— Tai kur užsigavai?
— Ji visai neužsigavo, — pareiškė Rozemunda. — Klykia tik todėl, kad yra mažė.
— Aš ne mažė! — užriko Agnesė taip, kad vos neišsprūdo tėvui Rošui iš rankų. — Nusimušiau į žemę kelį.
— Kurį? — paklausė Kivrina. — Tą patį, kurį jau buvai susižeidusi anksčiau?
— Taip! Tik nežiūrėk! — sucypė Agnesė, nes Kivrina jau siekė jos kojos.
— Gerai, gerai, nežiūrėsiu, — patraukė rankas Kivrina. Ant žaizdos jau buvo užsidėjęs šašas, tikriausiai krisdama Agnesė jį nuplėšė. Jei kraujais nepasipylė taip smarkiai, kad permirktų odinės mergytės kelnės, nebuvo jokios prasmės šaldyti jos, nurenginėjant čia pat, sniege. — Bet namuose turėsi leisti man pažiūrėti.
— Ar galime tuoj pat ir eiti namo? — paklausė Agnesė.
Kivrina bejėgiškai dirstelėjo į tankmę. Vieta tikrai turėtų būti ta. Tankus karklynas, laukymė, plika kalvos viršūnė… Taip, tikrai čia, kitaip negali būti. Galbūt ji numetė dėžutę kiek toliau į šabakštyną, o paskui, kai užsnigo…
— Noriu namo, tuojau pat! — Agnesė vėl pradėjo kūkčioti. — Man šalta!
— Gerai. — Kivrina linktelėjo. Agnesės pirštinaitės buvo taip permirkusios, kad nebebuvo prasmės vėl jų mauti. Kivrina nusimovė savąsias, skolintas, ir atidavė mergytei. Pirštinės kone siekė Agnesei alkūnes, kas ją sužavėjo, ir Kivrina jau buvo bepamananti, kad mergytė užmiršo sumuštą keliuką, bet, kai tėvas Rošas pabandė užkelti ją ant ponio, ji vėl sukūkčiojo:
— Josiu kartu su tavim!
Kivrina vėl linktelėjo ir užsiropštė ant keršio. Tėvas Rošas užkėlė jai Agnesę, o jos ponį nusivedė kalvos šlaitu aukštyn. Asilas vis dar stypsojo kalvos keteroje, prie pat kelio, ir rupšnojo iš po plonos sniego antklodės kyšančių žolynų viršūnes.
Kivrina grįžtelėjo per petį ir per lietaus širmą pažvelgė į karklų šabakštyną, stengdamasi įžiūrėti laukymę. Plyšys — tikrai čia, tikino ji save, nors anaiptol nebuvo tvirtai įsitikinusi. Iš čia net ir kalva jau atrodė lyg ir nebe taip, kaip turėtų.
Tėvas Rošas pastvėrė asilo pavadį — gyvulys kaipmat įsitempė ir užpakalinėmis kanopomis įsispyrė į žemę. Bet vos tėvas Rošas pasuko jo galvą ir pajudėjo žemyn kitu šlaitu, vesdamasis drauge Agnesės ponį, asilas iš karto pakluso ir nebesispyriodamas nurisnojo iš paskos.
Sniegas lietuje tižo, Rozemundos kumelė, šuoliuojanti tiesia atkarpa prieš išsišakojimą, šiek tiek slystelėjo. Rozemunda pristabdė ją ir toliau jojo risčia.
Ties kitu išsišakojimu Rošas pasuko kairiąja atšaka. Salikelėje tankiai augo karklai, stūksojo didžiuliai ąžuolai, o kiekvienos kalvos papėdėje kelyje buvo išduobtos dumblinos provėžos.
— Ar mes jojame tiesiai namo, Kivrina? — paklausė Agnesė; mergytė visa virpėjo, prigludusi jai prie krūtinės.
— Taip, — atsakė Kivrina, apglobdama ją savo apsiausto skvernu. — Ar kelį vis dar skauda?
— Nė. Bet mes nepririnkome gebenių. — Agnesė išsitiesė ir apsisukusi pasižiūrėjo į Kivriną. — Ar tu ką nors prisiminei, kai pamatei tą vietą?
— Ne, — atsakė Kivrina.
— Tai gerai, — pareiškė Agnesė, vėl įsitaisydama nugara į ją. — Vadinasi, dabar turėsi visam laikui likti su mumis.
17
Endriusas Danvorčiui paskambino tik vėlyvą Kalėdų dienos pavakarę. Kolinas, savaime aišku, suskato keltis nepadoriai anksti — berniūkščiui magėjo kibti į kad ir nedidelę dovanų krūvelę.
— Nejaugi taip ir voliositės lovoje visą dieną? — kamantinėjo jis, kol Danvortis apgraibomis ieškojo akinių. — Jau beveik aštuonios!
