Tai buvo baltasis kunigo asilas, romiai rupšnojantis iš po sniego kyšančius žolės kuokštus. Gyvulys buvo pakamanotas, o ant jo nugaros pritvirtinti keli storos drobės maišai — akivaizdžiai tušti, akivaizdžiai skirti bugieniams ir gebenėms.
— Taip, taip, jis tikrai bus varpinėje! — sukrykštė Agnesė ir nukuduliavo atgal tenlink, iš kur atėjusi.
Kivrina nusekė paskui ją aplink bažnyčią į šventorių ir dar spėjo pamatyti, kaip Agnesė šmurkštelėjo į varpinės bokštą. Pati stabtelėjo ir susimąstė, kur dar būtų galima ieškoti kunigo. Gal jis išėjo į kurią nors trobelių aplankyti ligonio?
Netikėtai bažnyčios langę ji pastebėjo lyg ir kažką sumirgant. Šviesa. Gal per tą laiką, kol jos apžiūrinėjo asilą, kunigas sugrįžo? Kivrina pastūmė zakristijos duris ir dirstelėjo vidun. Priešais šventosios Kotrynos statulą degė žvakė. Prie statulos kojų buvo aiškiai matyti blausi švieselė.
— Tėve Rošai! — pusbalsiu pašaukė Kivrina. Niekas neatsakė. Ji įėjo vidun, leisdama durims užsitrenkti jai už nugaros, ir nutykino prie statulos.
Žvakė stovėjo tarp gremėzdiškų šventosios pėdų. Grubiai išskaptuotas šventosios Kotrynos veidas ir plaukai liko šešėlyje, tarytum saugodami mažytės suaugusios moters figūrėlę, kuri lyg ir turėjo būti maža mergaitė. Kivrina atsiklaupė ir paėmė žvakę į ranką. Ši buvo ką tik uždegta. Lajus aplink dagtį dar net nespėjo kaip reikiant aptirpti.
Kivrina įsižiūrėjo į navos gilumą. Laikydama žvakę rankoje, ji tamsoje išvis nieko nematė. Liepsnelė apšvietė tik grindų plotelį ir dėžę primenantį šventosios Kotrynos galvos apdangalą, visą likusią bažnyčios erdvę panardindama į neperregimą tamsą.
Vis dar su žvake rankoje, Kivrina žengė kelis žingsnius į navą.
— Tėve Rošai!
Bažnyčioje viešpatavo absoliuti tyla — tokia pat kaip ir girioje tą valandėlę, kai pro plyšį atkeliavo ji. Pernelyg tylu — tarsi kažkas lūkuriuotų, stovėdamas už antkapio ar kurio nors pilioriaus.
— Tėve Rošai! — dabar jau garsiai šūktelėjo Kivrina. — Ar jūs čia?
Jokio atsako — tik ta slopi, laukimo pritvinkusi tyla. Juk miškuose nebuvo nė gyvos dvasios, tarė sau Kivrina ir žengė dar kelis žingsnius į tamsą. Taigi, ir už kapo lygiai taip pat nieko nėra. Ten guli tik Imeinos vyras ant krūtinės sunertomis rankomis, su kardu prie šalies, tykus ir amžiams nurimęs. Prie durų irgi nieko nėra. Dabar Kivrina jau įžiūrėjo tai pakankamai aiškiai, nepaisant net akinančios žvakės liepsnelės. Ten tikrai, tikrai nieko nėra.
Jos širdis daužėsi taip pat smarkiai kaip ir tada, miške — jos plakimas galėjo užgožti begarsius žingsnius ar atsargų kvėpavimą to, kuris stovėjo lūkuriuodamas. Kivrina staigiai apsisuko, žvakės švieselė nubrėžė ore švytintį lanką.
Jis stovėjo visai čia pat, jai už nugaros. Žvakė vos vos neužgeso, liepsnelė nulinko ir suplazdėjo, bet tuoj pat vėl atsitiesė — ir iš apačios apšvietė galvažudžio veidą. Visai taip pat, kaip andai jį apšvietė žibintas.
— Ko tu nori? — Kivrinai užkando žadą, jos balso beveik nebuvo girdėti. — Kaip čia patekai?
Galvažudys neatsakė. Tiesiog spigino į ją visai kaip tada, miško aikštelėje. Vadinasi, jis man neprisisapnavo, dingtelėjo jai baugi mintis. Jis iš tikrųjų buvo ten. Ir ketino… Ketino — ką? Apiplėšti ją? Išprievartauti? Bet Gavynas suskubo jį nubaidyti.
Ji žingtelėjo atatupsta.
— Klausiu: ko tau reikia? Kas tu?
Ji kalbėjo angliškai. Pati girdėjo savo žodžius, gaudžiai aidinčius šaltoje akmeninėje erdvėje. Oi, tik ne tai, pagalvojo ji, tegul tik nesutrinka vertėjas kaip tik dabar!
