— Na taip, — suirzo Danvortis. — Pasirūpinsiu, kad tave įleistų į karantino zoną.
— Koks dar karantinas?
— Siaučia virusas, — atsakė Danvortis. — Bene nieko apie tai negirdėjai?
— Ne, pone. Buvau išvykęs į Florenciją aptarnauti tinklo ten — perkėlimas, nekeičiant vietos erdvėje. Grįžau tik šiandien popiet. Ar reikalai rimti? — Sprendžiant iš balso, jis neatrodė išsigandęs, tik susidomėjęs.
— Kol kas — aštuoniasdešimt vienas susirgęs, — atsakė Danvortis.
— Aštuoniasdešimt du, — nuo palangės atsiliepė Kolinas.
— Bet virusąjau pavyko identifikuoti, atkeliauja ir vakcina. Iki šiol dar niekas nenumirė.
— Užtat, galiu lažintis, turite daugybę nusiminusių žmonių, kurie svajojo Kalėdoms grįžti namo, — pasakė Endriusas. — Gerai, paskambinsiu jums iš pat ryto, kai tik sužinosiu, kada galėsiu atvažiuoti.
— Sutarta! — užriko Danvortis, kad perrėktų triukšmą kitame laido gale. — Lauksiu.
— Gerai, — pasakė Endriusas. Vėl suošė juoko pliūpsnis, tada stojo tyla — Endriusas padėjo ragelį.
— Atvažiuoja? — paklausė Kolinas.
— Taip. Rytoj. — Danvortis ėmė rinkti Gilkraisto numerį.
Ekrane pasirodė Gilkraistas — sėdintis prie rašomojo stalo ir iš pažiūros — gana karingai nusiteikęs.
— Pone Danvorti, jei vėl ketinate reikalauti, kad kuo skubiau ištrauktume iš ten panelę Engl…
Jei tik galėčiau, kaip tik taip ir padaryčiau, pagalvojo Danvortis. Nejaugi Gilkraistas nesuvokia netgi to, kad Kivrina jau bus tikrai pasišalinusi iš plyšio vietos, taigi, net atidarę tinklą, jie jos nebesurastų.
— Ne, — atsakė jis. — Tik suradau laborantą, kuris atvažiuos perskaityti taško rodmenų.
— Pone Danvorti, norėčiau jums priminti…
— Aš kuo puikiausiai žinau, kad šiam perkėlimui vadovaujate jūs. — Danvortis tramdėsi iš paskutiniųjų. — Aš paprasčiausiai stengiuosi padėti. Žinodamas, kaip sunku per atostogas surasti laborantą, paskambinau vienam į Rydingą. Jis gali atvažiuoti rytoj.
Gilkraistas nepatenkintas papūtė lūpas.
— Jei jūsų laborantas nebūtų susirgęs, viso šito nė nereikėtų, — pareiškė. — Bet, kadangi yra kaip yra, teks pasinaudoti tuo, ką turime. Tegul tasai laborantas prisistato pas mane iš karto, kai tik atvyks.
Danvortis dar prisivertė mandagiai atsisveikinti, bet, kai tik ekranas aptemo, atsivedėjęs tėškė ragelį ir čia pat vėl jį stvėrė ir kibo piktai baksnoti skaičius. Jis trūks plyš surasiąs Besingeimą, net jeigu tektų visą vakarą neatsitraukti nuo telefono.
Bet čia įsijungė kompiuterinis balsas ir pranešė, kad visos linijos užkimštos. Danvortis padėjo ragelį ir įsmeigė akis į tamsų ekraną.
— Laukiate dar vieno skambučio? — paklausė Kolinas.
— Ne.
— Tuomet gal galėtume nueiti į ligoninę? Turiu dovanėlę tetulei Merei.
O man dar reikia pasirūpinti leidimu Endriusui įeiti į karantino teritoriją pagalvojo Danvortis.
— Puiki mintis. Galėsi užsirišti savo naująjį šaliką.
Kolinas subruko jį į striukės kišenę.
— Užsirišiu, kai nueisime, — pareiškė išsišiepęs. — Nenorėčiau, kad pakeliui mane kas nors pamatytų su juo.
Tačiau jie taip ir nesutiko nieko, kas galėtų pamatyti Koliną su šaliku. Gatvėse buvo tuščia kaip iššluota, nesimatė netgi taksi ar dviračių. Danvortis prisiminė vikaro pastabą apie tai, kad, epidemijai įsisiautėjus, žmonės vengs ir nosį kišti iš namų. Tad jie ir nekėlė kojos laukan — gal dėl tos priežasties, o gal dėl to, kad vidun juos suvijo Karfakso varpai, vis dar skalambijantys „Kalėdinius varpelius” — lyg to būtų maža, varpų gausmas tuščiose gatvėse aidėjo kone dvigubai garsiau. O gal visi snūduriavo po pernelyg sočių kalėdinių pietų. O gal paprasčiausiai nenorėjo mirkti lietuje.
