— Apie marą? — Merė, atrodo, suirzo. — Tik nesakyk, kad ir tu užsikrėtei tais kvailais, galaižin iš kur atsklidusiais gandais, Džeimsai — esą tai cholera, tai juodoji karštinė, iš naujo įsiplieskusi pandemija…
— Ne, ne, — pasiskubino nuraminti ją Danvortis. — Tai tik Badris. Vakar vakare jis sakė štai ką: „Tai išgalabijo pusę Europos”. Ir dar: „Tai žiurkės”.
— Jis smarkiai karščiuoja, Džeimsai. Ir kliedi. Tokios sapalionės nieko nereiškia.
Juk jos tiesa, patikino save Danvortis. Kai sulaikytoji pradėjo kažką paistyti apie indėnus, ginkluotus lankais ir strėlėmis, jis juk nepradėjo dairytis, už kurio krūmo tyko sjuksų kariai. Tam, kad paaiškintų, nuo ko susirgo, ji susikūrė gimtadienio tortą, lygiai taip pat ir Badris Susikūrė marą. Tokios kalbos ničnieko nereiškia.
Vis dėlto jis pažadėjo Merei tučtuojau ateisiąs ir nuskubėjo ieškoti Finčo. Endriusas tiksliai nepasakė, kurią valandą skambinsiąs, bet Danvortis negalėjo rizikuoti, nieko nepalikdamas budėti prie telefono. Liko tik apgailestauti, kad nepaprašė Kolino palaukti, kol pasikalbėsiąs su Mere.
Finčas tikriausiai būsiąs valgykloje — turbūt krūtine užstojęs gina paskutiniąsias kumpio atsargas. Danvortis nukėlė ragelį nuo šakutės, kad skambinantysis sulauktų užimto telefono signalo, ir nuskubėjo per kiemą į valgyklą.
Prie durų jį pasitiko ponia Teilor.
— Kaip tik ėjau jūsų ieškoti, — pareiškė ji. — Girdėjau, šiąnakt virusas pakirto keletą iš sulaikytųjų.
— Taip, — patvirtino Danvortis, žvilgsniu ieškodamas salėje Finčo.
— O Dievulėliau. Vadinasi, užsikrėsti galėjome mes visi.
Finčo jis taip ir nepastebėjo.
— Kiek laiko trunka inkubacinis periodas? — paklausė ponia Teilor.
— Nuo dvylikos iki keturiasdešimt aštuonių valandų, — atsakė Danvortis. Jis ištempė kaklą, stengdamasis žvilgtelėti sulaikytiesiems virš galvų.
— Koks siaubas, — kalbėjo ponia Teilor. — Kas bus, jeigu kuris nors iš mūsų susirgs kaip tik vidury koncerto? Mes — tradicinės mokyklos atstovai, supraskite, ne bažnytinis susirinkimas. Tad privalome laikytis labai griežtų taisyklių.
Danvortis taip ir liko nesupratęs, kodėl tradicionalistams, kad ir kas tai būtų, prisireikė kurti taisykles, susijusias su draudimu pakeisti varpininką, netikėtai susirgusį gripu.
— Trečioji Taisyklė, — aiškino ponia Teilor. — Kiekvienas varpininkas privalo be pertrūkio laikytis savo varpo. Jei kuris nors iš mūsų staiga susmuktų, jo partijos nieku gyvu negalėtų perimti kas nors kitas. O tada sugriūtų ritmas.
Danvorčiui taip ir stojo vaizdas prieš akis: vienas iš varpininkų su visomis baltomis pirštinėmis staiga griūva paslikas, o kiti skubiai nuspiria jį į šoną, kad nesutriktų ritmas.
— Ar esama kokių nors išankstinių požymių? — paklausė ponia Teilor.
— Ne, — atsakė jis.
— Tuose NSA išsiuntinėtuose lapeliuose minima: dezorientacija, pakilusi temperatūra, galvos skausmas. Bet iš to mums jokios naudos. Visiems mums nuo varpų gausmo nuolat skauda galvą.
Va šitai įsivaizduoju kuo puikiausiai, pagalvojo Danvortis, dairydamasis Viljamo Gadsono ar kurio kito vyresniųjų kursų studento, kurį galėtų pasodinti budėti prie telefono.
— Jeigu būtume bažnytinio susirinkimo nariai, tai, be abejo, neturėtų reikšmės. Jų taisyklės leidžia žmonėms keistis vietomis į kairę ir į dešinę. Atlikdami Jorke „Tittum Bob Maxims”, jie pasitelkė devyniolika varpininkų. Devyniolika! Netelpa galvoj, kaip jiems apsiverčia liežuvis vadinti tai kūrinio varpams atlikimu.
Danvortis taip ir nepastebėjo valgykloje nė vieno iš savo studentų, o Finčas, reikia manyti, užsibarikadavęs maisto produktų sandėliuke. Kolinas jau kadai išgaravęs.
