Dauguma tos pačios partijos narių laikė Alfredą Rozenbergą nelanksčiu ir sunkiu žmogumi. „Ribotos vaizduotės baltasis, mąstantis pašėlusiai painiai“, – sakoma, kad taip apie Rozenbergą kalbėjo pats Hitleris. Taip pat buvo visuotinai manoma, kad jis prastas vadovas. Dėl šios priežasties Hitleris ir paskyrė jį laikinuoju partijos vadovu, kol pats sėdėjo kalėjime po nepavykusio Alaus pučo 1923 m., kai nacistai bandė perimti valdžią. Hitleris nerimavo, kad stipresnis lyderis galėtų jį pakeisti, bet akivaizdu, kad iš Rozenbergo tikrai nesitikėjo smūgio peiliu iš nugaros.
Rozenbergas buvo atsidavęs idealistas, o ne slidus, išskaičiavimais besivadovaujantis politikas. Jis nusileido strateginiams partijos karjeristams, tokiems kaip Jozefas Gebelsas. Rozenbergas pirmiausia buvo apimtas idėjų apie kraujo mitą ir vokiečių kultūros pranašumą. Jis tapo tilto tarp völkisch judėjimo ir nacistų kultūros politikos statytoju. XX a. trečiame dešimtmetyje „Völkischer Beobachter“ Rozenbergas aršiai puolė klestintį Veimaro respublikos kultūrinį gyvenimą. Kliuvo menui ir stipriam vokiečių ekspresionizmui. Rozenbergo meno idealo šaknys siekė antikinę Graikiją. Apie tai jis kalba knygoje „XX a. mitas“ (Der Mythus des 20. Jahrhunderts), pelniusioje jam svarbiausio partijos ideologo vardą. Rozenbergas turėjo ambicijų šia daugiau nei vieno milijono egzempliorių tiražu iki 1945 m. parduota knyga sukurti ideologinį nacionalsocialistinės politikos pamatą. Nemažai peno idėjoms semtasi tiesiogiai iš ekstremistinių dešiniųjų pažiūrų XIX a. mąstytojo Čemberleno. Vis dėlto Rozenbergas plėtojo kultūros kritikos temą, nukreipdamas ją prieš populiariausias to meto meno kryptis. Rozenbergo ekspresionizmo ir „mito“ aprašymuose buvo justi Nyčės žodžių aidas: „Mitų neturinčio pasaulio tragedija visu gražumu atsiskleidė vėlesniais dešimtmečiais. Intelektualizmas tapo nepageidaujamas. Begaliniai spalvų ieškojimai buvo niekinami. Tikrą jausmą pakeitė pokyčių, išraiškos ir srovės troškimas. Šios didelės įtampos padariniu tapo nuopuolis, pavadintas ekspresionizmu. Visa karta šaukė žodį „išraiška“, tačiau neturėjo ko išreikšti. Šaukėsi grožio, bet nebeturėjo grožio idealo. Jie norėjo rasti kūrybingumą gyvenime, o prarado bet kokį gebėjimą kurti. Paskui ekspresionizmas tapo mada ir, užuot buvęs kūrybine jėga, virto žemyn smunkančia tendencija. Šį nedisciplinuotą ir primityvų meną prarijo sugedusi karta.“
Šie žodžiai yra Rozenbergo nekrologas spalvingam Veimaro respublikos kultūros gyvenimui. Pasauliui, kuriam jis netrukus padėjo subyrėti. Vokiečių ekspresionizmas stiprėjo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, bet iš tiesų suklestėjo jau po karo.
Paradoksas, tačiau ir ekspresionizmas sėmėsi įkvėpimo iš Nyčės. Jo knyga „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ buvo laikoma ankstyvąja ekspresionizmo išraiška. Santykis tarp ekspresionizmo ir nacizmo taip pat paženklintas dvilypumo. Nacistų partijoje egzistavo netiesiogiai Gebelso vadovaujamas flangas, norintis paversti ekspresionizmą oficialiu valstybės menu. O Rozenbergo vadovaujamas konservatyvusis flangas teigė, kad ekspresionizmo idealas galiausiai atves į chaosą ir komunizmą. Keista, bet bolševikai sakė, kad ta pati meno kryptis veda į fašizmą. Tiesa yra tai, kad nei nacizmas, nei komunizmas negalėjo valdyti arba eksploatuoti ekspresionizmo antiidealo.
Vokietijos ekspresionizme dominavo dvi mokyklos. Meno grupė „Tiltas“ (Die Brücke) buvo įkurta naujojo amžiaus pradžioje ir atstovavo ekspresionistinei tapybai, kuri daugiausia buvo vaizduojamoji, įkvėpimo ji sėmėsi iš tokių menininkų kaip Edvardas Munkas, Vincentas van Gogas ir Polis Gogenas. Iškiliausi grupės nariai buvo Ernstas Liudvikas Kirchneris (Ernst Ludwig Kirchner) ir Emilis Noldė. Kitai daugiau abstraktaus ekspresionizmo mokyklai atstovavo grupė „Mėlynasis raitelis“ (Der Blaue Reiter). Jai priklausė Francas Markas (Franz Marc), Paulis Klė (Paul Klee) ir Vasilijus Kandinskis (Vasilij Kandinskij). Abi grupės iširo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau didžiojo publikos dėmesio sulaukė pokariu.
