— Eime!
Danvortis lenktyniauti su Kolinu nepajėgė, bet sparčiu žingsniu patraukė Kolino nurodytu koridorių labirintu, kol galiausiai pro tarnybinį įėjimą ištrūko į šoninę gatvelę. Už durų lietuje mirko kažkoks žmogus su kartono lakštu rankose. Jo plakatas skelbė: „Lemtis, kurios taip baiminomės, mus jau užgriuvo”. Kad ir kaip keista, šia fraze šįsyk buvo pataikyta kaip pirštu į akį.
— Tuojau apsidairysiu, ar ji tikrai mūsų nepastebėjo, — mestelėjo Kolinas ir nėrė už kampo pasižiūrėti, kad dedasi prie pagrindinių durų.
Vyriškis pakišo Danvorčiui skrajutę. „PASAULIO PABAIGA JAU ČIA PAT!” — rėkte rėkė ji didžiulėmis riebiomis raidėmis. „Bijokite Dievo, nes atėjo Jo teismo valanda”. „Apreiškimas Jonui 14:7”.
Kolinas pamojavo Danvorčiui iš už kampo.
— Viskas gerai, — sušniokštė kiek uždusęs. — Ji viduj. Kaukia ant registratorės.
Danvortis grąžino vyriškiui skrajutę ir nusekė paskui Koliną. Šis straksėjo priekyje Vudstoko kelio link. Danvortis neramiai dirsčiojo per petį į nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus duris, bet taip ir nepamatė nė gyvos dvasios — piketuotojų prieš Europos Bendriją, ir tų nebebuvo.
Kolinas dūmė dar visą kvartalą, paskui sulėtino žingsnį. Išsitraukė iš kišenės muilo tablečių maišelį, pasiūlė ir Danvorčiui.
Šis atsisakė.
Kolinas įsimetė į bumą rausvą saldainiuką ir, glemžodamas jį, ne itin aiškiai numykė:
— Kaip gyvas dar nesu šitaip šauniai šventęs Kalėdų.
Virškindamas šį požiūrį, Danvortis įveikė dar porą kvartalų.
Ausis rėžė varpų gausmas — šįsyk jie niokojo „Blausų viduržiemį”, kas irgi puikiai tiko prie situacijos. Gatvės buvo tuštutėlės, bet, kai tik jie pasuko į Didžiąją gatvę, priekyje sušmėžavo pažįstama figūra, susigūžusi ir atskubanti artyn.
— Ponas Finčas, — tarstelėjo Kolinas.
— Viešpatie švenčiausias, — atsiduso Danvortis. — Kaip manai, kojis pristigo dabar?
— Nuoširdžiai viliuosi, kad Briuselio kopūstų.
Finčas išgirdo balsus ir pakėlė galvą.
— Ak, štai kur jūs, pone Danvorti. Ačiū Dievui. Visur jūsų ieškojau.
— Kas dar nutiko? — paklausė Danvortis. — Juk pažadėjau poniai Teilor, kad kaip nors surasiu kambarį repeticijoms.
— Visai ne tai, pone. Bėda ištiko sulaikytuosius. Du iš jų jau atgulė, pakirsti viruso.
1320 gruodžio 21 (pagal senąjį kalendorių). Tėvas Rošas nežino, kur yra plyšys. Prikalbinau jį nusivesti mane ten, kur tąsyk susitiko Gavyną, bet netgi tada, kai stovėjau laukymėje, atmintyje niekas nė nekrustelėjo. Akivaizdu, kad Gavynas, prieš sutikdamas tėvą Rošą, įveikė nemenką atstumą nuo plyšio, o aš tuo metu jau klejojau beveik be sąmonės.
Šiandien supratau ir dar kai ką: savomis jėgomis surasti plyšio man niekaip nepavyks. Giria pernelyg didelė, joje — devynios galybės laukymėlių su ąžuolais ir tankių karklynų — dabar, kai prisnigo, visos jos atrodo visiškai vienodos. Reikėjo man palikti prie plyšio kokį nors pastebimesnį ženklą, ne vien numesti dėžutę.
Taigi, teks kažkaip prikalbinti Gavyną, kad parodytų man tikrąją plyšio vietą, o jis dar netgi negrįžęs. Rozemunda sakė man, kad iki Koursio — tik pusė dienos kelio, bet Gavynas tikriausiai nenorėjo joti atgal per lietų ir liko nakvoti.
Nuo pat mūsų sugrįžimo lyja kaip iš kibiro. Tikriausiai turėčiau tik džiaugtis, nes lietus nuplaus sniegą, bet tokiu oru nėra ko nė svajoti apie žygį ieškoti plyšio, maža to, ir dvare tvyro stingdantis šaltis. Visi net ir namuose nenusivelka apsiaustų ir tūno susigūžę prie ugniavietės.
