Julius Langbenas nebuvo nei gydytojas, nei psichologas, tik vietos nerandantis žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą. Jis studijavo meno istoriją ir archeologiją, tačiau, nors ir kaip stengėsi, niekaip negavo tarnybos jokiame universitete. Galimas daiktas, dėl labai sunkaus charakterio ir atsainaus požiūrio į akademinę veiklą.
Sužinojęs apie priepuolį, ištikimas Nyčės gerbėjas Langbenas įsikalė į galvą atradęs naują gyvenimo prasmę.
Langbenas įtikino Nyčės motiną Franciską, kad pokalbiais ir pasivaikščiojimais jam pavyks išgydyti filosofą. Langbenas praleido klinikose daug savaičių ir ilgai kalbėjosi su Nyče. Net ir šiandien nesutariama, kas iš tiesų kamavo Nyčę. Spėliojama, kad tai galėjo būti demencija ar šizofrenija.
Kuo daugiau laiko Langbenas praleido su Nyče, tuo keisčiau elgėsi pats. Langbenas vadino filosofą karališkuoju vaiku: „Jis yra kaip vaikas ir kaip karalius. Su juo reikia elgtis kaip su karališkuoju vaiku, tuo jis ir yra. Štai kur tinkamas būdas.“ Pats Nyčė po priepuolio ėmė save laikyti reinkarnavusiu Jėzumi ir Dionisu vienu metu. Netrukus Langbenas pradėjo atakuoti klinikos vyr. gydytoją, tuo metu garsų šveicarų neurologą ir psichologą Otą Binsvangerį (Otto Binswanger). Antisemitas Langbenas kaltino žydiškų šaknų turintį Binsvangerį ir teigė, kad kaip tik jis yra kaltas dėl Nyčės negalavimų. Ieškodamas paramos jis parašė laišką filosofo seseriai Elizabetei. Ši tuo metu buvo Paragvajuje, kur ketino įkurti arijų koloniją „Nueva Germania“.
Vis dėlto Langbeno „gydymas“ vieną dieną staiga baigėsi, kai įniršio apimtas Nyčė apvertė stalą ir šaukdamas išėjo iš kambario. Langbenas buvo priverstas palikti kliniką, bet prieš tai dar paskutinį kartą mėgino gauti Nyčės ir jo turto globą. Bandymą ištiko nesėkmė, kai šeimą pasiekė žinia, kad Langbenas buvo nemažiau ligotas nei didysis filosofas.
Vis dėlto Julius Langbenas neliko nieko nepešęs. Tuo metu jis jau buvo ėmęsis naujo, pasaulį sukrėsiančio sumanymo. 1890 m. Vokietijos knygynus užkariavo anonimo rašytojo knyga „Rembrantas kaip auklėtojas“. Kūrinys iš karto sulaukė pasisekimo tarp Vokietijos intelektualų ir menininkų. Knyga, kurios pavadinimą inspiravo Nyčės darbas „Šopenhaueris kaip auklėtojas“, per artimiausius dvejus metus buvo perleista 39 kartus. Vėliau šis kūrinys buvo labai reikšmingas nacistams. Knygos autorius Julius Langbenas tapo sėkmės lydimu rašytoju. Kūrinyje „Rembrantas kaip auklėtojas“ jis plėtoja ankstesnes savo dievaičio Nyčės idėjas apie meną. Nyčė įnirtingai gynė vokiečių romantizmo idealus, šlovinusius subjektyvius ir jausminius išgyvenimus bei teikusius jiems pirmenybę prieš mokslą, protą ir pažangą. Knygoje „Tragedijos gimimas“ Nyčė argumentavo, kad menas kuriamas ne remiantis moralės ar racionaliais principais, o ateina iš liaudies dvasios gelmių. Jis vadovavosi graikų tragedijomis ir teigė, kad tragedijos galėjo būti sukurtos tik dėl graikų mitologijos. Šiuolaikiniame pramoniniame pasaulyje šie mitai pasiklydo, mes jų nebesuprantame, o drauge pamažu mirė ir kultūra, ją pakeitė materialinė ir bejausmė pasaulėžiūra. Mokslas galėjo paaiškinti tik mūsų egzistencijos „skeletą“, o ne vidinį branduolį. Jį galime pasiekti tik per meną. Tuo metu Nyčė laikė Richardo Vagnerio muziką herojišku vokiečių tautos mitų ir sielos atgimimu. Vokiečių menininko sieloje Nyčė regėjo galimą Europos kultūros gelbėtoją.
Knygoje „Rembrantas kaip auklėtojas“ Langbenas rėmė Nyčės šiuolaikinio pasaulio kritiką ir pabrėžė unikalų vokiečių kultūros vaidmenį, tik Vagnerį jis pakeitė Rembrantu. Pagrindinis skirtumas tai, kad Langbenas kultūros kūrimui suteikė ir rasinę dimensiją. Pasak jo, Rembrantas buvo kilęs iš rasiniu požiūriu grynos pietų vokiečių tautos, jos nebuvo sutepęs rasių maišymasis. Tai, kad Rembrantas buvo olandas, Langbenas laikė veikiau žemiška problema, o siela jis priklausęs Vokietijai.
Langbeno manymu, Rembrantas regėjo pasaulį kaip tikras menininkas – jis matė mitus. Štai kaip Langbenas apibūdino savo tikslą: „Transformuoti vokiečius į menininkus.“
Ne profesine prasme, o kalbant apie menininko požiūrį į pasaulį. Šis „požiūris“ buvo šiuolaikinio „mašinų žmogaus“ – skurdžios dvasios, netikro individo – priešingybė. Langbenas supriešino „instinktų kultūrą“ su „supratimo kultūra“ ir pirmenybę teikė germaniškam instinktui.
