— Ar tas negeras vyras ateina? — paklausė Agnesė, nerimastingai dirsčiodama į bažnyčios duris.
Viskas susidėliojo į savo vietas. Galvažudys, palinkęs prie jos miško laukymėje, paskui — keliantis ją ant arklio. Ji manė, kad visa tai — tik karštinės sukelti vaizdiniai. Bet klydo. Tai buvo ne haliucinacija. Tai buvo tėvas Rošas, atskubėjęs padėti Gavynui pargabenti jos į dvarą.
— Neateina joks negeras vyras, — pasakė Kivrina. — Jokio negero vyro nėra.
— Ar jis vis dar slepiasi bažnyčioje?
— Ne. Aš suklydau. Nėra jokio negero vyro.
Agnesė neatrodė įtikinta.
— Tu riktelėjai, — pasakė ji.
Kivrina tiesiog girdėjo, kaip Agnesė pasakoja senelei: „Ledi Katerina ir tėvas Rošas buvo bažnyčioje drauge vienu du, ir ji sušuko.” Ledi Imeina bus sužavėta, galėdama įtraukti tai į tėvo Rošo nuodėmių rinkinį. O tuo pačiu — papildyti ir įtartino Kivrinos elgesio pavyzdžių sąrašą.
— Žinau, kad riktelėjau, — atsakė Kivrina. — Bažnyčioje buvo tamsu. Tėvas Rošas išniro taip staigiai, kad mane išgąsdino.
— Bet juk tai — tėvas Rošas, — neatlyžo Agnesė, tarsi jai netilptų galvoj, kad kas nors gali išsigąsti tėvo Rošo.
— Kai judvi su Rozemunda žaidžiate slėpynių, ir ji netikėtai iššoka iš už medžio, tu irgi rikteli, — nevilties apimta dar bandė aiškinti Kivrina.
— Kartą, kai atėjau aplankyti savo skaliko, Rozemunda slėpėsi stoginėje ir staiga nušoko žemyn. Aš taip išsigandau, kad net surikau. Štai šitaip. — Agnesė suklykė taip, kad kraujas galėjo sustingti gyslose. — O kitą kartą, kai menėje buvo tamsu, Gavynas staiga iššoko iš už pertvaros ir sušuko: „Bum!” ir aš surikau, ir…
— Visiškai teisingai, — patvirtino Kivrina. — Bažnyčioje buvo tamsu.
— Ar tėvas Rošas šoko ant tavęs ir sušuko: „Bum!”?
Taip, pagalvojo Kivrina. Jis pasilenkė prie manęs, ir aš palaikiau jį galvažudžiu.
— Ne, — atsakė ji. — Jis išvis nieko nedarė.
— Tai kaip, ar mes dar eisime su tėvu Rošu rinkti bugienių?
Jei tik aš pati jo nenubaidžiau, pagalvojo Kivrina. Jeigu jis nespėjo išeiti, kol mudvi čia stovime ir plepame.
Ji nukėlė Agnesę nuo arklio.
— Eime. Reikia tuojau pat jį surasti.
Kivrina net nenumanė, ką reikės daryti, jeigu jis bus jau išėjęs. Juk negalės lyg niekur nieko parsivesti Agnesės namo, kad ši papasakotų ledi Imeinai, kaip ji suriko. Be to, ji negali išeiti, nepasiaiškinusi tėvui Rošui. Tik ką jam paaiškinti? Kad palaikė jį plėšiku, prievartautoju? Kad pamanė, jog jis — siaubūnas iš karštinės košmaro?
— Ar mums būtinai reikia grįžti į bažnyčią? — aiškiai nenoromis paklausė Agnesė.
— Viskas gerai. Ten nieko nėra, tik tėvas Rošas.
Nepaisant Kivrinos tikinimų, Agnesei visai nesinorėjo vėl eiti
į bažnyčią. Kai Kivrina atidarė duris, mergytė paslėpė veiduką jos sijonuose ir įsikibo jos kojos.
— Viskas gerai, — ramino ją Kivrina, dairydamasi po navą. Prie antkapio tėvo Rošo nebebuvo. Durys jai iš paskos užsitrenkė; ji taip ir liko stovėti su prisispaudusia prie jos Agnese, laukdama, kol akys apsipras su tamsa. — Bijoti tikrai nėra ko.
Jis — ne galvažudys, tikino ji save. Ir bijoti tikrai nėra ko. Jis juk suteikė tau paskutinį patepimą. Jis laikė tave už rankos. Tačiau širdis vis vien pašėlusiai daužėsi.
— Ar tas negeras vyras čia? — sukuždėjo Agnesė, įsirėmusi kakta Kivrinai į kelius.
— Nėra jokio negero vyro, — atsakė ji ir sulig šiais žodžiais jį pamatė. Jis stovėjo priešais šventosios Kotrynos statulą. Rankoje laikė žvakę, kurią numetė Kivrina. Pasilenkė, pastatė ją į vietą, vėl išsitiesė.
