— Siūlyčiau apsilankyti Nacionaliniame istorijos muziejuje.
Staiga sužvangėjo blizgučiai, vidun įsiveržė skambesys: „Din dan, linksmai važiuojam keleliu…”; Danvortis nerimastingai sužiuro į duris. Ant slenksčio stypsojo jo sekretorius ir prisimerkęs, nieko neįžiūrėdamas prietemoje, dairėsi po užeigą.
— Turbūt reikėtų pasiųsti Koliną į Karfakso bokštą, kad nusiaubtų varpus, — burbtelėjo Merė.
— Tai Finčas, — pasakė Danvortis ir kilstelėjo ranką, kad sekretorius juos pamatytų, bet šis jau ėjo artyn.
— Visur jūsų ieškojau, pone, — prapliupo. — Iškilo šiokių tokių keblumų…
— Nepavyksta nustatyti taško?
Sekretorius tik akis išsprogino.
— Taško? Ne, pone. Kalbu apie amerikiečius. Jie atvyko anksčiau, nei buvo tartasi.
— Kokie dar amerikiečiai?
— Nagi varpininkai. Iš Kolorado. Vakarinių Valstijų Varpų skambėjimo ir varpininkių moterų draugijos nariai.
— Tik nemėgink sakyti, kad jie atsitempė dar daugiau kalėdinių varpų, — įsiterpė Merė.
— Maniau, jie turėtų atvykti dvidešimt antrąją, — pasakė Danvortis Finčui.
— Šiandien ir yra dvidešimt antroji, — atsakė Finčas. — Laukėme jų tik pavakary, bet jų koncertas Eksteryje buvo atšauktas, taigi, jie prisistatė čionai aplenkdami grafiką. Paskambinau į „Medievalį”, ir ponas Gilkraistas pasakė manąs, kad jūs išėjote švęsti. — Jis dirstelėjo į tuščią Danvorčio bokalą.
— Nieko aš nešvenčiu, — atkirto Danvortis. — Laukiu, kol jie ten nustatys vienos iš mano diplomančių buvimo tašką. — Jis dirstelėjo į laikrodį. — O tai užtruks dar mažiausiai valandą.
— Jūs pažadėjote jiems ekskursiją — aprodyti žymiausius vietinius varpus, pone.
— Tau iš tikrųjų nėra jokio reikalo karksoti čia, — įsiterpė Merė. — Juk galiu paskambinti tau į Baliolą iš karto, kai tik Badris užfiksuos tašką.
— Susirasiu jus iškart po to, kai sužinosiu, kad tašką pavyko sėkmingai užfiksuoti, — pareiškė Danvortis, piktu žvilgsniu nudelbdamas Merę. — O tu tuo tarpu leisk jiems pasidairyti po Universitetą ir pavaišink priešpiečiais. Tam turėtumėte sugaišti valandą.
Finčas visai nukabino nosį.
— Jie pabus čia tik iki keturių. Šįvakar turi dalyvauti varpelių koncerte Elyje, o čia baisiausiai nori pamatyti Kristaus bažnyčios varpus.
— Tai ir nusivesk juos į Kristaus bažnyčią. Parodyk Didįjį Tomą. Dar užlipkite į Švento Martyno bokštą. Arba pasivaikščiokite po Naująją Kolegiją. Aš ateisiu iš karto, kai tik galėsiu.
Atrodė, kad Finčas jau besižiojąs dar kažko klausti, bet čia pat persigalvojo.
— Pasakysiu jiems, kad ateisite po valandos, pone, — pratarė jis ir patraukė durų link. Bet pusiaukelėje sustojo, apsisuko ir grįžo. — Vos neužmiršau, pone. Skambino vikaras, klausė, ar norėsite skaityti Šventąjį Raštą visuotinėse Kūčių mišiose. Šiais metais jos bus aukojamos Šventosios Mergelės Marijos bažnyčioje.
— Pasakyk jam — taip, — atsakė Danvortis džiaugdamasis, kad sekretorius pakeitė temą. — Ir dar pasakyk, kad šią pavakarę man reikės leidimo į varpinę, kad galėčiau parodyti tiems amerikiečiams varpus.
— Gerai, pone, — linktelėjo Finčas. — O ką manote apie Iflį? Gal vertėtų nusivesti juos į Iflį? Ten yra labai gražus vienuoliktojo amžiaus varpas.
— Būtinai, — sutiko Danvortis. — Žinoma, nusivesk juos į Iflį. O aš grįšiu iš karto, kai tik galėsiu.
Finčas prasižiojo, bet tuoj pat vėl užsičiaupė.
— Gerai, pone, — tiek tetaręs galų gale išėjo pro duris, įleisdamas vidun „Bugienio ir gebenės” šuorą.
— Ar nemanai, kad pernelyg jau smarkiai jį užsipuoli? — paklausė Merė. — Žinok, amerikiečiai kartais būna siaubingi.
— Paminėsi mano žodį: po penkių minučių jis grįš ir paklaus, ar nevertėtų pirmų pirmiausia parodyti jiems Kristaus bažnyčios, — atsakė Danvortis. — Tas vaikinas neturi nė šlakelio iniciatyvos.