— Ką tu čia veiki? — Ji prisivertė kalbėti lėčiau ir šįsyk jau išgirdo savo balsą sakant: „Whette wolde thou withe me?„
Jis ištiesė ranką — didžiulę, purviną, suskirdusią ir raudoną, tikrą galvažudžio ranką — taip, tarsi norėtų paliesti jos trumpai kirptus plaukus.
— Pasitrauk, — ištarė ji. Žingtelėjo dar žingsnį atatupsta ir atsirėmė į antkapį. Žvakė užgeso. — Nežinau nei kas tu, nei ko nori, bet verčiau pasitrauk. — Ji vėl kalbėjo šiuolaikine anglų kalba, bet koks gi skirtumas, jei jis gviešiasi ją apiplėšti ar nužudyti… ir kur galėjo prašapti kunigas? — Tėve Rošai! — nevilties apimta sukliko ji. — Tėve Rošai!
Nuo durų pusės atsklido kažkoks garsas, paskui pokštelėjo, sugirgždėjo mediena, bruožianti akmenį. Agnesė stūmė duris.
— Štai kur jūs, — džiugiai sučirškė ji. — O aš visur jūsų ieškau!
Galvažudys dirstelėjo durų pusėn.
— Agnese! — suriko Kivrina. — Bėk!
Mergytė taip ir sustingo, vis dar neatitraukdama rankos nuo durų.
— Greičiau dumk iš čia! — Siaubo apimta Kivrina susizgribo vis dar šaukianti šiuolaikine anglų kalba. Po šimts, kaip senąja kalba bus „bėk”?
Galvažudys žingtelėjo artyn. Susigūžusi Kivrina kone sulindo į antkapį.
— Retine! Bėk, Agnese! — suriko ji; dabar jau subildėjo užsitrenkiančios durys; dar akimirka — ir Kivrina jau skuodė akmeninėmis grindimis durų link, pakeliui nušveitusi šalin žvakę.
Agnesė jau buvo beveik pasiekusi šventoriaus vartelius, bet, vos išvydusi išpuolusią iš bažnyčios Kivriną, atskubėjo atgal pas ją.
— Ne, ne! — šaukėjai Kivrina, modama ranka. — Bėk!
— Kas ten? Vilkas? — paklausė Agnesė išplėtusi akis.
Nebuvo kada nei ką nors aiškinti, nei įkalbinėti bėgti. Malkas kapoję vyrai jau buvo pradingę. Ji stvėrė Agnesę į glėbį ir nubėgo prie arklių.
— Ten, bažnyčioje, yra negeras vyras! — sušniokštavo ji, sodindama Agnesę ant ponio.
— Negeras vyras? — perklausė Agnesė, nekreipdama dėmesio į vadeles, kurias jai bruko Kivrina. — Ar vienas iš tų, kurie užpuolė tave miškuose?
— Taip, — atsakė Kivrina, atrišdama pavadį. — Privalai kaip įmanydama greičiau joti atgal į dvarą. Nė už ką nesustok.
— Aš jo nemačiau, — pareiškė Agnesė.
Gal ir nematė. Vos įėjusi iš laukoji tikriausiai išvis nieko neįžiūrėjo bažnyčios prietemoje.
— Ar tai tas pats vyras, kuris pagrobė tavo daiktus ir perdaužė galvą?
— Taip, — atsakė Kivrina ir griebėsi savo arklio pavadžio.
— Ar tas negeras vyras slėpėsi kape?
— Ką? — žioptelėjo Kivrina. Jai niekaip nesisekė atmazgyti sudiržusio pavadžio.
— Mačiau prie kapo tave ir tėvą Rošą. Ar tas negeras vyras slėpėsi senelio kape?
16
Tėvas Rošas.
Įtemptos vadelės Kivrinos rankoje staiga atsipalaidavo.
— Tėvas Rošas?
— Nuėjau į varpinę, bet ten jo nebuvo. Jis buvo bažnyčioje, — pasakė Agnesė. — O kodėl tasai negeras žmogus slėpėsi senelio kape, ledi Kivrina?
Tėvas Rošas. Bet tai negalėjo būti jis. Tėvas Rošas atliko jai paskutines apeigas. Jis patepėjai smilkinius ir delnus.
— Ar tasai negeras žmogus nuskriaus tėvą Rošą? — paklausė Agnesė.
Ne, tai niekaip negali būti tėvas Rošas. Tėvas Rošas laikė ją už rankos. Jis sakė jai nebijoti. Ji labai stengėsi prisiminti kunigo veidą. Jis buvo pasilenkęs prie jos ir klausė, kuo ji vardu, bet jo veido ji negalėjo įžiūrėti per dūmus.
O kol jis teikė jai paskutinį patepimą, jai protarpiais sušmėžuodavo galvažudžio veidas, ir ji bijojo, nes jie įsileido jį vidun, ji stengėsi atšlyti nuo jo… Bet tai juk buvo visai ne galvažudys. Tai buvo tėvas Rošas.