Įdomu, kad ekspresionizmas sėmėsi jėgų iš ekstremistines dešiniąsias jėgas inicijavusio jausmo, to, kas buvo suvokiama kaip naujosios eros negailestinga „dehumanizacija“.
Tik skirtingai nei jie, ekspresionistai atmetė tradicijas, institucijas bei realizmą ir tai pakeitė visiškai subjektyviu santykiu su realybe. Menas turėjo atspindėti ne objektyvią tikrovę, o subjektyvų vidinį žmogaus jausmų pasaulį.
Rozenbergui ekspresionizmas ir kitos modernios kryptys pirmiausia įkūnijo idealaus grožio praradimą: „Visos šios chaotiškos raidos esmė yra neprilygstamo grožio idealo netektis. Idealo, kuris įvairiomis formomis buvo viso Europos meno kūrimo pagrindas. Demokratiškos, rasiniu požiūriu destruktyvios doktrinos ir liaudį skaldantys metropoliai, pagrįsti kryptinga žydų veikla, neša nuopuolį. Rezultatas – ne tik ideologijų ir idėjų apie valstybę, bet ir šiaurės Vakarų meno žlugimas.“
Tokia analizė buvo artima į Rozenbergo sąjungą susitelkusioms völkisch grupėms. Naujos meno kryptys buvo atmetamos rasiniais pagrindais kaip primityvi Afrikos ir Azijos įtaka. Šis svetimas kraujas užkrėtė vokiečių kultūrą. Aiškiausiai šį rasinį meno idealą apibūdino architektas ir meno teoretikas Paulis Šulcė-Naumburgas (Paul Schultze Naumburg). Amžiaus pradžioje jis buvo svarbiausias kultūros kritikas Vokietijoje ir vidurinės klasės „degustatorius“. Vis dėlto tarpukariu suklestėjus modernizmui jo požiūris į kultūrą ėmė rodytis vis labiau atgyvenęs. Šulcė-Naumburgas tapo aršiu moderniųjų krypčių kritiku ir 1928 m. išleido knygą „Menas ir rasė“, kurioje susiejo biologiją ir meno teoriją. Knygoje modernieji kūriniai lyginami su kruopščiai atrinktomis neįgalių žmonių fotografijomis. Šulcė-Naumburgas teigė, kad modernizmas yra ligos simptomas, blogąsias žmogaus savybes parodantis pamišimas. Modernizmas pirmiausia buvo išsigimimas. Biologijos ir meno palyginimas nebuvo naujas, tai jau darė Juliaus Langbeno amžininkas gydytojas ir rašytojas Maksas Nordau (Max Nordau). 1892 m. išleistoje knygoje „Išsigimimas“ (Entartung) Nordau diagnozuoja, kad modernusis menas yra psichikos liga. Jis atakuoja naujas to meto meno kryptis simbolizmą ir natūralizmą bei identifikuoja „laikotarpiui būdingus“ simptomus: išsigimimą ir isteriją. Pirmoji kamuoja modernius menininkus, antroji – jų gerbėjus.
Išsigimimo idėja radosi drumstuose Darvino teorijų užutėkiuose ir rėmėsi mintimi, kad žmonija fizine ir moraline prasme yra pakeliui žemyn. Nordau įspėjo, kad modernusis menas gali užkrėsti visuomenę ir pasėti išsigimimo sėklą, ypač tarp jaunimo.
Tai, kad Maksas Nordau buvo žydas ir viena iškiliausių sionizmo figūrų, XX a. trečio dešimtmečio naciams netrukdė semtis iš jo įkvėpimo. Paulis Šulcė-Naumburgas pridėjo dar ir rasinį elementą ir teigė, kad tik grynos rasės individai geba kurti tikrą kultūrą.
Nacistų glėbyje Paulis Šulcė-Naumburgas atgavo įtakingo meno ir architektūros kritiko pozicijas. Jis tapo Kovos už vokiečių kultūrą sąjungos valdybos nariu ir vienu aktyviausių jos oratorių. Vilhelmas Frikas paskyrė jį vadovauti Veimaro meno mokyklai, ši pakeitė pasaulinio garso Valterio Gropijaus (Walter Gropius) mokyklą „Bauhaus“. Vienas pirmųjų Šulcės-Naumburgo darbų buvo uždažyti sieną prie laiptų puošiančią vokiečių ekspresionisto Oskaro Šlemerio (Oscar Schlemmer) freską.
Adolfas Vagneris (Adolf Wagner), Bavarijos vidaus reikalų ministras, paskirtas nacionalsocialistų partijos, iškilmingai perdavė Paulio Liudviko Trosto sukurtą sidabrinį kūjį Adolfui Hitleriui, sakydamas, kad šis kūjis yra nacizmo ateities simbolis.
Trys griausmingi smūgiai į klintį turėjo padėti vokiečių meno šventovės pamatus. Taip pat vokiečių kultūros, kuri nuplaus Veimaro kultūros išsigimimą, pamatus.