Iš tikrųjų buvo dar tik penkiolika po šešių, lauke — tamsu, nors į akį durk, taip tamsu, kad net negalėjai įžiūrėti, ar vis dar lyja. Kolinas gavo pamiegoti kur kas ilgiau nei Danvortis. Po ekumeninių apeigų bažnyčioje jis išsiuntė Koliną atgal į Baliolą, o pats nuskubėjo į ligoninę, norėdamas sužinoti ką nors apie Latimerą.
— Jis karščiuoja, bet į plaučius infekcija kol kas nepersimetė, — pranešė Merė. — Jis atėjo penktą valandą, pats, ir pasiskundė, kad daugmaž nuo pirmos jį kamavęs galvos skausmas, taip pat — ir nuovokos sutrikimai. Kaip tik — keturiasdešimt aštuonios valandos. Akivaizdu: nėra net jokio reikalo jo klausinėti ar mėginti aiškintis, nuo ko galėjo užsikrėsti. O kaip tu jautiesi?
Merė neišleido jo tol, kol neatidavė kraujo mėginio, o paskui atvežė dar vieną susirgusį, tad Danvortis liko pasižiūrėti, ar to žmogaus nepažįsta. Galų gale baigėsi tuo, kad lovą jis pasiekė tik pirmą valandą nakties.
Kolinas įteikė Danvorčiui papliaušką ir primygtinai įkalbėjo pokštelėti, paskui užsimaukšlinti geltoną popierinę karūną ir garsiai perskaityti aptiktą minklę: „Kada labiausiai tikėtina, kad Kalėdų Senelio šiaurės elniai įeis į trobą? Tada, kai durys paliktos atviros”.
Kolinas jau buvo pasipuošęs savąja — raudona — karūna. Jis sėdėjo ant grindų, apsiskleidęs pakuotės popieriais. Danvortis įsitikino, kad, išrinkęs muilines tabletes, neprašovė — jos sulaukė milžiniško pasisekimo.
— Jūs tik pažiūrėkite! — iškišęs liežuvį džiūgavo Kolinas. — Jos keičia spalvą!
Ir iš tikrųjų — jos keitė spalvą, drauge išterliodamos berniūkščio dantis bei lūpas.
Knyga jam, atrodo, irgi patiko, nors plika akimi buvo matyti, kad Kolinas pageidautų hologramų. Jis kibo sklaidyti puslapius, apžiūrinėdamas iliustracijas.
— Žiūrėkite! — jis kyštelėjo knygą po nosimi Danvorčiui, kuris vis dar nelabai sėkmingai stengėsi prabusti.
Vaikinukas rodė jam riterio kapą su įprasta išdrožta ginkluota figūra ant viršaus. Skulptūros veidas ir poza bylojo apie amžiną poilsį, tačiau antkapio šone buvo įtaisyta plokštė — tarytum koks langas į kapą: joje mirusio riterio kūnas rangėsi karste, supleišėjusi mėsa skivytais krito nuo kaulų lyg supuvusios įkapės, kaulėti tarsi skeleto rankų pirštai rietėsi, virsdami plėšriais nagais, o vietoj veido viepėsi kaukolė tuščiomis akiduobėmis. Tarp negyvėlio kojų, ant kardo ir po juo ropinėjo kirminai. Užrašas po iliustracija bylojo: „Oksfordo grafystė, apie 1350 metus. Makabriškos antkapių puošybos pavyzdys — tokia paplito po buboninio maro epidemijos”.
— Argi ne apokaliptiška? — sužavėtas šūktelėjo Kolinas.
Net šerpę jis sugebėjo įvertinti pakankamai mandagiai.
— Juk svarbiausia — ne pati dovana, o dėmesys, ar ne? — pasakė jis, pakėlęs šaliką už vieno galo. Ir po minutės pridūrė: — Turbūt reikės apsirišti juo, kai eisiu lankyti ligonių. Jiems juk nerūpės, kaip aš atrodau.
— Kokių dar ligonių? — nesusigaudė Danvortis.
Kolinas atsikėlė nuo grindų, susigraibė savąjį krepšį ir ėmė raustis jame.
— Vakar vakare vikaras paklausė, ar neapsiimčiau atlikti vieną kitą jo pavedimą, na, užmesti akį, kaip laikosi žmonės, nešioti jiems vaistus ir kitus dalykus.
Galų gale jis ištraukė iš krepšio popierinį maišelį.
— Tai dovana jums, — pasakė, įteikdamas Danvorčiui. — Nesuvyniota, — pridūrė be jokio reikalo. — Finčas sakė, kad popierių turėtume taupyti epidemijos reikalams.
Danvortis atskleidė maišelį ir ištraukė apyplonę knygelę plonais viršeliais.
— Darbo kalendorius, — paaiškino Kolinas. — Kad galėtumėte žymėtis, kiek dienų liko iki tos jūsų panelės sugrįžimo. — Jis atvertė pirmąjį puslapį. — Žiūrėkite, specialiai pasirūpinau gauti tokį, kuriame būtų ir gruodžio mėnuo.