Nesitenkindamas tuo, kad vien prisėdęs prie stalo sukeldavo pasidygėjimą, dar visiems atimdavo apetitą ir siaubingomis istorijomis, kurias pasakodavo pamokslininko tonu ir žodžiais:
— Bičiuliai, balsas man dreba, bet turiu jums pasakyti. Raupsai plinta iš Paryžiaus, ir nors Liudvikas Pilypas nebuvo šventasis, tačiau anarchiją pažabojo. Šiomis dienomis mačiau Romos liaudį! Bet ar išties tai buvo Romos liaudis? Apdriskusios, susivėlusios būtybės, kalėjimo atmatos, kurios už taurę vyno atsisakytų rojaus. Ne liaudis, o prastuomenė, pagimdyta Romoje niekingiausių Italijos ir užsienio miestų atmatų, garibaldiečių ir madziniečių, aklas visų blogybių įnagis. Jūs nė nežinote, kokių nuodėmingų piktadarybių pridarė respublikonai. Jie įsiveržia į bažnyčias, plėšia urnas su kankinių palaikais, pelenus leidžia pavėjui, o urnas verčia naktipuodžiais. Lupa šventuosius akmenis iš altorių, tėplioja juos išmatomis, durklais bado Švenčiausiosios Mergelės statulas, šventųjų atvaizdams išduria akis ir anglimi prirašinėja nešvankybių. Vieną dvasininką, pasisakiusį prieš respubliką, įsitempė į pavartę, pervėrė durklu, išlupo akis ir išpjovė liežuvį, o paleidę žarnas apsuko aplink kaklą ir pasmaugė. Ir nemanykite, kad išlaisvinus Romą (kalbama, kad iš Prancūzijos turėtų ateiti pagalba) madziniečiai bus nugalėti. Jie suvirto iš visų Italijos provincijų, yra gudrūs ir apsukrūs, melagiai ir apgavikai, ryžtingi ir narsūs, kantrūs ir tvirti. Jie ir toliau telkiasi slapčiausiuose miesto užkaboriuose, gudriomis veidmainystėmis prasiskverbia į slapčiausius kabinetus, į policiją, kariuomenę, laivyną ir tvirtoves.
Vieną dvasininką, pasisakiusį prieš respubliką, jie įsitempė į pavartę, pervėrė durklu, išlupo akis ir išpjovė liežuvį, o paleidę žarnas apsuko aplink kaklą ir pasmaugė.
— O mano sūnus su jais, — rypavo senelis, palūžęs kūnu ir siela.
Ir patiekdavo puikios jautienos su barolo vynu.
— Mano sūnus niekada nesupras, koks puikus šis patiekalas su svogūnais, morkomis, salierais, šalavijais, rozmarinais, lauro lapais, gvazdikėliais, cinamonu, kadagio uogomis, druska, pipirais, sviestu, su alyvuogių aliejumi ir, žinoma, buteliu barolo, patiekiamas su kukurūzų arba bulvių koše, — sakydavo. — Kelkit, kelkit revoliuciją… Praradot gyvenimo skonį. Norit išvyti popiežių, kad paskui kimštumėt Nicos bouillabaisse[31] pagal to žvejo Garibaldžio dūdelę… Neliko nieko švento.
Tėvas Bergamaskis dažnai apsirengdavo pasaulietiniais drabužiais ir pasakęs, kad negrįš kelias dienas, išeidavo neprasitaręs nei kur, nei ko. Tuomet užeidavau į jo kambarį, paimdavau sutaną, apsivilkdavau ir gėrėdavausi savimi veidrodyje sukdamasis šokio žingsniu. Lyg moteris, atleisk man, Viešpatie, o gal pamėgdžiodavau jį. Jei paaiškėtų, kad esu abatas Dala Pikola, vadinasi, būsiu aptikęs tolimas savo polinkio vaidinti ištakas.
Abito kišenėse radau pinigų (matyt, juos užmiršo dvasiškasis tėvas), tad nutariau pasimėgauti ir gomurio malonumais, ir tomis miesto vietomis, kurias dažnai girdėjau šlovinamas.
Taip apsitaisęs — nesuvokiau, kad tais laikais tai buvo provokacija — leidausi klajoti po Baloti, to kvartalo prie Rūmų vartų, skersgatvius, kur anuomet gyveno Turino padugnės ir būdavo verbuojama kariauna iš aršiausių miestą apnikusių barabų. Bet švenčių dienomis Rūmų vartų rajono turgus būdavo nepaprastai gyvas, žmonės stumdydavosi, grūsdavosi prie prekystalių, tarnaitės būriais eidavo į mėsines, vaikai pakerėti sustingdavo priešais kalnus riešutinių saldėsių, rajūnai pirkdavo vištas, žvėrieną ir dešras, restoranuose negalėdavai rasti laisvo staliuko, o aš braukdavau sutana per besiplaikstančius ponių apdarus ir pamaldžiai įsmeigęs žvilgsnį į savo sunertas rankas vis dėlto akies kraštu stebėdavau skrybėlėtas, kepurėtas, apgaubtas šydu ar skepeta pridengtas moterų galvas ir svaigdavau nuo zujančių diližanų ir karietų, riksmų, klyksmų ir gaudesio.