— O man dar neseniai atrodė, kad tave užvis labiausiai ir žavi jaunimo iniciatyvos stoka, — kreivai vyptelėjo Merė. — Na, šitas bent neišdums pasipustęs padus į keturioliktąjį amžių.
Durys atsivėrė, vėl sutilindžiavo „Bugienis ir gebenė”.
— Tikriausiai tai vėl jis — pasidomės, kuo juos pavaišinti priešpiečiams.
— Virta jautiena ir pertroškintomis daržovėmis, — pasiūlė Merė. — Amerikiečiams labai patinka skųstis, kokie nevalgomi mūsų virtuvės patiekalai. O Dievulėliau.
Danvortis grįžtelėjo ir pažvelgė į duris. Tarpduryje mindžiukavo Gilkraistas ir Latimeras, juos supo balzgana iš lauko krintančios šviesos aureolė. Gilkraistas buvo išsišiepęs nuo ausies iki ausies ir per varpų gaudesį bandė kažką sakyti. Latimeras grūmėsi su dideliu juodu skėčiu, stengdamasis jį suskleisti.
— Tikriausiai turėtume būti mandagūs ir pasikviesti juos prisėsti prie mūsų, — tarstelėjo Merė.
Danvortis siektelėjo palto.
— Būk sau mandagi, jei jau taip nori. O aš net neketinu klausytis, kaip tuodu džiūgaudami sveikina vienas kitą ta proga, kad išsiuntė nepatyrusią jauną mergaitę tiesiai pavojui į nasrus.
— Ir vėl kalbi kaip viena tokia, pirštais nerodysim, — pastebėjo Merė. — Kažin, ar jie būtų atėję čionai, jei būtų iškilę kokių nors keblumų. Tikriausiai Badris jau nustatė tašką.
— Dar per anksti, — paprieštaravo Danvortis, bet vis dėlto vėl atsisėdo. — Veikiau patikėčiau, kad Badris išgrūdo juos pro duris, norėdamas ramiai užbaigti darbą.
Kai Danvortis atsistojo, Gilkraistas tikriausiai jį pastebėjo. Ir pasisuko, tarsi ketindamas nerti atgal į gatvę, bet Latimeras jau buvo beveik prie pat jų stalo. Gilkraistui neliko nieko kita, tik sekti iš paskos, tiesa, jis jau nebesišypsojo.
— Ar jau nustatėte tašką? — paklausė Danvortis.
— Tašką? — nesusigaudydamas pakartojo Gilkraistas.
— Na taip, tašką, — pyktelėjo Danvortis. — Ar jau nustatėte tikslius Kivrinos buvimo vietą bei laiką, kad būtų galima ją iš ten susigrąžinti?
— Jūsų laborantas sakė užtruksiąs mažų mažiausiai valandą, kol nustatysiąs koordinates, — pasipūtė Gilkraistas. — Ar jis visuomet taip ilgai gaišuoja? Jis sakė, kai procesas užsibaigs, pats ateisiąs čionai pranešti mums žinių, bet preliminarūs duomenys leidžia tvirtinti, kad perkėlimas pavyko visiškai sklandžiai, o laiko paklaida — minimali.
— Kokios puikios naujienos! — Merė net neslėpė, kaip smarkiai jai atlėgo. — Nagi, eikite čionai, sėskitės. Mes čia irgi laukėme, kol bus užfiksuotas taškas, ir gurkšnojome alų. Gal norėsite ko nors išgerti? — paklausė ji Latimero, kuris galiausiai suskleidė skėtį ir dabar užseginėjo jo dirželį.
— Taip, turbūt neatsisakysiu, — pareiškė Latimeras. — Šiaip ar taip, šiandien — didi diena. Manau, lašelis brendžio man tikrai nepakenktų. Strong was the wyn, and wel to drinke us leste. — Jis grabaliojo skėčio dirželį, pasimetusį tarp audeklo klosčių. — Štai ir atsivėrė galimybė iš pirmų lūpų išgirsti, kaip išnyko būdvardžio galūnių kaitymas ir pereita prie vardininkinės vienaskaitos.
Taigi, didi diena, pagalvojo Danvortis, tačiau palengvėjimą pajuto ir jis. Kaip tik laiko paklaida ir kėlėjam daugiausia nerimo. Perkeliant žmogų per plyšį, kaip tik tai prognozuoti būna sunkiausia — netgi tada, kai patikrinti visi parametrai.
Teorija skelbė, neva taip yra dėl vidinių paties tinklo saugos bei proceso sustabdymo mechanizmų. Pats laikas esą suradęs būdą apsisaugoti nuo kontinuumo paradoksų. Poslinkiai laike į priekį esą turį padėti išvengti susidūrimų, susitikimų arba veiksmų, galinčių padaryti įtaką istorijai — istorikas tiesiog sklandžiai perkeliamas kitapus to kritinio momento, kada buvusi galimybė nušauti Hitlerį ar išgelbėti skęstantį vaiką.