atvyksta čionai? — pakartojo Rozemunda; jos skruostus išpylė beveik toks pat ryškus raudonis kaip ir motinos.
— Nežinau, — atsakė Elivysa. — Eik drauge su seserimi ir ledi Katerina.
— Aš josiu Saracėnu! — sušuko Agnesė, ištraukė rankutę iš Kivrinos delno ir tekina iškurnėjo iš menės.
Atrodė, kad Rozemunda ketina kažką sakyti, bet, taip ir nepasižiojusi, ji puolė į koridorių už širmos pasiimti apsiausto.
— Maisre, — tarstelėjo Elivysa, — stalas atrodo jau pakankamai švarus. Nueik į palėpę, atnešk iš skrynios druskinę ir sidabrinį pusdubenį.
Moteris su skrofuliozės randais išskubėjo iš kambario, ir netgi Maisrė negaišuodama pasuko prie kopėčių. Kivrina užsimetė apsiaustą ir greitosiomis suraizgė raištelius baimindamasi, kad ledi Imeina vėl pradės ką nors porinti apie užpuolikus, tačiau nė viena moterų nieko nebesakė. Juodvi stovėjo, Imeina — vis dar gniaužydama rankoje skudurėlį, akivaizdžiai laukdamos, kad Kivrina ir Rozemunda kuo greičiau išeitų.
— Ar… — prasižiojo Rozemunda, bet, taip nieko daugiau ir nepasakiusi, išbėgo paskui Agnesę.
Kivrina nuskubėjo joms iš paskos. Gavynas išvykęs, bet ji gavo leidimą keliauti į mišką — nereikės net eiti pėsčiomis. O su jomis dar eis ir kunigas. Rozemunda kitąsyk minėjo, kad Gavynas, gabendamas Kivriną į dvarą, pakeliui susitiko tėvąRošą. O gal net buvo nusivedęs jį iki pat laukymės.
Kivrina beveik tekina nuskubėjo į arklidę baimindamasi, kad paskutinę akimirką Elivysa gali šūktelėti per kiemą joms grįžti — neva persigalvojusi. Juk Kivrina dar ne visai pasveikusi, o miškuose — pernelyg pavojinga.
Tikriausiai apie tą patį galvojo ir mergaitės. Agnesė jau sėdėjo raita ant savo ponio, o Rozemunda veržė kumelės balno pavaržą. Paaiškėjo, kad ponis — toli gražu ne ponis; tai buvo augalotas bėris, neką mažesnis už Rozemundos kumelę, o Agnesė, įsitaisiusi balne aukšta atkalte, atrodė atsidūrusi neapsakomai aukštai. Berniukas, tas pats, kuris buvo atbėgęs pranešti Elivysai apie apšlubusią kumelę, laikė arklį už pavadžio.
— Nestypsok išsižiojęs, Kobai! — aprėkė jį Rozemunda. — Pabalnok ledi Katerinai keršį!
Berniukas paklusniai paleido pavadį. Agnesė pasilenkė toli į priekį jo gaudyti.
— Ne mamos kumelę! — riktelėjo Rozemunda. — Keršį — roncin!
— Keliausime į bažnyčią, Saracėnai, — porino arkliui Agnesė.