Palyginimas buvo labai jau neteisingas. Viljamas Gadsonas buvo vienas Danvorčio studentų, pirmakursis. Jo mamytė per semestrą spėjo apsilankyti jau šešis kartus, pirmąjį — kad aprūpintų sūnelį specialiomis šiltomis movomis ausims.
— Jeigu jų nenešios, jis persisaldys, — paskelbė ji Danvorčiui. — Vilis visuomet buvo nepaprastai jautrus šalčiui, o dabar dar atsidūrė taip toli nuo namų ir visa kita. Jo kurso vadovas kaip reikiant nepasirūpina, nors kalbėjau su juo apie tai ne vieną kartą.
Vilis buvo augalotas vaikinas, tikras ąžuolas, o linkęs persišaldyti atrodė irgi ne labiau nei ąžuolas.
— Esu tikras, jis gali kuo puikiausiai pasirūpinti savimi pats, — leptelėjo tada Danvortis poniai Gadson, ir tai buvo klaida. Ponia Gadson akimoju įtraukė jį į sąrašą tų netikėlių, kurie atsisako deramai pasirūpinti jos Viliu, bet tai toli gražu netrukdė jai bent kartą per porą savaičių įsibrauti pas Danvortį, brukti Viliui skirtus vitaminus ir dar primygtinai pareikalauti, kad Vilis būtų išbrauktas iš irkluotojų komandos, nes nuolat persitempiąs.
— Kažin, ar mano rūpestį dėl Kivrinos galima priskirti tai pačiai kategorijai kaip ir perdėtą ponios Gadson globėjiškumą, — susiraukė Danvortis. — Keturioliktame amžiuje knibždėte knibžda galvažudžių bei vagių. Ir kai ko dar blogiau.
— Ponia Gadson žodis žodin tą patį sakė apie Oksfordą, — nesutrikusi atrėmė Merė, gurkšnodama alų. — Pasakiau jai, kad neįmanoma apsaugoti Vilio nuo gyvenimo. Lygiai taip pat ir tu negali apsaugoti Kivrinos. Juk ir pats netapai istoriku saugiai drybsodamas namie ant krosnies. Privalėjai leisti jai iškeliauti, net jeigu tai pavojinga. Kiekvienam šimtmečiui galima priskirti dešimtąją pavojingumo kategoriją, Džeimsai.
— Šiame šimtmetyje nėra Juodosios Mirties.
— Tačiau buvo Pandemija, nusinešusi šešiasdešimt penkis milijonus gyvybių. O Juodosios Mirties 1320-aisiais Anglijoje irgi dar nebuvo, — atsakė Merė. — Juodoji Mirtis pasiekė Angliją tik 1348-aisiais. — Ji dunkstelėjo bokalą ant stalo, parversdama Mergelės Marijos statulėlę. — O net jei ir pakliūtų į patį maro epidemijos sūkurį, Kivrina nesusirgtų. Įdiegiau jai atsparumą buboniniam marui. — Ji liūdnai šyptelėjo Danvorčiui. — Mane juk irgi užklumpa savi Gadsonitizmo priepuoliai. Be to, maru ji tikrai neužsikrės jau vien dėl to, kad mudu abu dėl to nerimaujame. Tai, dėl ko nuogąstauji, niekada neatsitinka. Visuomet užgriūva kas nors, apie ką nebūni net pagalvojęs.
— Ačiū, paguodei. — Danvortis pastatė mėlynu ir baltu apdaru vilkinčios Marijos figūrėlę greta Juozapo. Ji nuvirto. Danvortis vėl atsargiai ją pastatė.
— Taip, tai turėtų tave paguosti, Džeimsai, — žvaliai pareiškė Merė. — Kadangi tu, be jokios abejonės, pagalvojai apie absoliučiai kiekvieną tikimybę, kas siaubingo gali ištikti Kivriną. O tai reiškia, kad jai viskas klojasi kuo puikiausiai. Tikriausiai šiuo metu ji ramiai sėdi pilyje ir pusryčiams taršo pyragėlius su povo mėsa, nors abejoju, ar ten — toks pat paros laikas kaip ir mūsuose.
Danvortis palingavo galvą.
— Laiko paklaida neišvengiama, tik Dievas težino, koks gali būti tas skirtumas, nes Gilkraistas nepasivargino atlikti jokių parametrų matavimų. Badris manė, kad laiko skirtumas gali būti kelios dienos.
Arba kelios savaitės, pagalvojo, bet nebepridūrė jis, o jeigu Kivrina pakliuvo į sausio vidurį, nebus jokių šventų dienų, pagal kurias ji galėtų nustatyti kalendorinę datą. Netgi kelių valandų neatitikimas galėjo nublokšti ją ant Oksfordo — Bato kelio vidury nakties.
— Tikiuosi, dėl laiko poslinkio ji nepražiopsos Kalėdų, — pasakė Merė. — Kivrina taip svajojo savo akimis pamatyti Viduramžių kalėdines mišias!
— Ten iki Kalėdų — dar dvi savaitės, — atsakė Danvortis. — Jie vis dar gyvena pagal Julijaus kalendorių. Grigališkasis imtas naudoti tik 1752-aisiais.
