Visa puokštė kaltųjų: šildymo sistemos, Europos Sąjunga ir laiko kelionės. Pandemijos metu tai buvo Amerikos biologinio karo programa ir oro kondicionieriai. Viduramžiais žmonės dėl epidemijų kaltindavo šėtoną bei kometų pasirodymą. Galima neabejoti: kai plačiai pasklis žinia, jog virusas atkeliavo iš Pietų Karolinos, apkaltinta bus JAV pietinių valstijų konfederacija arba pietietiškas keptas viščiukas.
Danvortis priėjo prie budinčiojo būdelės vartuose. Ant stalo galo stovėjo Kalėdinė eglutė su užtupdytu viršūnėje angelu.
— Turiu susitikti su studente iš Šresberio, ji žadėjo man sureguliuoti šiokią tokią ryšio įrangą, — pasakė jis budinčiajam. — Mums reikės į laboratoriją.
— Laboratorija paskelbta draudžiama zona, pone, — atsakė durininkas.
— Draudžiama zona?
— Taip, pone. Ji užrakinta, ir eiti ten neleidžiama niekam.
— Kodėl? Kas atsitiko?
— Dėl epidemijos pone.
— Dėl epidemijos?!
— Taip, pone. Turbūt bus geriausia, jei pasikalbėsite su ponu Gilkraistu, pone.
— Tai jau turbūt. Taip ir padarysiu. Pasakykite jam, kad aš čia ir kad man skubiai reikia įeiti į laboratoriją.
— Bijau, kad šiuo metu jo čia nėra.
— O kur jis?
— Manau, ligoninėje. Jis…
Danvortis nebelaukė, ką dar pasakys budintysis. Daugmaž pusiaukelėje jam staiga dingtelėjo, kad Polė Vilson liks laukti, net nenutuokdama, kur jis prašapo, o jau beveik pasiekęs ligoninę pagalvojo, kad Gilkraistas galėjo atsidurti čia todėl, kad pats pasigavo virusą.
Na ir gerai, kas jau kas, o jis tikrai to nusipelnė, dingtelėjo Danvorčiui, tačiau Gilkraistas sėdėjo laukiamajame sveikas ir gyvas, su NSA kauke ant veido, ir kaip tik raitojosi rankovę skiepui — slaugė jau laikė paruoštą švirkštą su preparatu.
— Jūsų budintysis man pasakė, kad uždraudėte įeiti į laboratoriją, — tarė Danvortis, įsibraudamas tarp Gilkraisto ir slaugės. — Bet man būtinai reikia ten patekti. Suradau laborantą, kuris gali per atstumą perskaityti taško rodmenis. Taigi, mums reikia sureguliuoti duomenų perdavimo įrangą.
— Bijau, kad tai neįmanoma, — atsakė Gilkraistas. — Laboratorija uždaryta karantino sąlygomis ir taip bus tol, kol paaiškės viruso kilmė.
— Viruso kilmė? — Danvortis nepatikėjo savo ausimis. — Virusas atkeliavo iš Pietų Karolinos.
— To tvirtinti užtikrintai negalėsime tol, kol negausime identifikacijos patvirtinimo. O kol kas, mano nuomone, užvis geriausia iki minimumo sumažinti Universitetui gresiantį pavojų, uždarant laboratoriją. O dabar, atleiskite, sesutė turi suleisti man imuninę sistemą stiprinančio preparato. — Jis jau buvo besibraunąs pro Danvortį pas slaugę.
Danvortis ištiesęs ranką jį sulaikė.
— Kokį pavojų?
— Visuomenė išreiškė pakankamai aiškų susirūpinimą dėl to, kad virusas galėjo prasiskverbti per tinklą.
— Visuomenė? Ar turite omeny tuos avigalvius, kurie mosuoja vėliava prie jūsų fakulteto vartų? — suriko Danvortis.
— Čia ligoninė, pone Danvorti, — subarė jį slaugė. — Malonėkite nerėkauti.
Danvortis nekreipė į ją dėmesio.
— Visuomenė išreiškė, pasak jūsų, „pakankamai aiškų susirūpinimą” ir dėl to, kad virusas pasklido dėl pernelyg liberalių imigracijos įstatymų, — pareiškė jis. — Gal ketinate tuo pačiu pradėjimu dar ir atsiskirti nuo Europos Sąjungos?
Gilkraistas piktai kilstelėjo smakrą, palei nosį įsirėžusios raukšlės buvo matyti net per kaukę.