Sujaudintas to bruzdesio, kurį tėvas ir senelis iki tol nuo manęs slėpė, kad ir dėl skirtingų priežasčių, nusigavau net iki vienos iš legendinių anuometinio Turino Tfietų. Apsitaisęs jėzuito apdaru ir piktdžiugiškai mėgaudamasis jo keliama nuostaba, eidavau į Caffè al Bicerin prie Paguodos šventyklos išgerti pienu, kakava, kava ar kitokiais aromatais dvelkiančio gėrimo iš į metalinį apsodą su ąsele įstatytos stiklinės. Anuomet dar nežinojau, kad po kelerių metų apie bicerin rašys net Aleksandras Diuma, vienas iš mano didvyrių, ir ne daugiau kaip du ar tris kartus apsilankęs toje stebuklingoje vietoje pažinau nektarą, kilusį iš bavareisa, tik bavariškoje kavoje pienas ir šokoladas susimaišo, o bičerino taip ir lieka trys šilti sluoksniai, tad galima užsisakyti bicerin pur e fiur kavos su pienu, pur e barba kavos su šokoladu, ar ’n poc’ d tut, kitaip tariant, visko po truputį.
Ak, tos vietos su vitrinomis geležiniais rėmais, reklaminiais skydais šonuose, ketaus pilioriais ir kapiteliais išorėje ir medžio boiseries[32] su veidrodžiais viduje, marmuro staliukais ir prekystaliu, už kurio stovėjo migdolais kvepiančios vazos su keturiasdešimt skirtingų rūšių dražė… Ypač mėgau viską stebėti sekmadieniais, nes kavą it nektarą gerdavo prieš Komuniją badavę ir išėję iš Paguodos šventyklos atgaivos ieškantys maldininkai. Per gavėnią bicerin būdavo ypač paklausus, nes karštas šokoladas nelaikytas maistu. Veidmainiai.
Be kavos ir šokolado malonumų, labiausiai džiugino galimybė apsimesti kuo nors kitu: tai, kad žmonės nežinojo, kas iš tiesų esu, man kėlė pranašumo jausmą. Turėjau paslaptį.
Be kavos ir šokolado malonumų, labiausiai džiugino galimybė apsimesti kuo nors kitu: tai, kad žmonės nežinojo, kas iš tiesų esu, man kėlė pranašumo jausmų.
Vėliau tuos nuotykius teko apriboti, o galiausiai ir visai nutraukti, mat bijojau susitikti ką nors iš draugų, kurie tikrai nelaikė manęs šventeiva ir manė, kad degu ta pačia karbonarų liepsna kaip ir jie.
Su tais busimaisiais tėvynės vaduotojais dažniausiai susitikdavome Gambero d’Oro užeigoje. Siaurame tamsiame skersgatvyje virš visai neišsiskiriančių durų iškaba su vėžiu skelbė: „Auksinio vėžio“ užeiga, geras vynas ir skanus maistas“. Pro tas duris įžengdavai į ilgą patalpą, kurioje buvo ir virtuvė, ir vyno rūsys. Gerdavome uosdami dešrų ir svogūnų kvapus, kartais žaisdavom pirštais, o dažniausiai it sąmokslo nekeliantys sąmokslininkai leisdavom naktis įsivaizduodami būsiančius sukilimus. Senelio virtuvė pripratino mane prie skanaus maisto, o Gambero d’Oro užeigoje dažniausiai (jei nesi išrankus) tegalėjai numalšinti alkį. Tačiau norėjau bendrauti ir pabėgti nuo įnamių jėzuitų, tad verčiau su jaunais draugais „Vėžio“ srėbalas nei niūrios namų vakarienės.
Apyaušriais išeidavom dvokdami česnakais, patriotiniu įkarščiu degančiomis širdimis ir apsisiausdavom jaukiu rūko apsiaustu, puikiai tinkančiu pasislėpti nuo policijos šnipų akių. Kartais užkopdavom į kalvas kitame Po krante ir iš aukštai žiūrėdavom į slėnį užliejusioje migloje plūduriuojančius stogus ir varpines, o saulės nurausvinta Supergos bazilika tolumoje atrodė lyg švyturys jūroje.