Senelio manymu, kad ir ką jis padarė Damaske, bet proto tikrai neprarado. Jį paprasčiausiai degino neslopstanti neapykanta krikščionims, ir toje belangėje lūšnoje drebančia ranka laikydamas senelį už riešo, įsmeigęs į jį tamsoje žaižaruojančias akis prisipažino nuo tada gyvenimą paskyręs kerštui. Pasakojo, kad Talmude parašyta nekęsti visų krikščionių, tad šiems sužlugdyti žydai sukūrė laisvuosius masonus, o jis esąs vienas iš slaptų vyriausiųjų, vadovaująs Neapolio ir Londono ložėms, tik negalįs to atskleisti ir turįs slapstytis, likti nežinomas ir atsiskyręs, antraip jį papjausią visur jo ieškantys jėzuitai.
Kalbėdamas vis dairėsi aplink, tarsi iš bet kurios tamsios kertės galėtų tuoj išlįsti durklu ginkluotas jėzuitas, paskui garsiai išsipūtė nosį, kiek padejavo dėl savo liūdnos padėties, gudriai ir kerštingai šyptelėjo, mėgaudamasis tuo, kad visas pasaulis nė nenumano apie siaubingą jo galybę, pasibjaurėtinai patapšnojo Simoninio ranką ir klejojo toliau. Sakė, jei tik Simoninis panorėtų, sekta mielai jį priglausianti, o jis pats padėsiantis jam tapti slapčiausios masonų ložės nariu.
Atskleidė, kad žydai buvę ir Manis, manichėjų sektos pranašas, ir liūdnai pagarsėjęs Kalnų Senis, kvaišalais svaiginęs savo asasinus ir siųsdavęs žudyti krikščionių valdovų. Kad ir masonus, ir iliuminatus įkūrė žydai, iš žydų kilusios ir visos prieš krikščionis nusiteikusios sektos, jų pasaulyje dabar tiek daug, kad joms priklauso milijonai abiejų lyčių, visų padėčių, rangų ir reputacijos žmonių, daugybė dvasininkų, netgi vienas kitas kardinolas, ir tikimasi, kad į jų pusę netrukus pereis ir popiežius (ilgainiui senelis mėgdavo pareikšti, jog tai labai tikėtina į Petro sostą sėdus tokiam dviveidžiui kaip Pijus IX). Krikščionims klaidinti jie ir patys dažnai apsimesdavo krikščionimis, keliaudavo iš vienos šalies į kitą su suklastotais krikšto dokumentais, įsigytais iš papirktų klebonų, tikėdamiesi pinigų galia ir suktybėmis pasiekti, kad visų šalių vyriausybės pripažintų jiems pilietybę, ir daugelis šalių ją jau yra pripažinusios, o įgiję tokias pat pilietines teises kaip ir kiti gyventojai jie ims supirkinėti namus ir sklypus, lupikaudami atims iš krikščionių teises į žemę ir turtus, mažiau nei per šimtą metų taps pasaulio valdovais, sunaikins visas kitas sektas ir iškels savąją, krikščionių bažnyčias pavers sinagogomis, o juos pačius — vergais.
— Taigi, — baigdavo senelis, — štai apie ką rašiau Barneliui. Gal kiek perdėjau taręs, kad tai, ką man patikėjo vienas žydas, sužinojau iš jų visų, bet buvau ir tebesu tikras, jog senis kalbėjo tiesą. Taip ir parašiau, o dabar leisk man baigti skaityti.
Ir senelis skaitydavo toliau.
Taigi, pone, štai kokie klastingi žydų tautos planai, apie kuriuos man savo ausimis teko girdėti… Tad būtų labai geidautina, jei tokia veikli ir iškili plunksna kaip jūsiškė atvertų minėtoms vyriausybėms akis ir pamokytų jas priversti šių tautų grįžti į deramų skurdų, kurį visada rūpinosi palaikyti mūsų tėvai, labiau politiškai išprusę ir sveiko proto turėję daugiau už mus. Todėl, pone, prašau jus tai padaryti, melsdamas atleisti kareiviui italui visas klaidas, kokias tik rasite šiame laiške. Linkiu, kad Dievo ranka gausiai atlygintų už jūsų išmintingus raštus, kuriais praturtinote savo Bažnyčių, ir kad jus skaitantiems Jis įkvėptų kuo didžiausių pagarbų ir giliausių prielankumų, kuriuos ir aš turiu garbės, pone, jums išreikšti kaip jūsų nuolankiausias ir klusniausias tarnas Džovanis Batistas Simoninis.
Tada senelis dėdavo laišką į skrynelę, o aš klausdavau:
— Ką gi atsakė abatas Baruelis?
