„TV serialas labai padėjo. Daug žmonių ėmė domėtis tais įvykiais, kartu padidėjo susidomėjimas tyrimais ir noras dar labiau pažinti holokaustą, kuris tuo metu dar nebuvo iki galo ištirtas. Reikia suprasti ir gerbti jį išgyvenusios kartos norą pamiršti. Tai buvo ne tik skausmingi išgyvenimai. Dauguma jautė didžiulę gėdą. Jie norėjo tai pamiršti ir kurti naują gyvenimą. Daugelis pakilo ir pradėjo gyvenimą nuo nieko. Jauni žmonės prarado studijoms skiriamus metus. Jie neturėjo laiko arba galimybių kapstytis praeityje.“
Vis dėlto tyrimai suaktyvėjo tik žlugus Tarybų Sąjungai.
„Berlyno sienos griuvimas ir šaltojo karo pabaiga turėjo didžiulę įtaką holokausto tyrimams, atsivėrė buvusios Tarybų Sąjungos archyvai, kur buvo daugybė naujos medžiagos. Anksčiau holokausto neigėjai tvirtino, kad dujų kameros neegzistavo, tačiau Maskvoje rasti architektų brėžiniai. Dabar tai paneigti tapo sunkiau“, – pasakoja Fišeris.
1993 m. Vašingtone įsteigtas Holokausto memorialinis muziejus. Atidarymo iškilmėse kalbą sakė vos prieš du mėnesius 42-uoju JAV prezidentu prisaikdintas Bilas Klintonas. Jo administracija analizavo holokausto klausimą. Viena muziejaus užduočių buvo prieinamais tapusių archyvų tyrimai, o tyrimų skyriaus vadovu paskirtas Veslis A. Fišeris. Žlugus Tarybų Sąjungai, viena pirmųjų aktualių temų buvo nuosavybės klausimas.
„Rytų Europoje, žlugus Tarybų Sąjungai, pradėta grąžinti nuosavybė. Iškilo klausimas, kas bus su žydams ir žydų bendruomenei priklausiusiais pastatais ir nuosavybe. Holokaustas turėjo būti suvokiamas ir ekonominiu aspektu. Kai kurių susitarimų pagrindu, be kita ko su Vokietija, dalis išgyvenusių holokaustą asmenų septintame dešimtmetyje gavo kompensacijas už prarastą nuosavybę, tačiau jiems niekada nebuvo visiškai kompensuota. Dabar pradėta atkreipti dėmesį, kad nacistų nusikaltimuose vienaip ar kitaip dalyvavo ne tik Vokietija, bet ir kitos šalys.“
1995-ieji tapo atgailos metais. Visame pasaulyje buvo minima 50 metų karo pabaigos sukaktis.
Grandininę reakciją sukėlusiu įvykiu tapo Šveicarijos prezidento Kasparo Filigerio (Kaspar Villiger) kalba šalies parlamente per nacistinės Vokietijos kapituliacijos metines 1995 m. gegužės 7 d. Filigeris atsiprašė už tai, kaip Šveicarija elgėsi su žydais per Antrąjį pasaulinį karą. „Ar tikrai padarėme viską, ką galėjome, persekiojimo aukoms ir teisių netekusiems žmonėms?“ – klausė Filigeris. Jis turėjo omenyje griežtą Šveicarijos vizų režimą karo metais, kuris daugumai žydų neleido išsigelbėti.
Filigeris turėjo progą atsiprašyti dar kartą. Praėjus mėnesiui po kalbos „The Wall Street Journal“ išspausdino straipsnį, kuriame pasakojo, kaip nacistų nužudytų žmonių giminaičiams buvo sunku pasiekti bankų sąskaitas Šveicarijoje. Vengdamos lėšų konfiskavimo daug žydų šeimų pervedė pinigus į Šveicarijos bankus. 1933–1945 m. buvo atidaryta apie 60 000 tokių sąskaitų.
Vis dėlto bankai nenorėjo pažeisti konfidencialumo ir praskleisti paslapties skraistės. Šveicarijos bankininkystės sektorius suklestėjo dėl pažado saugoti paslaptis, kad ir kokios tamsios jos būtų. Ši paslaptis pasirodė esanti pernelyg tamsi. Šveicarijos bankai slapta pasisavino daugelio holokausto aukų turtus.
Iš pradžių bankai nurodė nedaug sąskaitų ir pripažino, kad šveicariškose sąskaitose buvo padėtos nedidelės sumos – kelios dešimtys milijonų dolerių. Už šį klausimą atsakinga organizacija – Pasaulio žydų kongresas (World Jewish Congress) – bankais nepatikėjo ir ėmėsi lobistinės veiklos, siekdama įtraukti JAV politikus. Niujorko senatorius respublikonas Alas D’Amatas (Al D’Amato) ėmė domėtis šiuo reikalu ir surengė JAV kongrese kelis daug dėmesio sulaukusius klausymus. Netrukus tuo susidomėjo Bilas ir Hilari Klintonai, o Stiuartui Aizenštatui buvo pavesta ištirti bankų veiklą. Politinis spaudimas Šveicarijai didėjo.
