Protekine Danvortis įveikė kiemą ir užbėgo laiptais į savo butą. Jis baiminosi, kad per varpų gaudesį ponia Teilor galėjo neišgirsti telefono, bet, kai atidarė duris, išvydo varpininkus su kaukėmis ant veidų, ratu stovinčius svetainėje iškeltomis rankomis ir suglaustais delnais, lyg ko maldautų iš aukštybių. Vienas po kito jie ritmingai nuleisdavo rankas priešais save ir sulenkdavo kelius — iškilmingoje tyloje.
— Skambino pono Besingeimo patarnautojas, — prašneko ponia Teilor pritūpdama ir vėl išsitiesdama. — Sakė, kad, jo nuomone, ponas Besingeimas tikriausiai išvykęs kažkur į Škotijos kalnus. O ponas Endriusas prašė, kad jam perskambintumėte. Jis skambino ką tik.
Danvortis tučtuojau paskambino tarpmiestine linija; jį užplūdo milžiniškas palengvėjimas. Laukdamas, kol Endriusas atsilieps, stebėjo tą keistą nebylų šokį, nelabai sėkmingai stengdamasis perprasti kokią nors veiksmų tvarką. Atrodė, kad ponia Teilor tūpčioja daugmaž sistemingai, bet įžvelgti kokį nors ritmą kitų nusilenkimuose jam taip ir nepavyko. Stambioji moteris, ponia Piantini, patyliukais skaičiavo susikaupusi taip, kad tarp antakių susimetė raukšlė.
— Gavau jums leidimą įvažiuoti į karantino teritoriją. Kada atvykstate? — prapliupo Danvortis iš karto, kai tik laborantas pakėlė raąelį.
— Štai kokie dalykėliai, pone… — atsakė Endriusas. Vaizdas ekrane jau buvo, bet toks drumstas, kad veido išraiškos niekaip neįžiūrėsi. — Nemanau, kad man verta važiuoti. Pažiūrėjau žinias, pone, prisiklausiau apie tą karantiną. Sako, kad indiškasis gripas — itin pavojingas.
— Jums nė nereikės susidurti su ligoniais, — užtikrino Danvortis. — Pasirūpinsiu, kad jus nuvežtų tiesiai į Brasenozės laboratoriją. Jums negrės nė menkiausias pavojus. Taško rodmenis perskaityti būtina — tai labai svarbu.
— Sutinku pone, bet per žinias sakė, kad užkratą galėjo paskleisti ir Universiteto šildymo sistema.
— Šildymo sistema? — nepatikėjo savo ausimis Danvortis. — Universitete jokios bendros šildymo sistemos išvis nėra, o kiekvieno atskiro fakulteto vamzdžiams — daugiau nei šimtas metų, jie net šildyti nebepajėgia, ką jau kalbėti apie kokius nors užkratus.
— Varpininkai visi it vienas grįžtelėjo ir sužiuro į jį, bet jų judesių ritmas nesutriko nė akimirkai. — Infekcija visiškai niekaip nesusijusi su šildymo sistema. Kaip ir su Indija ar Dievo rūstybe. Tai Pietų Karolinos kilmės virusas. Vakcina jau pakeliui į čia. Jums negresia joks pavojus.
Endriusas neatrodė įtikintas.
— Vis dėlto, pone, — atkakliai laikėsi savo jis, — nemanau, kad būtų labai protinga kaip tik dabar važiuoti pas jus.
Varpininkai staiga liovėsi tūpčioję.
— Atleiskite, — tarstelėjo ponia Piantini, ir jie pradėjo iš pradžių.
— Taško rodmenis perskaityti būtinai reikia. Mes išsiuntėme istorikę į 1320-uosius ir iki pat šiol nežinome, su kokia laiko paklaida ji susidūrė. Aš pasirūpinsiu, kad jums sumokėtų papildomai už darbą kenksmingomis sveikatai sąlygomis… — Vos tai ištaręs, Danvortis išsyk susizgribo pasirinkęs klaidingą taktiką. — Galiu pasirūpinti, kad dirbtumėte išvis izoliuotas, galėsite visą laiką vilkėti SAA arba…
— Galėčiau perskaityti taško rodmenis ir čia, — pasakė Endriusas. — Paprašykite vienos mano draugės, ji sureguliuos priėjimo ryšį. Ji — studentė, mokosi Šresberyje. — Jis valandėlę patylėjo. — Tai ir viskas, kuo galiu jums padėti. Atleiskite.
— Atleiskite, — pakartojo ponia Piantini.
— Ne ne, dabar tu skambini antruoju, — ėmė aiškinti ponia Teilor. — Du — trys — judesys aukštyn, trys keturi — judesys žemyn, tada trūkteli pirmoji. Visąlaik žiūrėk į kitus varpininkus, ne į grindis. Vienas, du — pradedame! — Ir jie vėl leidosi šokti savo nebylų minuetą.