Kažin, kaip nuo šalčio ginasi paprasti valstiečiai? Sukiužusios jų trobelės nesulaiko net vėjo, o toje, į kurią buvau įlindusi pati, nemačiau netgi nieko panašaus į antklodę. Reikia manyti, jie ten sušalę į kaulą, o Rozemunda pranešė man, neva prievaizdo žmona sakiusi, kad lietus nesiliaus iki pat Kūčių.
Rozemunda atsiprašė manęs už bjaurų elgesį miške ir pasakė:
— Buvau labai supykusi ant sesers.
Tačiau Agnesė čia niekuo dėta — Rozemunda pernelyg smarkiai susikrimto išgirdusi žinią, jog Kalėdoms pakviestas jos sužadėtinis. Nutaikiusi progą persimesti su Rozemunda keliais žodžiais akis į akį, paklausiau, ar ji nuogąstaujanti dėl būsimų vedybų.
— Dėl jų susitarė mano tėtis, — atsakė ji, verdama siūlą į adatą. — Mes susižadėjome per šventą Martyną[4]. O susituoksime per Velykas.
— Ar tu sutikai tekėti? — paklausiau.
— Partija tikrai gera, — atsakė ji. — Seras Bloetas užima aukštą padėtį, be to, jo žemės jungiasi su mano tėčio žemėmis.
— O tu jį myli?
Ji įsmeigė adatą į drobė, ištemptą ant medinio rėmelio.
— Tėtis nė už ką neleistų, kad man nutiktų kas nors blogo, — tiek teatsakė ji, traukdama iš siuvinio ilgą siūlą.
Nieko daugiau ji nenorėjo sakyti, o iš Agnesės sugebėjau ištraukti tik tiek, kad seras Bloetas labai mielas, nes padovanojęs jai sidabrinį pinigėlį — be jokios abejonės, tai viena iš sužieduotuvių dovanų.
Agnesė pernelyg susirūpinusi savo keliuku, kad pasakotų man dar ką nors. Daugmaž pusiaukelėje ji liovėsi skųstis, o kai grįžome ir nukėliau ją nuo keršio, ėmė šlubuoti akivaizdžiai persistengdama, tad pamaniau, kad ji tik stengiasi atkreipti į save dėmesį. Bet kai nutaikiau progą apžiūrėti sumušimą, įsitikinau, kad šašas visiškai nuplėštas. Sumušta vieta paraudusi ir patinusi.
Nuploviau jai žaizdą ir aprišau pačiu švariausiu skudurėliu, kokį tik pavyko rasti (bijau, kad tai bus vienas iš Imeinos galvos apdangalų, mat aptikau jį skrynioje lovos kojūgalyje), o paskui prikalbinau pasėdėti ramiai prie ugnies ir pažaisti su mediniu riteriu. Bet man neramu. Jei į žaizdą įsimes koks užkratas, galime susilaukti rimtos bėdos. Keturioliktame amžiuje niekas nė girdėt negirdėjęs apie kokius nors antimikrobinius preparatus.
Elivysa irgi nerimauja. Akivaizdu, kad ji laukė Gavyno sugrįžtant šįvakar: vis matydavau ją stoviniuojančią prie pertvaros ir besižvalgančią pro duris laukan. Taip ir nesugebėjau perprasti, ką ji jaučia Gavynui. Kartais, pavyzdžiui šiandien, man atrodo, kad ji myli jį ir bijo to, ką šitokia meilė reikštų jiems abiem. Tais laikais svetimavimas bažnyčios požiūriu buvo mirtina nuodėmė, neretai — ir gana pavojinga. Bet dažniausiai lyg ir nekyla abejonių, kad jo amour — visiškai be atsako, kad Elivysai taip neramu dėl vyro, jog Gavynas jai — tuščia vieta.
Tyra, nepasiekiama dama buvo tokios riteriškos meilės idealas, ir vis dėlto akivaizdu, kad Gavynas pats nenutuokia, ar ji į jo jausmus atsako tuo pačiu, ar ne. Išgelbėdamas miškuose mane ir sukurpdamas istoriją apie gaują plėšikų, jis, be jokioė abejonės, siekė padaryti jai įspūdį (būtų dar žymiai įspūdingiau, jei iš tikrųjų egzistuotų kokie dvidešimt pakelės plėšikų, ginkluotų kardais, vėzdais bei koviniais kirviais). Akivaizdu: jis ryžtųsi bet kam, kad tik pelnytų jos palankumą, ir ledi Imeina tai žino. Manau, kaip tik todėl ir išsiuntė jį į Koursį.
18
Kol jie parsirado į Baliolą, virusas paguldė dar du iš sulaikytųjų. Danvortis nusiuntė Koliną į lovą, o pats padėjo Finčui paguldyti susirgusiuosius ir paskambino į ligoninę.
— Visos mūsų mašinos šiuo metu išvykusios, — pranešė jam registratorė. — Atsiųsime greitąją iš karto, kai tik galėsime.