— Kadangi esu laikinai einantis dekano pareigas, mano pareiga ir atsakomybė reikalauja veikti Universiteto labui. O mūsų padėtis bendruomenėje, kaip, manau, pats puikiausiai žinote, tiesiogiai priklauso nuo palankios miesto gyventojų nuomonės. Taigi, giliu mano įsitikinimu, užvis geriausia šiuo metu — numaldyti visuomenės baimes, uždarant laboratoriją tol, kol gausime tiksliai nustatytą viruso sekvenciją. Jeigu paaiškės, kad virusas — tikrai kilęs iš Pietų Karolinos, tuomet, savaime suprantama, laboratoriją nedelsdami vėl atidarysime.
— O kas tuo tarpu bus su Kivrina?
— Jeigu negalite susilaikyti nerėkęs, — pagrasino slaugė, — turėsiu pasiskųsti daktarei Arens.
— Nuostabu. Bėkite ir pakvieskite ją, — atrėžė Danvortis. — Aš tik noriu paaiškinti ponui Gilkraistui, kad jis rizikuoja smarkiai apsijuokti. Sis virusas niekaip negalėjo prasismelkti per tinklą.
Slaugė apsisuko ir išpoškino lauk.
— Jeigu jūsų protestuotojams nepakanka išsilavinimo perprasti fizikos dėsnius, — putojo Danvortis, — jie tikrai turėtų suprasti bent jau tokį paprastą faktą: mes atlikome perkėlimą per plyšį. Tinklas atsivėrė į vieną pusę — į 1320-uosius, o ne iš jų. Taigi, iš praeities pas mus išvis niekas negalėjo patekti.
— Tokiu atveju panelei Engl negresia joks pavojus ir ji gali ramiai palaukti, kol bus nustatyta sekvencija.
— Negresia joks pavojus? Juk jūs net nežinote, kur ji atsidūrė!
— Jūsų laborantas užfiksavo tašką; sprendžiant pagal preliminarius rodmenis, perkėlimas pavyko sėkmingai, laiko paklaida — minimali, — atsakė Gilkraistas. Jis vėl užsiraitojo rankovę ir skrupulingai užsisegė rankogalio sagą. — Man visiškai pakanka žinoti, kad panelė Engl yra ten, kur ir turėtų būti.
— O man — nepakanka. Ir nenurimsiu tol, kol neįsitikinsiu, kad Kivrina sėkmingai pasiekė paskirties tašką.
— Kaip matau, teks dar kartą jums priminti, kad už panelę Engl atsakau aš, o ne jūs, pone Danvorti. — Jis apsivilko paltą. — Ir privalau elgtis taip, kaip man atrodo geriausia.
— Ir jūs manote, kad geriausia — uždaryti laboratoriją, paskelbti ją esant karantino zona ir šitaip įsiteikti saujelei protestuojančių nevisapročių? — su kartėliu pasakė Danvortis. — Beje, toji pati visuomenė išreiškė „pakankamai aiškų susirūpinimą” ir dėl to, kad virusas gali būti Dievo bausmė. Tad kaip numaldysite šią nuomonę? Kaip išsaugosite taip manančiųjų palankią nuomonę apie save? Gal imsitės deginti ant laužo kankinius?
— Manau, kad tokios jūsų pastabos mane įžeidžia. Taip pat mane piktina nuolatiniai jūsų bandymai kištis į tai, kas yra visiškai ne jūsų reikalas. Jau iš pat pradžių jūs kaip išmanydamas kaišiojote pagalius „Medievaliui” į ratus, kad tik laiko kelionės jam taip ir liktų neprieinamos. Dabar jūs lygiai taip pat pasiryžęs sugriauti mano autoritetą. Norėčiau dar kartą jums priminti, kad, ponui Besingeimui išvykus, Istorijos fakulteto dekano pareigas einu aš, taigi…
— Jūs — ne laikinas dekanas, o tik bukas, pasipūtęs, toliau savo nosies nematantis kvailys, kuriam nieku gyvu nebuvo galima patikėti „Medievalio”, jau nekalbant apie Kivrinos saugumą!
— Nematau prasmės toliau tęsti šį pokalbį, — pareiškė Gilkraistas. — Laboratorija uždaryta — ir liks uždaryta tol, kol gausime patvirtintą viruso sekvenciją. — Tai taręs, jis išspūdino lauk.
Danvortis jau buvo bepuoląs jam iš paskos ir vos neįsirėžė į Merę. Ji vilkėjo apsauginę aprangą ir peržiūrinėjo kažkokį aplanką.
— Nepatikėsi, ką dabar iškrėtė Gilkraistas, — prapliupo Danvortis. — Keli piketuotojai įtikino jį, kad virusas prasismelkė per tinklą tad jis uždarė laboratoriją!
Merė nieko neatsakė, net nepakėlė akių nuo aplanko.
— Badris šįryt pasakė, kad laiko uždelsimo duomenys niekaip negali būti teisingi. Kartojo ir kartojo: „Kažkas negerai”.
Merė išsiblaškiusi dirstelėjo į jį ir vėl įniko į aplanką.