— Aš tiesiog negaliu rizikuoti, — pasakė Endriusas.
Aišku kaip dieną: jo perkalbėti nebepavyks.
— Kuo vardu ta jūsų draugė Šresberyje? — paklausė Danvortis.
— Polė Vilson. — Endriuso balse skambėjo labai jau aiškus palengvėjimas. Jis padiktavo Danvorčiui telefono numerį. — Pasakykite, kad jums reikia nuotolinio perkėlimo rodmenų, užklausimo kodo ir jungiamosios grandies duomenų perdavimui. Man skambinkite šituo pačiu numeriu. — Jis buvo jau bededąs ragelį.
— Palaukite! — sušuko Danvortis. Varpininkai priekaištingai sužiuro į jį. — Kokia gali būti maksimali laiko paklaida, perkeliant žmogų į 1320-uosius?
— Net nenutuokiu, — nė nesusimąstęs atsakė Endriusas. — Laiko paklaidą prognozuoti labai sunku. Pernelyg daug ją lemiančių veiksnių.
— Pasakykite bent apytiksliai, — paprašė Danvortis. — Ar ji gali siekti dvidešimt aštuonerius metus?
— Dvidešimt aštuonerius metusi — Endriusas taip nuoširdžiai apstulbo, kad Danvortis išsyk pajuto šiokį tokį palengvėjimą. — Na… nemanau, kad tai įmanoma. Pastebėta tendencija, kad, į kuo tolesnę praeitį persikeli, tuo didesnės laiko paklaidos galima laukti, bet tas didėjimas neauga proporcingai. Daugiau galite sužinoti patikrinę parametrų duomenis.
— „Medievalis” išvis netikrino parametrų.
— Jie išsiuntė istoriką į praeitį, nepatikrinę parametrų? — Atrodė, kad Endriusą šitokia žinia gerokai pribloškė.
— Jie nepatikrino parametrų, jie neišbandė perkėlimų be žmogaus, neatliko jokių žvalgybinių bandymų, — išdrožė Danvortis. — Štai kodėl gyvybiškai svarbu tiksliai perskaityti taško koordinates. Norėčiau, kad padarytumėte man vieną paslaugą.
Endriusas kaipmat įsitempė.
— Ne, važiuoti čionai jums nereikės, — paskubomis tęsė Danvortis. — Jėzus turi visą perkėlimų vienoje vietoje įrangą Londone. Norėčiau, kad nuvažiuotumėte ten ir paleistumėte parametrų patikrą perkėlimui į 1320-ųjų gruodžio tryliktosios vidudienį.
— Kokios vietos koordinatės?
— Aš nežinau. Sužinosiu, kai nusigausiu į Brasenozę. Norėčiau, kad paskambintumėte man iš karto, kai tik nustatysite, kokia gali būti maksimali laiko paklaida. Ar galėsite tai padaryti?
— Taip, — atsakė Endriusas, nors jo balse vėl šmėstelėjo abejonė.
— Gerai. O aš paskambinsiu Polei Vilson. Nuotolinio perkėlimo rodmenys, užklausimo kodas ir jungiamoji grandis duomenų perdavimui. Paskambinsiu jums, kai tik ji nuvyks į Brasenozę ir sureguliuos visus nustatymus, — užbaigė Danvortis ir nutraukė ryšį anksčiau, nei Endriusas spėjo paprieštarauti.
Valandėlę jis laikė ragelį rankoje, stebėdamas varpininkus. Jų judesių eilės tvarka nuolat keitėsi, bet ponia Piantini, regis, nebeklydo.
Danvortis paskambino Polei Vilson ir perdavė Endriuso nurodymus. Kalbėdamas niekaip negalėjo atsikratyti minčių, kad ji galbūt, kaip ir Endriusas, prisižiūrėjo nesąmonių per žinias ir mirtinai išsigąs Brasenozės šildymo sistemos, bet ji iš karto sutiko.
— Man tik reikės nustatyti tinklų sąsają, — pasakė. — Susitiksime ten po trijų ketvirčių valandos.
Jis paliko varpininkus ir toliau tūpčioti keistame šokyje, o pats patraukė į Brasenozę. Lietus perstojo, gatvėse pasirodė kiek daugiau žmonių, nors parduotuvės beveik visos tebebuvo uždarytos. Kad ir kas buvo atsakingas už Karfakso varpus, jį, matyt, pakirto gripas, o gal dėl karantino jis visiškai pamiršo savo varpus. Mat šie atkakliai tebeskambino „Atnešk žibintą, Zanete Izabela”, nors tai galėjo būti ir „O Tannenbaum”.
Prie indiškų produktų bakalėjos stoviniavo trys piketuotojai, dar koks pustuzinis trypčiojo prie Brasenozės, laikydami vėliavą su didžiuliu užrašu — „LAIKO KELIONĖS — GRĖSMĖ SVEIKATAI”. Vieną jauną moterį Danvortis atpažino — ta pati greitosios pagalbos gydytoja.