Jie nesutiko nė gyvos dvasios iki pat ligoninės. Ten, priešais nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrių stypsojo moteris, vilkinti „Barberio” neperšlampamą apsiaustą, su plakatu rankose: „Uždrauskime gabenti mums iš užsienio ligas”. Vyras, dėvintis nustatyto pavyzdžio kaukę, atidarė jiems duris ir įteikė Danvorčiui permirkusią, nors gręžk, skrajutę.
Danvortis registratūroje paprašė pakviesti Merę, tada užmetė akį į skrajutę. Antraštė didžiosiomis raidėmis bylojo: „KOVOKIME SU GRIPU. BALSUOKITE UŽ IŠSTOJIMĄ IŠ EUROPOS SĄJUNGOS”. Ir kelios eilutės apačioje — mažesnėmis raidėmis: „Kodėl jūs turite kentėti, negalėdami atšvęsti šių Kalėdų drauge su savo mylimaisiais? Kodėl jūs priversti įstrigti Oksforde? Kas įstūmė jus į pavojų susirgti, o gal ir numirti? Ogi štai kur priežastis: Europos Sąjunga leidžia užsikrėtusiems užsieniečiams be jokių kliūčių įvažiuoti į Angliją, o Anglija negali net paprieštarauti! Emigrantas iš Indijos, užnešęs mums šį mirtinai pavojingą virusą…”
Toliau Danvortis net nebeskaitė. Jis apvertė skrajutę. Kitoje pusėje puikavosi tekstas: „Balsuodami už atsiskyrimą, balsuojate už savo sveikatą. Nepriklausomos Didžiosios Britanijos komitetas”.
Įėjo Merė. Kolinas paskubomis ištraukė iš kišenės šaliką ir apsivyniojo kaklą.
— Su Šventom Kalėdom! — pasveikino ją. — Dėkoju už šaliką. Gal nori, kad praplėščiau tavo pliauškynę?
— Taip, praplėšk, — sutiko Merė. Ji atrodė pavargusi. Vilkėjo tą patį gydytojo chalatą kaip ir prieš dvi dienas. Tik dabar prie atlapo kažkas buvo prisegęs bugienio šakelę.
Kolinas pokštelėjo pliauškynę.
— Štai, užsidėk skrybėlę. — Jis išlankstė mėlyną popierinę karūną.
— Ar tau pavyko bent trupučiuką pailsėti? — paklausė Danvortis.
— Šiek tiek, — atsakė ji, užsivoždama karūną ant pasišiaušusių žilų plaukų. — Vien nuo vidurdienio mums atgabeno trisdešimt naujų ligonių, o aš didžiąją dienos dalį sugaišau mėgindama gauti sekvenciją iš PGC, bet telefono linijos beviltiškai užkimštos.
— Žinau, — atsakė Danvortis. — Ar galiu aplankyti Badrį?
— Gal minutei ar dviem gali pas jį užeiti… — Ji susiraukė. — Sintamicinas nė trupučio jam nepadeda, kaip, beje, ir abiem studentams, buvusiems šokiuose Hedingtone. Beverlės Bryn būklė šiek tiek pagerėjo. — Ji dar niūriau suraukė antakius. — Man dėl to neramu. Ar imuniteto stiprinimo procedūrą jau atlikai?
— Dar ne. Bet Kolinas — jau.
— Ir kraupulingai skaudėjo, — pareiškė Kolinas, išvyniodamas pliauškynėje aptiktą popieriaus juostelę. — Ar nori, kad perskaityčiau tau tekusią minklę?
Merė linktelėjo.
— Rytoj man reikės, kad į karantino zoną praleistų laborantą — jis turi perskaityti man Kivrinos taško rodmenis, — pasakė Danvortis. — Ką turiu padaryti, kad gaučiau jam leidimą?
— Kiek žinau — nieko. Apsauga neišleidžia žmonių iš čia, bet kažin ar stengiasi neįleisti čionai.
Registratorė pasikvietė Merę į šalį ir kažką tyliai, primygtinai jai sukuždėjo.
— Jau turiu eiti, — subruzdo ji. — Bet tu jokiu būdu neišeik neatlikęs imuniteto stiprinimo procedūros. Kai aplankysi Badrį, grįžk atgal čionai. Kolinai, tu pono Danvorčio palauksi čia.
Danvortis užlipo į izoliatorių. Prie durų jis nieko nerado, tad šiaip ne taip įsirangę į apsauginės aprangos komplektą, neužmiršęs pirštinių apsimauti paskiausia, ir įėjo vidun.
Dailioji slaugė, kuri taip domėjosi Viljamu, kaip tik matavo Badriui pulsą, įdėmiai žvelgdama į ekraną. Danvortis sustojo lovos kojūgalyje.
Merė buvo sakiusi, kad Badriui vaistai nepadeda, bet Danvortis vis vien buvo priblokštas, jį išvydęs. Badrio veidas vėl buvo pajuodęs nuo karštinės, po akimis tamsavo mėlynės, tarsi kas būtų jam smogęs. Badrio dešinioji ranka buvo prikabinta prie kažkokio sudėtingo šunto. Alkūnės linkis margavo šiurpiomis violetinėmis ir purpurinėmis dėmėmis. Kairioji ranka atrodė dar baisiau — visa vidinė dilbio pusė pajuodusi.