„Netrukus tai virto dideliu skandalu, keliančiu naujų klausimų. Šveicarijos bankų reakcija kėlė įtarimų ir žmonės ėmė galvoti: gal yra daugiau?“
Netrukus po bankų skandalo kilo draudimo skandalas. Šimtai tūkstančių holokausto aukų buvo apsidraudusios gyvybę Europos draudimo bendrovėse. Daugeliu atvejų išmokos taip ir nebuvo sumokėtos. Iškeltas ir vergų darbo klausimas – juk šimtai tūkstančių koncentracijos stovyklų kalinių dirbo vokiečių fabrikuose. Dauguma jų – ir šiais laikais veikiančiuose Vokietijos pramonės koncernuose „Krupp“ ir „Siemens“.
Vis dėlto Šveicarijos bankų sąskaitos pirmiausia atkreipė dėmesį į kitą tragišką dalyką – nacių auksą. Pasaulio žydų kongresas pradėjo tikrinti, ar Amerikos archyvuose yra kokių nors karo laikų dokumentų, kuriuos būtų galima panaudoti prieš Šveicarijos bankus. Paaiškėjo, kad JAV nacionaliniame archyve yra dvi tonos dokumentų ta tema, o beveik 15 000 dokumentų anksčiau buvo pažymėti spaudu „visiškai slaptai“, kuris atšauktas visai neseniai.
Dokumentai buvo susiję su tuo metu užmarštin nugrimzdusia „Safehaven“ programa, kuria JAV bandė atsekti prieš karą ir per jį išvežtus nacistinės Vokietijos turtus. Beveik netyrinėti dokumentai pragulėjo JAV nacionaliniame archyve 50 metų. Niekas jais nesidomėjo arba tiesiog apie juos nežinojo. Tai buvo aukso kasyklos, nes programa ypatingą dėmesį skyrė nacistinės Vokietijos ir Šveicarijos santykiams.
Kartu su Alu D’Amatu Pasaulio žydų kongresas pradėjo publikuoti anksčiau slaptais laikytus dokumentus, kurie atskleidė Šveicarijos bankų saugyklų paslaptis. Paaiškėjo, kad Šveicarijos bankai, teisininkai ir verslininkai glaudžiai bendradarbiavo su nacistine Vokietija ir aktyviai slėpė bei saugojo nacistų turtus. Tyrėjai aptiko sąskaitą, į kurią Adolfas Hitleris siuntė autorinį honorarą už parduotus „Mano kovos“ (Mein Kampf) egzempliorius.
Programa taip pat atskleidė, kad 1938–1945 m. nacistai pervedė į Šveicarijos bankų sąskaitas 6 milijardus dolerių. XX a. viduryje ta suma prilygo 60 milijardų dabartinių dolerių. Dauguma turto pervežta į Šveicariją iš žydų pavogtu auksu. Krauju aptaškytas auksas buvo patikimai saugomas Šveicarijos bankų.
Šie radiniai privertė bankus pakeisti poziciją, taip pat buvo suburta istorikų grupė bankų vaidmeniui karo metais tirti. Išgyvenusios holokausto aukos 1996 m. spalį Niujorko teisme pateikė didžiausiems Šveicarijos bankams 20 milijardų dolerių ieškinį. Tuo pat metu Stiuartas Aizenštatas paviešino ataskaitą apie Šveicariją, kurioje šalis buvo vadinama „nacistinės Vokietijos banku“.
Po Šveicarijos bankų skandalo ir daugiau šalių nutarė, kad atėjo metas praskleisti paslapties skraistę, jos atvėrė archyvus ir pradėjo tyrimą. Surengtos kelios tarptautinės konferencijos holokausto ekonominių klausimų tema. Vienoje iš jų (Londono konferencija nacių aukso klausimais, 1997; The London Conference on Nazi Gold 1997) mėginta išsiaiškinti, kiek aukso buvo pavogta, kur jis dingo ir ką su tuo daryti. Dalyvavo 41 šalis, tarp jų ir Vatikanas, patekęs į skandalą, kai buvo apkaltintas priglaudęs nacių auksą.
Karo metais nacistai grobė auksą iš okupuotų šalių aukso atsargų, taip pat iš privačių žmonių, daugiausia žydų. Po karo JAV, Prancūzija ir Didžioji Britanija įsteigė Trišalę aukso klausimų komisiją (The Tripartite Gold Commission), kuri dešimtims Europos šalių padalijo Vokietijoje rastas 337 tonas vogto aukso. Vis dėlto komisija nusprendė negrąžinti aukso privatiems asmenims, nes buvo laikoma, kad tokios kompensacijos neįmanoma administruoti.
1997 m. Londono konferencijoje buvo įkurtas Kompensacijų nacių persekiojimo aukoms fondas (The Nazi Persecutee Relief Fund), skiriantis holokausto aukoms pinigines kompensacijas.