Kivrina manė, kad ją suklaidino tamsa, kad apgaulingą įspūdį sukėlė žvakės liepsnelė, nušvietusi jo veidą iš apačios, kad jis — anaiptol ne galvažudys. Bet kaip tik taip jis ir atrodė. Aną naktį jis buvo užsimaukšlinęs gobtuvą ant galvos, tad ji nematė išskustos tonzūros, bet dabar jis pasilenkė prie Statulos lygiai taip pat, kaip tada — prie jos. Kivrinos širdis vėl pašėlo daužytis.
— O kur tėvas Rošas? — paklausė Agnesė pakeldama galvą. — A, štai kur jis! — šūktelėjo ir tekina leidosi pas jį.
— Ne… — žioptelėjo Kivrina, — ne, palauk…
— Tėve Rošai! — šaukė Agnesė. — Tėve Rošai! O mes tavęs ieškojome! — Negeras žmogus jai kaipmat išdulkėjo iš galvos. — Ieškojome bažnyčioje, ieškojome namuose, bet tavęs niekur nebuvo!
Ji nosies tiesumu skuodė pas jį. Jis vienu judesiu atsisuko, pasilenkė ir sučiupo Agnesę į glėbį.
— Ėjau tavęs ieškoti į varpinę, bet neradau ir ten, — be menkiausio baimės šešėlio čiauškėjo Agnesė. — Rozemunda sakė, kad tu jau išėjęs.
Kivrina sustojo prie paskutiniojo pilioriaus, stengdamasi numaldyti įsišėliojusią širdį.
— Ar tu tyčia slėpeisi? — paklausė Agnesė ir apsivijo rankomis jo kaklą. — Kartą Rozemunda pasislėpė stoginėje ir šoko tiesiog ant manęs. Aš net surikau.
— O kodėl tu manęs ieškojai, Agnese? — paklausė jis. — Ar kas nors susirgo?
Agnesės vardą jis tarė „Agnus”, ir išvis kalbėjo beveik taip pat, kaip anas skorbuto kamuojamas berniukas. Prieš perteikdamas, ką jis sako, vertėjas vis akimirkai stabtelėdavo — Kivrina girdėjo, ką kalba kunigas, ir net spėjo probėgšmais nustebti nieko nesuprantanti. Juk tada, kai gulėjo mirties patale, ji suprato viską, ką jis jai sakė.
Tikriausiai tada jis kalbėjo lotyniškai, dingtelėjo jai — mat balsas tikrai buvo tas pats, dėl to nekilo nė menkiausių abejonių. Tas balsas davėjai paskutinį išrišimą, tas balsas sakė jai nebijoti. Ir baimė tikrai išsisklaidė. Vos išgirdus jo balsą, nustojo daužytis ir širdis.
— Ne, niekas nesusirgo, — čiauškėjo Agnesė. — Mes eisime su tavimi rinkti gebenių ir bugienių salei papuošti. Mes: ledi Kivrina, Rozemunda, Saracėnas ir aš.
Išgirdęs „ledi Kivrina”, tėvas Rošas atsigręžė ir išvydo ją, stovinčią prie pilioriaus. Jis nuleido Agnesę ant grindų.
Ieškodama paramos, Kivrina delnu atsirėmė bent jau į piliorių.
— Meldžiu atleisti, šventasis tėve, — prašneko ji. — Apgailestauju, kad suklykiau ir pabėgau nuo jūsų. Buvo tamsu, ir aš jūsų nepažinau…
Vertėjas, vis dar per žingsnį atsiliekantis, išvertė: „Aš nežinojau, kas tu”.
— Ji išvis nieko nežino, — įsikišo Agnesė. — Negeras vyras trenkė jai per galvą, ir dabar ji neprisimena nieko, tik savo vardą.
— Girdėjau apie tai, — atsakė kunigas, vis dar žiūrėdamas į Kivriną. — Ar tiesa, kad neprisimeni, ko atkeliavai pas mus?
Ji ir vėl pajuto nenumaldomą poreikį iškloti jam visą tiesą — kaip ir tada, kai jis klausė, kuo ji vardu. Aš — istorikė, norėjo pasakyti ji. Aš atvykau čionai stebėti jūsų, bet susirgau ir dabar nežinau, kur yra plyšys man grįžti namo.
— Ji neprisimena nieko, kas ji tokia, — vėl įsikišo Agnesė. — Ji net neprisiminė, kaip kalbėti. Turėjau ją išmokyti.
— Vadinasi, neprisimeni, kas tu esi? — paklausė jis.
— Ne.
— Ir neprisimeni, kaip patekai čionai?
Bent jau į šitą klausimąjį galėjo atsakyti tiesą.
— Ne, — pasakė. — Prisimenu tik tiek, kad jūs kartu su Gavynu atgabenote mane į dvarą.
Agnesei šis pokalbis jau gerokai nusibodo.
— Ar mes galėsime keliauti su tavimi prisirinkti bugienių?
Galėjai pamanyti, kad kunigas jos net neišgirdo. Jis ištiesė ranką, lyg ketindamas palaiminti Kivriną, bet tik palietė jos smilkinį; staiga ji sumojo, kad tą pat jis ketino daryti ir ten, prie antkapio.