Knygoje Langbenas taip pat kuria romantišką mitą apie unikalias vokiečių liaudies sąsajas su žeme: „Žemės lopinėlį turintis ūkininkas jaučia tiesioginį ryšį su pasaulio centru. Taip jis tampa visatos valdovu.“
Jis tai vadina „žemės dvasia“, turėdamas omenyje, kad stipriausia ši esanti tarp Reino ir Elbės.
Pasak Langbeno, menininkai turi vadovauti vokiečių liaudies „transformacijai“. Tačiau kurti Vokietiją išgelbėsiantį meną gali tik tie menininkai, „kurie liko ištikimi juos sukūrusiai žemei“. Žydams tenka kaltė už, Langbeno manymu, Vokietiją ištikusį žlugimą.
Langbeno teorijos buvo iškreipta rasistinė Nyčės idėjų forma, nuo kurios pats filosofas, tikėtina, būtų atsiribojęs. Nyčės santykis su rasėmis ir žydais yra gerokai sudėtingesnis. Kartais jis argumentuoja, kad Vokietiją gali išgelbėti tik rasių maišymasis ir naujas „slaviškas kraujas“. Kituose veikaluose sako, kad rasių maišymasis veda į išsigimimą ir socialinį nuopuolį. Toks pat dvilypumas būdingas ir jo požiūriui į Europos žydus. Būdamas Vagnerio aplinkoje, jis išsako antisemitines pažiūras. Vėliau, nutraukęs draugystę su kompozitoriumi, argumentuoja, kad žydai priklauso tauresnei ir stipresnei rasei, ir linki paties blogiausio visiems antisemitams. Dėl savo dvilypumo Nyčė nelabai tiko nacistams, nors kai kurie jų ideologai ir bandė pritaikyti jo idėjas. Kiti nuo jo tiesiog atsiribojo. „Nyčė buvo socializmo, nacionalizmo ir mąstymo, žvelgiant rasinės perspektyvos žvilgsniu, priešininkas. Atmetus šiuos tris dalykus jis galbūt galėtų būti puikus nacistas“, – rašo nacistų ideologas Ernstas Krykas (Ernst Krieck).
Langbenas buvo tinkamesnis. Laikui bėgant jis sulaukė didesnio pasisekimo nei Nyčė – šis, būdamas gyvas, pardavė vos kelis savo knygų leidimus. Langbeno veikalą šlovino ne tik konservatyviai mąstantys, bet ir iškiliausios to laikotarpio kultūros pasaulio asmenybės, pavyzdžiui, meno žinovas Vilhelmas fon Bodė (Wilhelm von Bode), architektas Hermanas Mutezijus (Hermann Muthesius) ir jaunasis Karlas Ernstas Osthauzas (Karl Ernst Osthaus), vėliau tapęs vienu svarbiausių avangardinio meno judėjimo mecenatų. Knygą vertino intelektualai ir už Vokietijos ribų, pavyzdžiui, švedų rašytojai Augustas Strindbergas (August Strindberg) ir Ūla Hansonas (Ola Hansson). Pastarasis vėliau ją pavadino „pangermanizmo giesme“.
Kūrinys ypač išpopuliarėjo tarp vidurinės klasės atstovų. Vėliau nacistų išplėtotų Langbeno idėjų sėkmę galima paaiškinti Vokietijos „ypatinguoju keliu“ XIX a. arba „istoriniu išskirtinumu“, kaip rašo Rut ir Karlsonas.
Vokietijoje, skirtingai nei Anglijoje ir Prancūzijoje, vidurinei klasei nepavyko surengti liberalios revoliucijos, kuri galėjo pakeisti seną feodalinę visuomenės santvarką ir atverti visuomenę šiuolaikiniam pasauliui. 1848 m. revoliucija Vokietijoje pralaimėjo ir šalis dar kelis dešimtmečius gyveno tam tikra prasme viduramžių pasaulyje. Kraštas ir toliau liko susiskaldęs į mažas valstybėles. Feodalinės teisės čia egzistavo ilgiau nei kitose Vakarų Europos šalyse, industrializacija vėlavo. Drauge strigo politinė ir demokratinė pažanga. Toliau klestėjo feodalizmo atributai: paklusnumas, pagarba ir nuolankumas. Skyrėsi požiūris į darbą. Vokietijoje darbas daugiau buvo laikomas „garbinga pareiga nacijai“. Didžiausiu feodalinių prievolių, troškimo aukotis ir vokiškos darbo moralės garantu buvo karinė vadovybė. Karinė disciplina tapo pavyzdžiu visam visuomenės gyvenimui. Kitose šalyse buvo dažnai pašiepiama prūsų disciplina. Užsienio žiniasklaidoje išplito istorija apie Frederiką Vilhelmą Foigtą. Netikra kapitono uniforma persirengusiam smulkiam nusikaltėliui 1906 m. pavyko apgauti visą vokiečių kareivių kuopą ir įtikinti, kad padėtų jam apiplėšti Kiopeniko rotušę (dabar tai vienas Berlyno rajonų). Plačiai nuskambėjusi istorija prancūzų ir britų spaudoje tapo buko karinio autoriteto Vokietijoje iliustracija, kai paklusnumas būna svarbiau už sveiką protą. Vis dėlto istorija buvo populiari ir Vokietijos liberalų sluoksniuose, kritikuojant karinį visuomenės elitą.