— Nesiteikė atsakyti. Bet Romos kurijoje turėjau keletą gerų bičiulių ir iš jų sužinojau, kad tas bailys išsigandęs, esą šioms tiesoms pasklidus prasidės žydų skerdynės, o jis nenorėjęs jų sukelti, nes, pasak jo, ir tarp žydų buvę nekaltų žmonių. Įtakos turbūt turėjo ir to meto Prancūzijos žydų intrigos, kai Napoleonas nusprendė susitikti su Didžiosios sinedrijos atstovais ir gauti jų paramą savo užmojams, tad, matyt, kažkas įspėjo abatą nedrumsti ramybės. Vis dėlto Baruelis negalėjo nutylėti, todėl persiuntė mano laiško originalą popiežiui Pijui VII, o nuorašus daugeliui vyskupų. Tačiau tuo nesibaigė, nes jis perdavė laišką ir kardinolui Fešui, anuometiniam Galijos arkivyskupui, kad šis praneštų Napoleonui. Ir Paryžiaus policijos viršininkui. Paryžiaus policija, kaip man pasakė, Romos kurijoje pasiteiravo, ar esu patikimas asmuo — o toks, velniai rautų, ir buvau — ir kardinolai negalėjo to paneigti! Žodžiu, Baruelis veikė slapčiomis, nenorėdamas sukiršinti širšyno labiau, nei sukiršino jo knyga, tačiau patyliukais paskelbė mano atradimus pusei pasaulio. Žinok, kad Baruelį mokė jėzuitai, kol Liudvikas XV neišgujo jų iš Prancūzijos, paskui jis gaudavo iš ordino nurodymus kaip pasaulietinis kunigas, o Pijui VII grąžinus ordinui teises vėl tapo jėzuitu. Juk žinai, esu karštas katalikas ir didžiai gerbiu visus, vilkinčius sutaną, bet jėzuitas iš tiesų visada ir liks jėzuitas, jis viena kalba, kita daro, o jei ką daro, tai visai ką kita kalba, ir Baruelis elgėsi ne kitaip…
Senelis kikendavo taškydamasis seilėmis pro kelis dar likusius dantis, pralinksmintas tokio savo akiplėšiškumo.
— Taigi, mano Simoninai, — baigdavo — aš senas, neturiu pašaukimo būti balsu tyruose, kas nenorėjo manęs paklausyti, atsakys prieš Viešpatį, bet jums, jaunimui, perduodu savo liudijimo deglą, nes prakeiktieji žydai tampa vis galingesni, o mūsų bailys valdovas Karolis Albertas vis atlaidesnis. Tačiau susimokę jie nuvers ir jį…
— Nejau ir čia, Turine, rezgamas sąmokslas? — paklausiau.
Saulėlydžio šešėlių aptemdytame kambaryje senelis apsidairydavo, lyg kas klausytųsi:
— Ir čia, ir visur, — atsakydavo. — Jie — prakeiktoji rasė, o Talmude, kaip tvirtina skaičiusieji, sakoma, kad žydai turi keikti krikščionis tris kartus per dieną ir melsti Dievą, kad sunaikintų ir nušluotų juos nuo žemės paviršiaus, o jei kuris iš jų sutiktų krikščionį ant bedugnės krašto, privaląs nustumti žemyn. Žinai, kodėl esi Simoninas? Norėjau, kad tėvai tave pakrikštytų šventajam Simoninui iš Trento atminti — tam kankiniui vaikeliui, kurį penkioliktame amžiuje žydai pagrobė Trente, nužudė ir sukapojo į gabalėlius, o kraują panaudojo apeigoms.
„Jei neklausysi ir tuoj pat neisi miegoti, šiąnakt tave aplankys baisusis Mordechajus.“ Taip mane gąsdina senelis. O aš savo kambarėlyje pastogėje niekaip negaliu užmigti, klausausi kiekvieno seno namo girgždesio ir kone girdžiu mediniais laiptais žengiantį siaubingą senį, ateinantį manęs nusitempti į savo pragarišką būstą, kur priverstų valgyti nekildintą duoną, užmaišytą su nukankintų kūdikių krauju. Viskas susipina su mamos Teresės, kaip vadinome vis dar šlepsinčią po namus seną, dar mano tėvą pienu žindžiusią tarnaitę, pasakojimais, ir girdžiu, kaip pasičepsėdamas Mordechajus bamba: „Uku uku, uodžiu kvapą krikščioniukų.“
…kone girdžiu mediniais laiptais žengiantį siaubingą senį, ateinantį manęs nusitempti į savo pragarišką būstą, kur priverstų valgyti nekildintą duoną, užmaišytą su nukankintų kūdikių krauju.