— Žinau. Ponas Gilkraistas, sakydamas kalbą, ilgai gražbyliavo apie Julijaus kalendorių. Prišnekėjo galaižin ko apie kalendoriaus reformą ir apie senojo kalendoriaus datų nesutapimą su Grigališkojo kalendoriaus datomis. Vienu metu man jau pasirodė, kad jis ketina braižyti mums diagramą. Kokia šiandien diena ten?
— Gruodžio tryliktoji.
— O gal ir gerai, kad tiksliai nežinome, kokiame laiko taške ji atsidūrė. Štai Deirdra su Kolinu metus laiko gyveno Jungtinėse Valstijose, ir aš vos iš galvos neišėjau, nerimaudama dėl jų, bet vis nepataikydama į tinkamą laiką. Vis įsivaizduodavau, kaip Koliną, einantį į mokyklą, partrenkia mašina — bet ten tuo metu būdavo vidurys nakties. Nuogąstauk kiek tik nori, bet vis vien jausies nei šiaip, kai negalėsi įsivaizduoti nelaimės su visomis smulkmenomis, įskaitant oro sąlygas bei paros metą. Kurį laiką aš nerimavau, dorai nė nežinodama dėl ko nerimauti, o paskui nerimas galutinai išsisklaidė. Tikriausiai lygiai taip pat bus ir su Kivrina.
Ji sakė tiesą. Danvortis įsivaizdavo Kivriną tokią kokią matė paskutinį kartą: gulinčią tarp vežimo nuolaužų, sukruvintu smilkiniu, tačiau toks jo vaizduotės piešiamas paveikslas tikriausiai buvo visiškai klaidingas. Juk nuo jos išvykimo praėjo jau beveik visa valanda. Net jei iki šiol kelyje nepasirodė joks praeivis, šaltis, reikia manyti, stingdė kaip reikiant, o Danvorčiui netilpo galvoj, kad Kivrina, pakliuvusi į Viduramžius, galėtų ilgėliau taip nuolankiai gulėti užmerktomis akimis.
Kai į pirmąsias keliones praeitin leidosi jis pats, kurį laiką tik šokinėdavo ten ir atgal, o pasilikusieji tuo tarpu kalibruodavo jo buvimo tašką Permesdavo jį į universiteto kiemą vidury nakties, ir jis turėdavo nejudėdamas stovėti ten, kol mokslininkai atliks taško apskaičiavimus ir pasiims jį atgal. Tačiau jis persikeldavo į 1956-ųjų Oksfordą ir patikros rezultatų reikėdavo laukti maždaug dešimt minučių. Kartą jis nuskuodė Brodu ištisus keturis kvartalus, norėdamas savo akimis pamatyti senąją Bodlio biblioteką — laborantės vos neištiko širdies smūgis, kai, vėl atidariusi tinklą nebegalėjo jo surasti.
Ne, visiškai negali būti, kad Kivrina taip ir tebeguli užsimerkusi, kai aplink ją jau plyti Viduramžių pasaulis. Staiga jis aiškiai išvydo ją tarytum ji iš tikrųjų būtų jam prieš akis: štai, stovi, susisupusi į tą juokingą baltą apsiaustą apžiūrinėja Oksfordo — Bato kelią tykodama nieko nenutuokiančių keleivių, pasiruošusi kristi žemėn, vos pastebėjusi ką nors artėjant, o tuo tarpu siurbte siurbia į save visus įspūdžius, suglaudusi delnus su riešuose įtaisytais implantais, kalba įjuos susižavėjimo ir nekantravimo maldas. Staiga jam tarsi akmuo nuo širdies nusirito.
Na žinoma, Kivrinai viskas susiklostys kuo sklandžiausiai. Po dviejų savaičių ji sėkmingai išlips iš tinklo atgal, baltasis apsiaustas bus neįtikėtinai purvinas, o ji pati — kupina neįtikėtinų istorijų apie šiurpiausius nuotykius, apie išsigelbėjimus vos per plauką paskutinę akimirką ji verste užvers jį kraują stingdančiais pasakojimais, nuo kurių jį paskui bent kelias savaites persekios košmarai.
— Juk žinai, Džeimsai, jokia tragiška bėda jos tikrai neištiks, — patikino Merė, žvelgdama į jį iš po surauktų antakių.
— Žinau, — atsakė jis. Paskui nuėjo prie baro ir atnešė abiem dar po puspintę. — Kada, sakei, atvažiuoja tavo vaikaitis?
— Trečią valandą. Kolinas išbus čia visą savaitę, o aš net nenumanau, ką reikės su juo veikti. Žinau tik tiek, kad rūpesčių bus per akis. Kaip manai, gal reikėtų nusivesti jį į Ešmolėjų? Vaikai juk mėgsta muziejus, ar ne? Na, pažiūrėti Pokahontos apdaro ir panašiai?
Danvortis prisiminė, kokį įspūdį Pokahontos apdaras paliko jam pačiam: visiškai neįdomi šiurkščios pilkšvos medžiagos skiautė, labai jau panaši į Kolinui skirtąjį šaliką.