— Ar jums vis dar reikia kambario pratyboms? — paklausė Danvortis ponios Teilor.
— Taip, nebent šitas užkratas paguldytų ir kurį nors iš mūsų. Žinoma, tada galėtume mėginti išsiversti su „Stedmans”, bet tai juk būtų visai ne tas pats, argi ne taip?
— Aš leisiu jums pasinaudoti savo svetaine, su sąlyga, jei atsiliepsite į telefono skambučius ir užrašysite man žinias. Aš laukiu labai svarbaus telefono skambučio magistraline linija… norėjau pasakyti, tarpmiestiniu ryšiu, tad labai svarbu, kad kambaryje visą laiką kas nors būtų.
Jis nusivedė ją į savo butą.
— O, kambarys ne itin didelis, — įvertino ji. — Nesu tikra, kad mums pakaks vietos repetuoti skambinimo varpais judesius. Gal mes galėtume šiek tiek prastumdyti baldus?
— Darykite ką tik norite, jei tik atsiliepsite į skambučius ir perduosite žinias. Man turi paskambinti ponas Endriusas. Perduokite jam, kad, norint patekti į karantino zoną jokio leidimo jam nereikia. Pasakykite, kad eitų tiesiai į Brasenozę — aš susitiksiu su juo ten.
— Ką gi, manau, vis dėlto bus gerai, — pareiškė ji, tarytum darydama jam paslaugą. — Šiaip ar taip, geriau nei toje visų vėjų košiamoje kavinėje.
Danvortis paliko ją stumdyti baldų, toli gražu neįsitikinęs, kad sumanymas patikėti telefoną jai buvo toks jau vykęs, ir nuskubėjo pas Badrį. Šis trūks plyš norėjo kažką jam pasakyti. Tai išgalabijo visus. Išžudė pusę Europos.
Lietus apstojo, virto skysta miglele; prie ligoninės durų jau buvo susirinkęs visas pulkas piketuotojų, protestuojančių prie Europos bendriją. Prie jų prisijungė ir keletas daugmaž Kolino amžiaus vaikiščių, juodu pleistru apsilipdžiusių veidus ir šūkaliojančių: „Išleiskite mus iš čia!”
Vienas iš jų stvėrė Danvortį už rankos.
— Vyriausybė neturi teisės laikyti jūsų čia prieš jūsų paties valią! — pareiškė jis, prikišdamas dryžuotą veidą prie pat Danvorčio kaukės.
— Nešnekėk nesąmonių, — atrėžė Danvortis. — Svajoji sukelti dar vieną pandemiją?
Vaikigalis sutrikęs paleido jo ranką, ir Danvortis sėkmingai įsmuko vidun.
Nukentėjusiųjų nuo nelaimingų atsitikimų skyrius buvo grūste užgrūstas ligoniais, suguldytais ant neštuvų su ratukais; vieni tokie jau laukė prie lifto. Greta neštuvų stovėjo įspūdingo stoto medicinos sesuo milžinišku apsauginiu apdaru; ji kažką skaitė ligoniui iš knygos, apvilktos polietileniniu aplankalu.
— „Argi kas pražuvo, būdamas nekaltas?” — dudeno ji, ir Danvortis net sutriko staiga supratęs, kad tai — anaiptol ne slaugė. O ponia Gadson.
— „Ar teisiojo prašymas kada buvo atmestas?” — tęsė ji.
Valandėlei nutilusi, ji nykščiu ėmėsi sklaidyti Biblijos lapus, ieškodama kitos tinkamos ištraukos. Danvortis nėrė į šoninį koridorių ir nuskubėjo prie laiptų, iki širdies gelmių dėkingas NSA už priesaką nuolat dėvėti kaukes.
— „Viešpats užleis tave džiova, — progiesmiu traukė ji; jos balsas aidėjo koridoriumi sprunkančiam Danvorčiui įkandin, — ir karštine, ir uždegimais”.
Ir dar Viešpats užsiundys ant tavęs ponią Gadson, pagalvojo Danvortis, ir ji imsis sustiprinti tave, skaitydama tau Šventąjį raštą.
Jis laiptais užkopė į izoliatorių, kuris, atrodo, jau išsiplėtė per visą antrąjį aukštą.
— O štai ir jūs, — pasveikino jį slaugė. Šįsyk vėl budėjo dailutė šviesiaplaukė studentė. Kažin, gal reikėtų perspėti ją apie ponią Gadson? — dingtelėjo Danvorčiui.
— O aš jau nė nebesitikėjau jūsų sulaukti, — pasakė ji. — Jis šaukėsi jūsų visą rytą. — Ji padavė jam SAA paketą; Danvortis apsivilko ir nusekė paskui ją vidun.
— Prieš kokį pusvalandį jis primygtinai reikalavo pakviesti jus, — sukuždėjo ji. — Vis įtikinėjo norįs kažką labai svarbaus jums pasakyti. Dabar jam jau šiek tiek gerėliau.